Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Prekyba belaisviais – pajamų šaltinis

Senovės lietuviai iš vikingų mokėsi ir prekybos vergais
Senovės lietuviai iš vikingų mokėsi ir prekybos vergais
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pastaraisiais metais nuolat augantis vergų skaičius rodo, kad visuotinės žmogaus teisių deklaracijos skelbimai dėl vergovės ir prekybos žmonėmis uždraudimo gali virsti tuščiu garsu, jei tokiems reiškiniams nebus aktyviai priešinamasi. Tai, kad dabar nemažai civilizuoto pasaulio žmonių džiaugiasi laisve, yra didelis, neseniai iškovotas laimėjimas, dalinė pergalė prieš vieną nemaloniausių ir seniausių institucijų – vergovę. Ji buvo žinoma visuose žemynuose (išskyrus Australiją) tarp primityvių ir civilizuotų tautų.

Milijonai parduotų gyvenimų

Vergovės esmė – žmogaus, kaip nuosavybės, priklausymas vergvaldžiui. Esminis vergo bruožas – jis neturi jokių teisių. Vergo padėtis taikliai apibūdinama „socialinės mirties“ metafora. Išrautas iš prigimtinės aplinkos, netekęs giminystės ryšių ir nuosavybės, vergas tapdavo vergvaldžio valios ir įgeidžių tenkinimo įrankiu.

Pirmiausia vergai vertinti kaip nemokama darbo jėga. Antikinės Graikijos ir Romos imperijos ūkis nemaža dalimi rėmėsi vergų darbu, frankų imperija apsirūpindavo vergais iš karo žygių prieš pagonių germanų arba slavų žemes. Tačiau pirmoji visuotinėje istorijoje žinoma pasaulio ekonominė sistema, paremta vergove, susiformavo kartu su musulmonų ekspansija, prasidėjusia VII amžiuje.

Svetimų kraštų užkariavimais sukurtas musulmonų kalifatas galėjo išsilaikyti tik pavergdamas didžiulį skaičių žmonių. VIII amžiuje musulmonų kalifatui nusidriekus nuo Ispanijos iki Indijos, nepasotinamą vergų paklausą turėjo tenkinti periferiniai kraštai.

Paklausa buvo didžiulė, todėl prekyba vergais apėmė Europą, Afriką, Vidurinę Aziją ir Indiją. Pagrindiniais europiečių vergų tiekėjais tapo skandinavų vikingai (IX–XI a.), vengrai (X a.), musulmonų piratai (IX–XI a.).

Afrikos šiaurėje ir rytinėje pakrantėje susikūrusios musulmonų valstybės tapo vergų medžioklės ir eksporto organizacijomis. Statistiniai skaičiavimai rodo, kad nuo 650 metų iki 1920-ųjų iš Afrikos vergais į musulmonų žemes buvo deportuota maždaug 17 mln. žmonių; tai didesni skaičiai nei į Vakarų pusrutulį išgabentų vergų – apie 11,5 mln. (1450–1870). Pridėjus bent keletą milijonų vergų, į musulmonų rankas patekusių iš Juodosios jūros regiono, Vidurinės Azijos ir Indijos, aiškėja, kad šios sistemos mastai – milžiniški.

Baltų žemės nuo IX a. buvo patekusios į vergų tiekimo zoną. Tuo metu ir vėliau pasitaikydavę vikingų įsiveržimai į baltų žemes leidžia manyti, kad jie čia vykdė vergų medžioklės operacijas. Dauguvos upė buvo it tranzitinis prekybos vergais kanalas.

Baltų žemės nuo IX a. buvo patekusios į vergų tiekimo zoną. Tuo metu ir vėliau pasitaikydavę vikingų įsiveržimai į baltų žemes leidžia manyti, kad jie čia vykdė vergų medžioklės operacijas. Dauguvos upė buvo it tranzitinis prekybos vergais kanalas. Ši prekyba palietė ir vietines gentis. Šiuo požiūriu dėmesio nusipelno X a. pab. Vyslos žemupyje apsilankiusio anglosaksų keliautojo Wulfstano pranešimo apie prūsus fragmentas: „Tarp jų būna daug karų.“ Taip atsirasdavo vergų: dalis likdavo vietinės diduomenės rankose, dalis buvo realizuojama tarptautinės prekybos žmonėmis tinkluose.

Belaisvių medžioklė

XII a. pab. grobiamuosius žygius pradėję lietuviai reiškėsi kaip vergų medžiotojai. Kaip būdinga ir kitiems vergų medžioklės apimtiems regionams, grobiamieji žygiai pasižymėdavo kraują stingdančiu žiaurumu. Tarpusavio antpuoliuose Pabaltijo gentys žudydavo viena kitos vyrus, o į nelaisvę imdavo daugiausia tik moteris ir vaikus. Tokius belaisvius buvo galima lengviau pavergti.

