Amžininkai puikiai suvokė, kad visi elgetos negalės dirbti dėl jų sveikatos būklės ir amžiaus, todėl aiškinta, jog negalinčiais dirbti elgetomis ir varguoliais valstybė turi rūpintis. Pagal naują sampratą varguolių globa turėjo būti perimta iš Bažnyčios į valstybės rankas.
Kuo skiriasi valkata nuo varguolio?
Amžininkai svarstė, kaip varguolius atskirti nuo elgetų. „Varguoliais“ vadinti nuskurdę žmonės ir samdomi asmenys, kurie vos ne vos prasimaitino iš savo darbo. Tuo tarpu elgetomis laikyti beturčiai, kurie nesistengė dirbti, o jų vienintelis pragyvenimo šaltinis buvo išmalda.
Valkatomis vadinti elgetos, kurie galėjo dirbti ir prasimaitinti patys. Varguoliai, valkatos ir elgetos buvo laisvi žmonės. Juos visus Apšvietos epochoje ketinta priversti dirbti valstybei ir sustabdyti jų laisvą judėjimą po valstybės teritoriją.
Pirmą kartą valkatų ir elgetų klausimas Abiejų Tautų Respublikos seime buvo iškeltas 1774 m., o po metų buvo sudarytos Lenkijos karalystės ir LDK Špitolių komisijos, kurios turėjo rūpintis špitolėmis (šios institucijos XVIII a. rūpinosi keliauninkais, elgetomis, našlaičiais, pamestinukais, senukais ir ligoniais
Pirmą kartą valkatų ir elgetų klausimas Abiejų Tautų Respublikos seime buvo iškeltas 1774 m., o po metų buvo sudarytos Lenkijos karalystės ir LDK Špitolių komisijos, kurios turėjo rūpintis špitolėmis (šios institucijos XVIII a. rūpinosi keliauninkais, elgetomis, našlaičiais, pamestinukais, senukais ir ligoniais; XIX a. iš jų susiformavo ligoninės), perskaičiuoti jų finansavimą, pertvarkyti jų valdymą ir užtikrinti, kad špitolėse nemokamai būtų teikiama globa elgetoms.
Špitolių komisijos turėjo organizuoti elgetų ir valkatų gaudynes ir rūpintis, kad jie visi būtų uždaryti špitolėse. Špitolių projekto autorius, Lenkijos kancleris vyskupas Andrzejus Stanisławas Młodziejowskis atkreipė dėmesį į kaimynines valstybes, kurios, remdamos špitoles, gauna naudą „tinkamai panaudodamos valkatas darbams ir dirbtuvėse, ir gamyklose, ir kituose naudinguose darbuose“.
1775 metais įkurtos atskiros Špitolių komisijos Lenkijai ir Lietuvai darbą greitai baigė, bet į kovą su elgetavimu įsitraukė Policijos departamentas, kuris 1775 m. parengė universalo dėl valkatų ir elgetų projektą bei pateikė jį svarstyti Nuolatinei tarybai.
Elgetavimo „licencija“
Projekte atkreiptas dėmesys, jog nekovojant su elgetavimu elgetų skaičius auga, o tarp jų yra daug galinčių dirbti. Projekte numatyta priskirti elgetas konkrečiam miestui, miesteliui ar kaimui, iš kurio jie yra kilę. Atrinkti elgetas ir jais rūpintis turėjo miestų valdžia ir dvasininkai.
Negalintiems dirbti elgetoms turėjo būti išduoti specialūs ženklai, kuriuos prisisegę jie galėjo prašyti išmaldos, ir dokumentai, patvirtinantys šią teisę bei nurodantys elgetos gimimo vietą, liudijantys, kad jis neserga užkrečiama liga. Kitus išmaldos prašytojus, neturinčius skiriamųjų ženklų ir dokumentų, leista visiems norintiems gaudyti ir naudoti juos bet kokiems darbams.
Taip ketinta varguolius pririšti prie konkrečios parapijos ir užkirsti kelią jų nevaržomam judėjimui po valstybės teritoriją. Atsižvelgiant į galimybes, dar nebuvo nuspręsta visų elgetų įdarbinti, o 1776 m. pasiūlyta negavusius darbo valkatas išvaryti iš miestų.
