Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Vilnietis Jokūbas Gierkė († 1666) – garsiausias LDK laikrodininkas

J.Gierkės laikrodis (1642 metai)
J.Gierkės laikrodis (1642 metai)
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prestižinių (meninių) amatų – auksakalystės, liejybos, lipdybos, laikrodininkystės, kulinarijos, sodininkystės ir kt. srityse išskirtinis vaidmuo LDK visuomet priklausė atvykėliams iš Vokietijos, Italijos bei kitų kraštų. Naujausias technologines žinias įsisavinę meistrai LDK susidurdavo su menkesne konkurencija, turėjo didesnes karjeros galimybes. Tačiau jiems reikėjo susitaikyti su kuklesnėmis dirbtuvėmis, kokybiškos įrangos ir medžiagų gavimo problemomis, prisiderinti prie kitokio klientų skonio. Dažnai meistrai pasiekdavo profesinių aukštumų ir asmeninės gerovės, likdavo gyventi naujoje tėvynėje ir asimiliuodavosi.

Vienas kitas atvykėlis tapo žinomesnis visoje Europoje. Būdami pirmieji LDK, jie tokiais automatiškai netapdavo net Vidurio irr Rytų Europoj.

LDK išsivystymo (taip pat ir mokslo bei technologijų srityse) nevertėtų perdėti (pvz., teigiama, kad „pagaminti laikrodžiai savo kokybe nenusileido Vakarų Europoje tuo metu gaminamiems laikrodžiams“; nors mintis lyginti J.Gierkės laikrodžių su Paryžiaus ar Romos meistrų analogais laikrodininkystės žinovui Michałui Brensztejnui į galvą neatėjo...).

Palyginti su Vakarų šalimis, LDK ūkio lygis visuomet buvo žemesnis.

Vilniuje prigijęs svetimšalis

Tipiškas sėkmingo atvykėlio amatininko pavyzdys – garsiausias ne tik Vilniaus, bet ir visos LDK laikrodininkas, vokietis liuteronas Jokūbas Gierkė (Gercke, Gierke, Gierkiewicz). Iš kur jis atvyko į Vilnių, neaišku, greičiausia iš kurio nors vokiško krašto per Krokuvą Lenkijoje. Gimė, matyt, XVI a. pabaigoje.

Jokūbo Gierkės gamintas laikrodis
Jokūbo Gierkės gamintas laikrodis

Išlikę anksčiausi J.Gierkės laikrodžiai pažymėti 1618 ir 1621 m. datomis. Į Vilnių turėjo atvykti jau baigęs mokslus ir galįs savarankiškai dirbti. Čia konkurencija buvo mažesnė nei Krokuvoje.

Jokūbas Gierkė Lietuvos sostinėje įsitvirtino: tapo miesto piliečiu, vedė vilniečio burmistro Jono Koženevskio giminaitę Kotryną, su ja susilaukė 6 vaikų. Trys sūnūs – būsimasis karaliaus sekretorius Mykolas Leonas (†1657), į Krokuvą išvykęs Simonas bei būsimasis Vilniaus vaitas Andrius Benediktas (†1691).

Dukra Zofija ištekėjo už pirklio Kristupo Britnerio, Elžbieta – už Ukmergės pakamario Kristupo Kaminskio, o trečioji – už Mikalojaus Burkrabovičiaus.

Vilniuje laikrodininkas, kaip 1666 m. teigė, „nuoširdžiu darbu ir triūsu“ sukaupė nemažą turtą, įsigijo 2 namus (Stiklių / Šv. Dvasios bei Didžiojoje gatvėse priešais Šv. Dvasios cerkvę). Anot 1636 m. aprašymo, pirmajame buvo du kambariai bei kambarys su židiniu, maža arklidė 4 arkliams.

Nėra aišku, ar J.Gierkė tarnavo karaliaus dvarui, ar buvo karaliaus servitorius – gavęs privilegiją, pagal kurią galėjo laisvai verstis amatu, nepriklausyti cechui, būti laisvas nuo miesto teismų. Jokūbo Gierkės (kaip ir daugelio vilniečių) gyvenimą neigiamai paveikė XVII a. vidurio karas su Maskva, kelerius metus trukusi miesto okupacija. Jokūbas Gierkė traukėsi į Prūsiją, prarado nemažai turto.

Prijaukinantis laiką amatas

J.Gierkė gamino ir taisė laikrodžius, pardavinėjo juos bajorams ir miestiečiams. Meistras buvo produktyvus, o jo gaminiai – paklausūs. Išlikęs 1636 m. J.Gierkės laiškas liudija, jog jis žinojo savo vertę, nebijojo griežčiau pareikalauti iš užsakovų bajorų pinigų.

1664 metais LDK iždininkas Gabrielius Kimbaras patvirtino, kad gavo iš J.Gierkės tokį laikrodį, grąžino jam 500 auksinų skolaraštį. Ankstyviausias žinomas meistro pagamintas laikrodis – 1618 m., o vėlyviausias – 1664 m. Gaminius, kaip ir kiti to meto meistrai, J. Gierkė signuodavo vardu ir pavarde, pridėdamas prierašą – „vilnietis“.

