Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Kaip studentas išgelbėjo profesorių Jeaną Emmanuelį Gilibert‘ą

Jeanas Emmanuelis Gilibert'as
Jeanas Emmanuelis Gilibert'as
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Berlucas, (...) kurį Gilibert‘as priglaudė savo namuose, atrodo, norėjo suvedžioti jo žmoną ir vėliau ją vesti, tuo tikslu nusprendė Gilibert‘ą nužudyti, įpildamas jam į kavą nuodų“, – rašė žurnalistas, literatūrologas, pedagogas Jonas Bulota (1923–2004) straipsnyje „Kaip studentas profesorių išgelbėjo“.

Lietuvos botanikos tėvas

XVIII a. II p. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tvirtai žengė reformų keliu. Tai buvo ypač ryšku švietimo srityje.

Vilniaus akademija nepasižymėjo itin aukštu mokslo lygiu, o jos dėstytojai dažnai rėmėsi jėzuitų scholastikos metodais. Tačiau Panaikinus Jėzuitų ordiną ir perėmus iš jo švietimo monopolį, XVIII a. II p. prasidėjo Vilniaus universiteto (tuo metu pavadinto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausiąja mokykla) atgimimas. Keitėsi dėstomų dalykų sąrašas, į Vilnių atvyko nemažai užsienio mokslininkų.

Daug nusipelnė plėtodamas botanikos ir zoologijos mokslą ir jo pirmtakas, profesorius Jeanas Emmanuelis Gilibert‘as. Jis pagrįstai vadinamas Lietuvos botanikos tėvu.

Tiesa, daugelio jų vardai šiandien mažai ką sako, nes atvykėliai buvo vidutinio lygio akademikai. Bet pasitaikydavo ir išimčių. Žymiausias to meto mokslininkas turbūt buvo Georgas Forsteris, bet daug nusipelnė plėtodamas botanikos ir zoologijos mokslą ir jo pirmtakas, profesorius Jeanas Emmanuelis Gilibert‘as. Jis pagrįstai vadinamas Lietuvos botanikos tėvu.

Vyriausiosios mokyklos fizinių mokslų kolegijoje buvo įkurta ir Gamtos katedra. Jos pirmuoju profesoriumi buvo paskirtas iš Prancūzijos kilęs J.E.Gilibert‘as. Vilniuje mokslininkas įsikūrė šiandien 22 numeriu pažymėtame Pilies gatvės name.

Pavydo ir šmeižto tremtinys

J.E.Gilibert‘as gimė 1741 m. netoli Liono esančioje Kareto vietovėje. Berniukas lankė mokyklą, šeimai finansiškai padėjo dėdė klebonas, nes tikėjosi, kad sūnėnas taps kunigu. Tačiau jaunuolis Monpeljė universitete studijavo mediciną, biologiją ir gamtą. Baigęs mokslus J.E.Gilibert‘as gyveno Lione, vertėsi gydytojo praktika aplinkiniuose kaimuose. Domėjosi augalija, surinko nemažą herbariumą.

1768 m. J.E.Glibert‘ą kaip profesorių priėmė Liono medicinos koledžas. Greičiausiai vietiniai savamoksliai „gydytojai“, mokėję tik bet kuria proga nuleisti kraują, paskleidė gandus, kad Liono apylinkėse be žinios dingsta vaikai. Pikti liežuviai kalbėjo, kad Medicinos koledže pjaustomi vaikai! Taigi Prancūzijoje mokslininkui buvo nelengva.

Todėl 1775 metais gavęs LDK rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo pasiūlymą, J.E.Gilibert‘as atvyko į Gardiną ir ten įsteigė botanikos sodą, kurį nuolat lankė ne tik vietos gyventojai, bet ir užsienio svečiai.

Vėliau A.Tyzenhauzas neteko karaliaus malonės ir bankrutavo. 1781 metais Vilniaus universiteto rektorius Marcinas Poczobutas pasiūlė prancūzų mokslininkui dėstyti Vilniuje. Netrukus mokslininkas jau dirbo LDK sostinėje, minėto Pilies gatvės namo vidiniame kieme įrengė oranžeriją ir botanikos sodą.

Viską, ką mokslininkas sukaupė Gardine (kolekcijas ir herbariumą),  atvežė 76 vežimai, o netrukus sodas pasipildė dar ir augalais iš Sibiro bei kitų kraštų. LDK Vyriausioje mokykloje jis dėstė zoologiją, botaniką ir mineralogiją. Žanas Emanuelis Žiliberas dėstė įdomiai, studentai jam buvo palankūs, praktikų metu jie kartu rinko augalus Vilniaus apylinkėse.

Mirtis, tykanti kavos puodelyje

Prieš iškeliaudamas iš tėvynės, J.E.Gilibert‘as vedė tokią Jeanette'ą Boudot. Jie susilaukė keleto vaikų. Tačiau moters palankumo ėmė siekti tolimas J.E.Gilibert‘o giminaitis Juozapas Berlucas / Berlukas.

