„Mes žinome savo valstybės ir tautos istoriją. Tikime, kad ateityje ją geriau pažins ir Rusijos žmonės“, – BNS sakė Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorius Rolandas Kačinskas, paprašytas pakomentuoti, kaip minėtos komisijos sudarymas gali paveikti Lietuvos ir Rusijos santykius sprendžiant sudėtingus dvišalius klausimus dėl skirtingo istorinių įvykių vertinimo.
Komisijos sudarymas, jo teigimu, be kita ko yra nukreiptas prieš pastangas Baltijos šalyse savaip vertinti istoriją: „ta komisija teiks ir politinius pasiūlymus valdžiai, kaip su tuo turėtų būti kovojama“.
Jis pabrėžė, jog yra svarbu tęsti diskusijas tarp Lietuvos ir Rusijos istorikų.
Istorikas Česlovas Laurinavičius BNS teigė manantis, kad Rusijos prezidento sprendimas – politinis ir yra susijęs su istorijos politizavimu tiek Rusijoje, tiek aplink ją esančiose valstybėse. Anot jo, šis sprendimas liečia ir istorikus, tačiau vylėsi, kad bendro Lietuvos ir Rusijos istorikų darbo „niekaip neveiks“.
„Aš tikiuosi, kad tai yra politinis sprendimas ir jis veiks daugiau politinę plotmę, o mes istorikai – lietuviai ir rusai, – vadovaudamiesi protu ir sąžine, toliau bandysime tyrinėti istoriją ir ją pateikti šiandienos visuomenėms tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bandant per politinę plotmę spręsti istorinius klausimus galima nueiti labai pavojingu keliu. Aš tikiuosi, kad mes Lietuvoje išvengsime politizavimo“, – sakė Č.Laurinavičius.
Jo teigimu, Rusijoje sudaryta komisija, į kurios sudėtį įeis prezidento administracijos, URM, Federalinės saugumo tarnybos, Užsienio žvalgybos tarnybos, Saugumo tarybos, Valstybės Dūmos, Teisingumo ir Kultūros ministerijų atstovai, tikriausiai susitelks į Sovietų Sąjungos istorijos vertinimą.
Kokių rezultatų gali duoti komisijos darbas, kuriai vadovaus, kai kuriais duomenimis, buvęs užsienio žvalgybos darbuotojas Sergejus Naryškinas, jis sakė nenorįs spekuliuoti, tačiau minėjo, jog istorija šiuo atveju „bus tarnaitė“.
„Tendencija Rusijoje yra bloga, nes apibrėžiama griežta kryptis, ir iš esmės istorijos atmintis, analizė ir interpretacija pajungiama šiandieniniam politiniam tikslui. Rusai jį traktuoja kaip atsaką falsifikacijai, bet atsakas irgi yra politinis ginklas. Istorijos traktavimas yra nuolatos veikiamas politinių struktūrų ir dažniausiai neigiamai. O blogiausia yra tai, kad tas poveikis gali visiškai prieštarauti valstybės nacionaliniams interesams, valstybė gali tapti grėsmių kaupėja, o ne šalintoja“, – aiškino istorikas.
Kalbėdamas apie kai kuriuos Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių momentus sprendžiant istorinius klausimus jis sakė, jog „sunku pasakyti, kas pirmas pradėjo, bet kelias yra ydingas“. Jo nuomone, istorija turi turėti autonomiją, ir viešasis gyvenimas prie jos prisiliesti gali labai atsakingai, o ne sakant, „kas užeina ant seilės“.
Č.Laurinavičius tvirtino, kad ir Rusijos, ir Lietuvos politikams vienodai trūksta adekvatumo vertinant istorinius įvykius, tačiau šiuo metu susipriešinimo tendencijos yra kiek aprimusios.
„Nenoriu eskaluoti to klausimo, bet, mano supratimu, pastaruosius kelis mėnesius tokios tendencijos buvo aprimusios ir aš tą labai sveikinčiau. O anksčiau buvo noras viską pajungti politiniam tikslui ir iš mūsų, ir iš Rusijos pusės, procesas judėjo labai grėsminga linkme. Kol kas mes, istorikai, su rusų kolegomis randame bendrą kalbą. Tikiuosi, kad ta komisija Lietuvos ir Rusijos istorikų santykiuose praeis pro šalį. Jeigu politikai bus protingi ir geros valios, jie irgi liks konstruktyviame kelyje“, – sakė istorikas.
Tuo tarpu Rytų geopolitikos studijų centro analitikas Rokas Grajauskas BNS sakė manantis, kad ideologinė, istorijos vertinimo takoskyra tarp Lietuvos ir Rusijos didėja.
„Viena vertus, Lietuva yra teisiškai įtvirtinusi nemažai savo istorijos traktuočių – okupacijos žalos atlyginimas, sovietinės simbolikos uždraudimas, kita vertus, Rusija iš principo irgi tą patį daro. Tai, kas politiniu retoriniu lygiu buvo deklaruojama, dabar bus bandoma įtvirtinti teisiškai. Dūmoje svarstoma idėja numatyti teisinę atsakomybę už vadinamą istorijos falsifikavimą - okupaciją, Sovietų Sąjungos kvestionavimą, pergalės prieš fašizmą neigiamą nušvietimą“, – sakė R.Grajauskas.
Jis nuomone, situacija Lietuvos ir Rusijos santykiuose gali tapti labai komplikuota, jei Rusijoje būtų priimti atitinkami įstatymai, kurie numatytų teisinę atsakomybę už, pavyzdžiui, viešą kalbėjimą apie Lietuvos okupaciją.
„Įsivaizduokime, kad toks įstatymas Dūmoje būtų patvirtintas. Atvažiuoja Lietuvos atstovai, kurie oficialiai tvirtina, kad okupacija buvo ir yra, įstatymų įpareigoti reikalauti iš Rusijos žalos, tačiau Rusijoje galioja įstatymas, kuris numato teisinę atsakomybę už tokius veiksmus. Santykiai atsiduria tam tikroje aklavietėje“, – svarstė analitikas.
Jis pripažino, kad tarp Lietuvos ir Rusijos istorikų yra pasiekta pažangos, tačiau pabrėžė, kad jų bendradarbiavimas gali tapti sudėtingesnis D.Medvedevui sudarius istorijos vertinimo komisiją.
„Toje komisijoje istorikų bus labai mažai. Ši komisija turi dvejopą tikslą. Ji turi išorinį poveikį, t.y. kai kurie jos atstovai oficialiai yra pasakę, kad bus finansuojami prorusiško istorijos vertinimo besilaikantys istorikai posovietinėse valstybėse. Antras dalykas – grįžtama prie sovietinio ideologijos arba istorijos traktavimo monopolio, kai bus aiškiai nubrėžtos gairės, kaip istorija turi būti vertinama ir bet koks istorikas Rusijoje privalės laikytis to. Taip užkertamas kelias nepriklausomam dialogui tarp Lietuvos ir Rusijos istorikų", – kalbėjo R.Grajauskas.
Komisijos sudarymas, jo teigimu, be kita ko yra nukreiptas prieš pastangas Baltijos šalyse savaip vertinti istoriją: „ta komisija teiks ir politinius pasiūlymus valdžiai, kaip su tuo turėtų būti kovojama“.