Ankstyviausias žinomas meistro pagamintas laikrodis – 1618 m., o vėlyviausias – 1664 m. Gaminius, kaip ir kiti to meto meistrai, J. Gierkė signuodavo vardu ir pavarde, pridėdamas prierašą – „vilnietis“.

Kitas aukšto lygio vilnietis laikrodininkas buvo Johannas Klassenas. Dideliuose miestuose dirbdavo vos keli laikrodininkai. Tyrėjai juos paprastai skiria „metalistų“ grupei, nes jie su kalviais, šaltkalviais, katiliais, kardininkais ar peilininkais sudarydavo bendrus cechus.

Ypač tamprus buvo laikrodininkystės ryšys su šaltkalvyste, pirmoji dažniausiai laikyta antrosios dalimi. Vilniuje toks bendras cechas egzistavo nuo 1579 m., o atskiras laikrodininkų cechas įkurtas tik 1779 metais. Krokuvoje XVIII a. pab. laikrodininkų  buvo vos 7–11, atskiras jų cechas atsirado 1797 metais.

Sparčiau besivystančioje faktiškoje Abiejų Tautų Respublikos sostinėje Varšuvoje laikrodininkų cechas įkurtas 1752 metais. Laikrodininkų produkcija buvo brangi. Todėl tik elitas galėjo pirkti stalinius, nešiojamus ir kt. laikrodžius. Kai kurių bažnyčių ir rotušių bokštai turėjo bokštinius laikrodžius. Paprastiems žmonėms laiką pranešdavo bažnyčių varpai, gamtos ir darbų ritmo kaita.

Tarp amato ir meno

M.Brensztejnas 1923 m. pastebėjo, jog nepriekaištingų mechanizmų ir turtingos ornamentikos J.Gierkės sukurti staliniai laikrodžiai galėjo konkuruoti su Krokuvos, Lvovo ir net Gdansko meistrų dirbiniais. Tyrėjas J. Gierkę vadina menininku, kurio kūryba atskleidžia, koks aukštas buvo XVII a. vid. Vilniaus meninių amatų lygis.

Nors beveik visi išlikę J. Gierkės laikrodžiai yra staliniai – „kokliniai“ (lenk. kafelkowy, sztucer, vok. Stutzuhr), tačiau jis gamino ir astronominius bei nešiojamus – pektoralikus (lot. pectus – krūtinė, pectoralis – krūtinės).

Toks laikrodis būdavo laikomas dešinėje žipono kišenėje ar kabinamas ant grandinėlės. Išlikę staliniai J. Gierkės laikrodžiai yra 8 cm aukščio ir 10,5–11 cm pločio, įkomponuoti šešiakampės ar keturkampės  formos dėžutėse, šių kojelės – iš bronzos, mechanizmai gausiai puošti raižiniais (Lenkijos muziejuose yra 5, Lietuvos nacionaliniame muziejuje – 1).

Vieninteliame Lietuvoje likusiame 1642 m. meistro sukurtame laikrodyje pavaizduotas iš miško grįžtantis medžioklis su muškieta ant peties, vedinas šunimi.

Vieninteliame Lietuvoje likusiame 1642 m. meistro sukurtame laikrodyje pavaizduotas iš miško grįžtantis medžioklis su muškieta ant peties, vedinas šunimi. Tolumoje matyti miestas ant upės, krantas, tiltas. Laikrodžiai turėjo bronzinius aptaisus. Mechanizmo detalės gausiai ornamentuotos zoomorfiniais ir augaliniais motyvais, ciferblatai puošti graviruotais vaizdais. Sudėtingesnių laikrodžių viršuje lietos skulptūrėlės.

Laikrodžio širdis

Mokslo istorikas Libertas Klimka pažymi, kad J.Gierkės laikrodžiuose panaudoti mechanizmai svarbūs amato raidai, juose pritaikyta beveik viskas, ką geriausio laikrodininkystė pasiekė iki XVII a. vid., kai laikrodžiuose buvo įdirgtos švytuoklės (švytuoklinį laikrodį Christianas Huygensas sukūrė tik 1656 m., vos 10 met7 iki J.Gierkės mirties).

J.Gierkės laikrodžiai turėjo sraigę – kūginį būgnelį spyruoklės įtempimui išlyginti, valandų skambinimo įtaisą, tačiau dažniausiai tik vieną valandinę rodyklę. Sudėtingesni rodė ir mėnesio dienas, Mėnulio fazes, Saulės padėtį Zodiake.

J.Gierkės stalo laikrodžiai atspindi meistriškumo kaitą – kiekvienas mechanizmas vis sudėtingesnis, turi papildomas indikacijas (kalendorines datas, Mėnulio fazes). Liublino miesto muziejuje (Lenkija) saugomame 1646 m. sukurtame meistro laikrodyje fiksuojama Saulės padėtis Zodiako žvaigždynuose. Didesniame 1660 m. gaminyje nauja tai, jog rodyklės rodo ne tik valandas, bet ir minutes bei sekundes.

LDKistorija.lt

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min