Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mykolas Römeris: Arbatėlė pas Mykolą Šleževičių ir slogus sapnas, kuriame lenkai įžengia į Kauną

Mykolas Romeris - J.Pilsudskio legionierius
Mykolas Romeris - J.Pilsudskio legionierius
Šaltinis: Versus aureus
0
Skaitysiu vėliau
A A

Leidykla „Versus aureus“ išleido garsaus tarpukario Lietuvos teisininko Mykolo Römerio dienoraščius (Dienoraštis / Mykolas Römeris ; Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius : Versus aureus, [2007]–. [Kn. 6]: 1921 m. lapkričio 8-oji–1922 m. birželio 15-oji / [sudarytojas, paaiškinimų autorius ir mokslinis redaktorius Rimantas Miknys] ; iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė ; [lenkišką tekstą dešifravo Rimantas Miknys]. – [2013]. – XXV, 368 p. : iliustr., faks., portr. – Kn. taip pat: Ant dviejų pasaulių ribos: Mykolo Römerio, jo šeimos ir artimos socialinės aplinkos vertybių perkainojimo kryžkelės 1920–1922 metais). Pateikiame pora dienoraščio įrašų iš 1921 m. gruodžio, kai šalyje buvo svarstomas Hymanso projektas dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai.

1921 metų lapkričio 26 d.

Šeštadienis

Pas Sleževičius buvau kviestinės arbatėlės. Sleževičius ‒ vienas iš politinių šulų Lietuvos Respublikoje. Vienas iš jos „hommes d’état“, kurie, net ir neužimdami posto Vyriausybėje, faktiškai valdo valstybę pasitelkę savo įtaką, sumaniai laviruodami.

Sleževičius ‒ vienas iš politinių šulų Lietuvos Respublikoje. Vienas iš jos „hommes d’état“, kurie, net ir neužimdami posto Vyriausybėje, faktiškai valdo valstybę pasitelkę savo įtaką, sumaniai laviruodami.

Sleževičius, būdamas socialistų liaudininkų lyderis Seime ir Seimo komisijos užsienio reikalams pirmininkas bei premjero Griniaus, kuris atsižvelgia į jo nuomonę, artimas bičiulis ir karo ministro Šimkaus draugas, be to, „Gynimo komiteto“ pirmininkas ir apskritai žmogus, savo rankose turįs įvairias įtakos zonas, yra vienas stipriausių žmonių šalyje.

Šiuo metu, atsižvelgiant į jo vaidmenį sprendžiant Hymanso projektą, jo populiarumas smarkiai sušlubavo, o kartu ant plauko pakibo ir jo, kaip lyderio, padėtis partijoje, vis dėlto šalį valdančių oligarchų sluoksniuose jis iki šiol yra vienas įtakingiausių žmonių.

Galbūt žlugus sistemai ir jis žlugs, tačiau kol kas dar galingas. Sleževičius yra ryškus demagogas, tai itin matyti jo pranešimuose, kurį laiką vaidino liaudies atstovą ir prieš susirenkant Seimui, dar Tarybos valdymo laikais, buvo žmogus, apie kurį būrėsi visi kairieji.

Sleževičius buvo jų vadas ir kartu vienintelis žmogus, sugebėjęs būti visų partijų koalicijų idėjinis vadas. Iš tiesų jo demagogija apsimestinė, nes jis ‒ grynakraujis oportunistas, tik dėl ryšių ir valdžios turi polinkį į politinę spekuliaciją ir užkulisinį politinį valdymą.

Vis dėlto jo žvaigždė jau blėsta – patriotiniuose sluoksniuose ir kairiųjų visuomenėje buvęs populiarus dabar laikomas nepatikimu ir pastaruoju metu siejamas su Galvanausku bei Purickiu, įvardijamas vos ne kaip tautos išdavikas. Vis dėlto jo įtaka vykdomojoje valdžioje dar itin stipri.

Sleževičius yra advokatas, tad uždirba daug ir turi grynųjų. Jo profesinis populiarumas kilo ne dėl sukauptų žinių ar talento, o dėl įtakos, kuri traukia klientus kaip magnetas, na, iš jų susirenka nemažus pinigus.

