Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija. Mirusiųjų deginimas LDK XIV a.

Kremuotų žmonių palaikai
Wikimedia.org nuotr. / Kremuotų žmonių palaikai
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Iki oficialaus Lietuvos krikšto 1387 m. baltų kraštuose dominavo mirusiųjų deginimo paprotys. Kremacija nebuvo įsigalėjusi tik žemaičių ir žiemgalių apgyvendintuose kraštuose. Tuomet baltų gentys jau ne vieną šimtmetį gyveno krikščioniškų valstybių apsuptyje. Kūrėsi naujo tipo miestietiškos polietninės bendruomenės, kurių požiūrį į pomirtinį pasaulį veikė krikščionys kaimynai.

Paskutiniai pagonys

Amžininkų užrašyti istorijos šaltiniai liudija visuotinį prūsų ir kuršių mirusiųjų deginimo paprotį. Anglų keliautojo Wulfstano pranešimas apie kelionę per Prūsiją (890–893) yra ankstyviausia žinia apie baltų mirusiųjų deginimą. Pranešime aprašomos šermenų apeigos, mirusiųjų deginimo paprotys. Wulfstanas pažymi laidojimo tradicijų skirtumus tarp socialinių sluoksnių: „Karalius ir kitus aukštos kilmės žmones palieka nelaidotus juo ilgiau, kuo daugiau jie turi turtų...“.

Kita žinia apie prūsų mirusiųjų deginimo paprotį mus pasiekia iš vėlesnio šaltinio – Vokiečių ordino 1249 m. taikos sutarties su prūsais, kuria pastarieji mirusiųjų deginimo papročio atsisako. Eiliuotoje Livonijos kronikoje užsimenama, kaip elgėsi prūsų gentis sembai po nesėkmingo žygio (1254): „...Tad savuosius jie lavonus sugabeno greit į krūvą, kaip išminčiai jiems įsakė, kad sudegintų jų kūnus.“

Panašiai karo žygių metu elgėsi ir kuršiai. Henriko Latvio Senojoje Livonijos kronikoje rašoma, kaip po nepavykusios pavaldaus Ordinui lyvių vado Kaupo Turaidos pilies apgulties (1211) kuršiai, „surinkę savo užmuštuosius, grįžo prie laivų ir, persikėlę per Dauguvą, tris dienas ilsėjosi, degino žuvusiuosius ir raudojo jų.“

1414 metais, jau apkrikštytos Lietuvos laikais, prancūzų didikas Ghillebert'as de Lannoy keliavo per kuršių kraštą Neringą į Livoniją. Prancūzas buvo paskutinis mirusiųjų deginimo papročio ne tik tarp baltų, bet ir Europoje liudininkas. Kelionės aprašyme apie kuršių laidojimo papročius pabrėžiama, kad tai nebuvo visuotinai priimtinas paprotys: „Senieji kuršiai, nors tarp jų yra prievarta padarytų krikščionimis, turi vieną sektą, kurios nariai po mirties, užuot buvę palaidoti, yra sudeginami artimiausiame miške arba šile, kiekvienas su geriausiais savo rūbais ir ginklais.“

Karalių, aprengtą šarvais ir kaip gyvą pasodintą ant žirgo, sudegino su geriausiu draugu. Manoma, kad tekste minimas Leto (Lietuvos) karalius yra Gediminas arba Vytenis.

Autorius leidžia suprasti, kad tam tikra kuršių bendruomenės dalis mirusiųjų deginimo papročių laikėsi ilgiau. Sunku spręsti, ką Ghillebert'as de Lannoy galvojo, rašydamas apie „vieną sektą“. Tikėtina, kad tai buvo ne labiausiai senuosius papročius puoselėjusi šeima ar giminė, o karių atstovai. Gali būti, kad plintant krikščionybei dvejopi laidojimo papročiai kurį laiką egzistavo ir kitose baltų gentyse.