To meto ir vėlesnių amžių vokiečių, rusų, lenkų tekstuose gausu žinių apie tai, kad lietuviai į nelaisvę imdavo vietinius gyventojus.

Štai 1205 m. lietuviai, nusiaubę vieną Estijos sritį, traukė namo „su begale belaisvių ir neapsakomu skaičiumi paimtų gyvulių ir arklių“. Henriko Latvio pasakojime pažymima, kad tąkart belaisviais tapo daugiau kaip tūkstantis estų.

Žinant, kad lietuvių kariuomenę sudarė maždaug 2 000 raitelių, tokį grobį galime laikyti nemaža „sėkme“. Vis dėlto ji išslydo iš rankų, nes atgal traukę lietuviai pralaimėjo vokiečiams ir žiemgaliams.

Ypatingu žiaurumu išgarsėjo 1 500 lietuvių būrys, 1219 m. žiemą įsiveržęs į Saaremos salą: „Apkvaitę nuo savo drąsos / Jie perėjo per visą kraštą. (...) Visus kelius, taip pat takus / Jie krauju gausiai apšlakstė (...) / Liaudį jie mokino mirti, / Ir moteris, ir vyrus, / Jei tik pabėgt nespėjo.“

Ypatingu žiaurumu išgarsėjo 1 500 lietuvių būrys, 1219 m. žiemą įsiveržęs į Saaremos salą: „Apkvaitę nuo savo drąsos / Jie perėjo per visą kraštą. (...) Visus kelius, taip pat takus / Jie krauju gausiai apšlakstė (...) / Liaudį jie mokino mirti, / Ir moteris, ir vyrus, / Jei tik pabėgt nespėjo.“

Užpuolikai nepamiršo, kad svarbiausias dalykas – grobis: „Jaučius, žirgus, moteris ir vyrus / Jie didžiuodamiesi varė.“ Tiesa, Lietuvos jie nepasiekė, nes vokiečiams subūrus latvius ir lyvius, žygyje išsekę lietuviai buvo nesunkiai sudoroti: „Mirtį jie tenai surado. Juos ten smeigė mušė, / Tai buvo išties nesunku.“

Tokios ir panašios nesėkmės neatšaldydavo noro kitiems lietuviams sekti savo pirmtakų pėdsakais. Net ir tada, kai, pvz., rusų kunigaikščiai sumušdavo vienas lietuvių kariaunas, po kurio laiko pasirodydavo kitos. Tokį lietuvių antpuolių intensyvumą galima lyginti su Juodosios jūros regiono stepių klajoklių antpuoliais, kuriems „gyvasis inventorius“ buvo svarbiausias dalykas, įsiveržus į sėsliai gyvenusių rytų slavų ir finougrų žemes.

Lietuvių ir kryžiuočių „verslas“

Vokiečių įsitvirtinimas Pabaltijyje ir nuo XIII a. pab. prasidėję jų žygiai į lietuvių žemes rodė, kad vergų medžioklės epidemija pasiekė ir Lietuvą. Tiek kryžiuočių žygiai į Lietuvą, tiek lietuvių – į Prūsiją ar Lenkiją iškyla kaip apsirūpinimo belaisviais kampanijos.

1277–1376 metais išskiriami 24 didesni lietuvių žygiai į Prūsiją ir lenkų žemes, kurių svarbiausias tikslas buvo prisigrobti vergų.

Dar daugiau smulkių ir didelių žygių įvykdė Vokiečių ordinas, puldamas tiek iš Prūsijos, tiek iš Livonijos. Nepaisant konfrontacijos, verslūs lietuviai ir vokiečiai sutardavo dėl abipusės naudos.

Šiuo požiūriu išskirtinė vertė tenka rygiečių XIV a. pr. skundui dėl nemalonumų, kuriuos vienas miestietis patyrė, kai ketino apsirūpinti „paklausiomis prekėmis“ iš netoli Vitebsko sustojusios lietuvių kariuomenės: „Jis norėjo eiti prie kariuomenės ir nusipirkti mergų... Tada, vykdamas keliu, nuklydo prie vienuolyno. Ir iššoko 3 vienuoliai ir kitas, ketvirtas, žmogus su jais, ten jį pradėjo mušti ir plėšti.“

Prekyba žmonėmis buvo svarbus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pajamų šaltinis. Tai aiškiai rodo Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado Zöllnerio von Rotensteino priekaištas Jogailai, kad jis Ordino pavaldinius ne paleido į laisvę, kaip buvo žadėjęs, bet pardavė rusams (1383).

Pagonių lietuvių indėlis į tarptautinę prekybą žmonėmis buvo menkas, palyginti su romėnais, arabais, vikingais ar Krymo totoriais (XV–XVIII a.), tačiau jis iki šiol yra beveik nepastebėtas ir neįvertintas reiškinys.

LDKistorija.lt

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min