Visi šie projektai liko neįgyvendinti. Reali kova su elgetavimu vyko tik Varšuvoje, kurioje elgetas mėginta gaudyti ir priversti juos dirbti 1784–1786 m. veikusioje Varguolių manufaktūroje.
Bet ir čia pastangos buvo nesėkmingos, nes trūko lėšų, špitoles reikėjo reorganizuoti ir plėsti, elgetų gaudynės buvo neefektingos, o Varguolių manufaktūrai vadovavo sukčius – baronas le Fortas, pelnęsis iš manufaktūrai skirtos valstybės ir valdovo paramos.
1787 metais karalius Stanislovas Augustas išleido universalą, kuriuo perspėjo apie elgetų keliamus pavojus, kvietė piliečius apsaugoti Abiejų Tautų Respubliką nuo veltėdžių ir reikalavo suregistruoti žmones, gyvenančius iš išmaldos.
Veltėdžių medžioklė
Naujas kovos su elgetavimu etapas prasidėjo Ketverių metų seimo laikotarpiu, reformos pasiekė ir Lietuvą. Iniciatyvą perėmė 1791 m. įkurta ATR Policijos komisija, kuri nurodė magistratams suregistruoti visus gyventojus, tarp jų ir elgetas, bei atvirai pasisakė už marginalinių grupių, neturinčių pragyvenimo šaltinio, eliminavimą iš miestų. Į komisijos akiratį pateko ir čigonai, kuriuos amžininkai laikė veltėdžiais. ATR Policijos komisija įsakė sugauti visus valkatas ir uždaryti juos į špitoles arba kalėjimus, o čigonus ketino priversti tapti sėsliais ir turinčiais legalų bei pastovų pragyvenimo šaltinį.
Elgetomis ir valkatomis taip pat turėjo rūpintis Civilinės karinės komisijos, dvasininkija, miestų magistratai bei specialios LDK ir Vilniaus špitolių deputacijos.
Vilniaus špitolių deputacijos projekte, kurį sudarė ATR Policijos komisija, buvo rašoma: „Kadangi Vilniuje yra valkatų ir paliegėlių, gulinčių prie [miesto] sienos, dėl pagalbos tiems varguoliams ir miesto išvalymo nuo sveikų valkatų, kurie naudodamiesi išmalda gali tapti pavojingais visuotiniam saugumui, […] Vilniaus špitolių deputacija pasistengs, kad mieste nebūtų prašančių elgetų.“
Sveiki valkatos turėjo būti atskirti nuo sergančių ir apgyvendinti atskirose špitolėse, o jei jose pritrūktų vietos – pas vietinius gyventojus. ATR Policijos komisija ateityje tikėjosi juos įdarbinti amatininkų dirbtuvėse arba manufaktūrose bei sudaryti su darbdaviais kontraktus, pagal kuriuos įdarbinti elgetos būtų aprūpinti maistu, drabužiais ir kuru.
Siekdama nutraukti išmaldos elgetoms davimo tradiciją, LDK špitolių deputacija kreipėsi į Vilniaus gyventojus, kad šie daugiau neduotų pinigų prašytojams ir valkatoms į rankas, bet neštų juos tiesiai į Vilniaus špitolių deputacijos kasą (dėtų į bažnyčiose buvusias specialias skryneles).
Aiškinta, kad duodami elgetoms išmaldą piliečiai „kenkia patys sau“. Po 1792 m. balandžio rinkimų į miestų savivaldas jose atsirado nauji pareigūnai – našlių, našlaičių ir beturčių prokuratoriai, kurie rūpinosi varguolių reikalais miestuose, informavo juos apie miesto valdžios nutarimus ir atstovavo jų interesams.
Tai buvo valstybinės socialinės rūpybos pirmieji požymiai. Šios reformos buvo efektingos, tačiau jų įgyvendinimui pristigo laiko. 1792 metų gegužę prasidėjo karas su Rusijos imperija, valstybėje kilo suirutė.