Karalių ugnis

Kitokio pobūdžio amžininkų šaltiniai mena mirusiųjų deginimo paprotį rytinių baltų teritorijose. Istorinių duomenų, liudijančių, kad šis paprotys čia buvo visuotinai priimtinas, nėra. Tik Ipatijaus metraštyje, siekiant diskredituoti karalių Mindaugą, apie jo krikštą pabrėžiama, kad „jo krikštas buvo apgaulingas, (...) ir savo dievams aukojo, ir mirusiųjų kūnus degindavo, ir savo pagonybę viešai išpažindavo“.

Kiti trys šaltiniai kalba apie didžiųjų kunigaikščių Gedimino (Vytenio?), Algirdo ir Kęstučio laidotuves. Politinio traktato „Senojo maldininko sapnas“ autorius Philippe'as de Mezieresas 1364 m. lankėsi Prūsijoje. Veikale aprašomos lietuvių karaliaus laidotuvės. Karalių, aprengtą šarvais ir kaip gyvą pasodintą ant žirgo, sudegino su geriausiu draugu. Manoma, kad tekste minimas Leto (Lietuvos) karalius yra Gediminas arba Vytenis.

Hermanas Vartbergietis Livonijos kronikoje pateikia informacijos apie didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves (1377), per kurias „pagal jų paprotį buvo sudeginta įvairių daiktų ir aštuoniolika žirgų“. Vygandas Marburgietis Naujojoje Prūsijos kronikoje mini Kęstučio laidotuves: „Ir jį nuvežė į Vilnių, kur buvo sudegintas. (...) Arkliai, drabužiai, ginklai ir t. t. – viskas buvo sudeginta, medžiokliniai paukščiai ir šunys su juo sudeginti.“ Tai yra vienintelis amžininkų šaltinis, menantis, kad didieji Lietuvos kunigaikščiai buvo deginami ir laidojami Vilniuje. Skirgaila, aptikęs savo dėdę negyvą Krėvos pilyje, vežė jį į Vilnių tam, kad čia galėtų sudeginti ir palaidoti.

Baltų mirusiųjų deginimo paprotys nyko bent šimtmetį. Miestietiškos bendruomenės jo atsisakė anksčiau.

Kunigaikščių deginimą ir laidojimą Vilniuje įprasmina legendinio kunigaikščio Šventaragio legenda, užrašyta vėlesnių laikų metraščiuose. Motiejaus Strijkovskio kronikoje rašoma: „...Ir prašė savo sūnų Germantą, sakyte įsakydamas, idant toje vietoje tarp tų upių ir po mirties jo kūną pagonišku laidojimo papročiu sudegintų, o paskui jau niekur kitur, bet tik toje vienoje vietoje kitų Lietuvos kunigaikščių, taip pat ir ponų, ir žymesnių bajorų kūnus degintų ir laidotuvių apeigas atlikinėtų: mat pirmiau mirusiųjų kūnus degino toje vietoje, kur kas numirė.“

Taigi kalbama apie Lietuvoje istorinių laikų pradžioje gal būt vykusią religinę reformą, kai mirusiųjų deginimo kultas tapo tik valdančio elito prerogatyva. Suprantama, ši reforma taip ir liks tik legenda. Tačiau ji paaiškina archeologų aptinkamus XIII–XIV a. palaidotų, tačiau nesudegintų mirusiųjų kapus Kernavėje, Verkiuose greta Vilniaus, kituose Rytų Lietuvos laidojimo paminkluose.

Taigi baltų mirusiųjų deginimo paprotys nyko bent šimtmetį. Miestietiškos bendruomenės jo atsisakė anksčiau. Kunigaikščiai ir didikai deginti iki oficialaus Lietuvos krikšto. O provincijos bendruomenės (pvz., kuršiai) šiuo papročiu stebino keliautojus ir XV a. pr., kai protestantizmo įkvėpėjas Martynas Liuteris jau rašė garsias 95 tezes.

LDKistorija.lt

VIDEO: LDK istorija
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min