Kartą profesoriau jis profesoriaus vos nenunuodijo. J.E.Gilibert‘as popietinę kavą gerdavo prie įėjimo į oranžeriją. Kai 1782 m. vieną popietę tarnaitė atnešė puodelį kavos, profesorius jau norėjo ją gerti, tačiau kai ką prisiminė, paėmė nuo staliuko popierių, pieštuką ir nuskubėjo į atokesnį sodo kampą.

Tuo metu prie staliuko tykiai prisiartino giminaitis J.Berlucas / Berlukas ir į puodelį supylė miltelių. Viską matė už gretimo dekoratyvinio medelio su knyga sėdėjęs pastabus studentas Anupras Orlauskas.

Tuo metu prie staliuko tykiai prisiartino giminaitis J.Berlucas / Berlukas ir į puodelį supylė miltelių. Viską matė už gretimo dekoratyvinio medelio su knyga sėdėjęs pastabus studentas Anupras Orlauskas (Orlovskis). Kai kavą ištyrė profesoriai, paaiškėjo, kad tai – nuodai.

Nors J.E.Gilibert‘o biografai nenorėjo patikėti, kad jo žmona buvo susijusi su atvykėliu, išlikusi tarnaitės Barboros Baranovskos apklausa sakė ką kitą. Budri mergina teigė, kad atvykėlis turėjo raktą nuo profesoriaus žmonos kambario. Jiedu ten kartais leisdavo laiką iki pusės trijų nakties, girdėdavosi bučinių garsai ir net vyriškas knarkimas!

Tarnaitė pasakojo, kad tris kartus rado miltelių, kuriuos profesoriaus žmona bėrė į kavą, kavinuką ar kavos malūnėlį. Kartą ponia liepė kitai tarnaitei geltonų miltelių išberti į ugnį. Ji turėjo „mėgiamų asmenų“ dar tada, kai buvo Gardine, teigė gera atmintimi pasižymėjusi tarnaitė.

O akyla Darata Miklaševičiuvna apklausos metu patvirtino, jog viskas – tiesa: ir meilužiai, ir nuodai. Ji sakė, kad tris kartus kavinuke rado miltelių. Mėgstamo gėrimo profesorius kartą net atsisakė, nes kava buvo įtartinai neskani.

Kiti liudininkai (tarnai, studentai) taip pat patvirtino, kad žinojo ir apie meilužius, ir apie verdamą žmonos kambaryje neskanią kavą. Kodėl jie laiku neįspėjo šeimininko?

Studentas A.Orlauskas (Orlovskis) teigė, kad girdėjo, kaip sykį profesorius Nicolaus Regnier prasitarė, jog kaltinamasis anksčiau užsienyje buvo baustas už kriminalinius nusikaltimus. Į kavą buvo beriamas auripigmentas – pavojingas arseno sulfidas, kurio nebuvo galima gauti vaistinėse. O kaltininkas pasakojo, jog nieko nežinojo apie „nuodijimą“, tiesa, bylų Sankt Peterburge turėjo, bet jos – nereikšmingos. Ir patikino teisėjus, kad kavą gerti iš tiesų nesveika, nes ji tirština kraują...

Teismas 1783 m. priėmė švelnų nuosprendį, paskirdamas J.Berlucui / Berlukui 3 metus kalėjimo.

Vyras prisipažino, jog kartais viešėdavo iki nakties pas profesoriaus žmoną, bet tai būdavo padorūs ryšiai. Teismas 1783 m. priėmė švelnų nuosprendį, paskirdamas J.Berlucui / Berlukui 3 metus kalėjimo.

„Nepadorūs“ botaniko tyrimai

Po nuodijimo skandalo J.E.Gilibert‘as išvažiavo į Varšuvą. Nors oficialiai pranešė, kad jam pablogėjo sveikata, mokslininkas nenorėjo pasilikti Vilniuje ne tik dėl šio įvykio, bet ir dėl vietinių intrigantų.

Griežtais jo kritikais, anot Stanislovo Bonifaco Jundzilo, buvo Andrius Streckis  bei Pranciškus Ksaveras Mykolas Bogušas. Jie kūrė intrigas ir šaipėsi iš mokslininko darbų, dėl kurių J.E.Gilibert‘as buvo apkaltintas bedieviškumu ir pasileidimo skatinimu (sic!), nes jis „surado“ lytį augalų žiedynuose.

Karalius Stanislovas Augustas Poniatovkis atleido mokslininką nuo įsipareigojimų, skyrė pensiją ir leido išvykti į Prancūziją. 1792 metais J.E.Gilibert‘as buvo paskirtas Liono mokslų ir taikomųjų menų instituto administratoriumi, išrinktas gamtos mokslų profesoriumi. 1793 metais vasario 25 d. jis tapo Liono meru. Mirė mokslininkas 1814 metais.

J.E.Gilibert‘o indėlis į Lietuvos mokslo raidą svarbus. Tačiau kolegų konkurencija, netolerancija ir tamsumas lėmė, kad LDK jis išbuvo trumpai. Šeimos problemos tapo pasikėsinimo į jo gyvybę priežastimi. Tik laimingo atsitiktinumo dėka profesorius liko gyvas.

LDKistorija.lt

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min