Sleževičius yra advokatas, tad uždirba daug ir turi grynųjų. Jo profesinis populiarumas kilo ne dėl sukauptų žinių ar talento, o dėl įtakos, kuri traukia klientus kaip magnetas, na, iš jų susirenka nemažus pinigus. Todėl ir gali leisti sau organizuoti kviestines arbatėles, tokias kaip šiandienė, kurios kainuoja tūkstančius markių.

Būti pakviestam tokios arbatėlės pas Sleževičių yra tas pat, kas gauti diplomą tam tikrai padėčiai užimti – tą reikia turėti omeny. Jo arbatėlėse dalyvauja ir moterys, tad čia vieta ne tik pasikalbėti, bet ir pabendrauti. Kviečiami kitų kraštų diplomatai, garsesni užsieniečiai, viešintys Kaune, žymios politinės asmenybės. Sleževičius itin kruopščiai renkasi žmones, kuriuos kviečiasi į namus.

Taigi ir šiandien, be užsienio diplomatų, dalyvavo keli karininkai, premjeras Grinius, Seimo pirmininko pavaduotojas dr. Staugaitis, keli aukšti pareigūnai, šiek tiek jaunimo, apskritai susirinko apie 30 žmonių. Būdamas socialistų liaudininkų lyderis, Sleževičius negali į savo namų saloną pasikviesti krikščionių demokratų, ypač gausesnio jų būrio, o partiniai kolegos iš socialistų liaudininkų stovyklos šiuo metu nelabai veržiasi į jo namus, be to, nelabai tinka prie kompanijos, kurios daugumą sudaro diplomatai ir aukštuomenei būdingų manierų žmonės.

Mykolo Romerio
Mykolo Romerio "Dienorascio" viršelis

Nei „Pažanga“, nei esdekai į Sleževičiaus namus nenori eiti. Tad, išskyrus užsienio diplomatus, pas Sleževičių susirenka daugiausia Vyriausybės atstovų. Vadinamojoje arbatėlėje, be arbatos ir juodos kavos, buvo pyragų, tortų, saldėsių, džiovintų vaisių, vietinių ir atvežtinių vaisių, o iš stipriųjų gėrimų ‒ puikusis lietuviškas krupnikas, midus, benediktinas.

Kol kas tyrimas dėl pasikėsinimo į ministro Galvanausko gyvybę nepasistūmėjo į priekį, jokie pėdsakai nerasti. Sleževičius sakė, kad tai „ura-patriotų“ darbas. Kas labiau už Sleževičių neseniai savo kalbose buvo toks pat „ura-patriotas“, kai iš Seimo tribūnos visa gerkle šaukė valstiečiams apie dvarininkus ir lenkus tokiais žodžiais: „Griebkite lazdas ir dalgius, kas ką galite, muškite ir vykite iš Lietuvos šiuos išdavikus.“ Tempora mutantur...

1921 metų gruodžio 2 d.

Penktadienis

Kas bus, kai Lietuva nepritars Hymanso projektui, o lenkų sušauktas Vilniaus seimas arba pritars, kad Vilniaus kraštas būtų inkorporuotas į Lenkiją, kaip tikisi endekai, arba pritars, kaip tikisi federalistai, kažkokiam quasi autonominiam dariniui sąjungoje su Lenkija ir betarpiškai ar per tarpininkus kreipsis į Kauną siūlydamas dalyvauti šioje sąjungos formacijoje, apie ką, aišku, Lietuva net girdėti nenorės.

Štai tokios artimiausių dienų perspektyvos. Jeigu Semaška sako tiesą – Ministrų taryba pakeitė savo poziciją. Ar turėjo reikšmės teroristinis išpuolis prieš Galvanauską ir suvokimas, koks aštrus ir beatodairiškas gali būti opozicijos pasipriešinimas, dėl kurio lietuviams nebūtų įmanoma primesti jau aprobuoto Hymanso projekto, arba galbūt Seimo valdantieji privertė pakeisti taktiką.

Šiuo metu Ministrų taryboje sprendžiama: ar tiesiog atmesti Hymanso projektą, ar jį atmetus kartu pateikti savo siūlymus dėl minėtųjų „pataisų“.

Na, tiek to. Vienu žodžiu, pasak Semaškos, dabar negali būti nė kalbos apie tai, kad Vyriausybė pritartų Hymanso projektui. Šiuo metu Ministrų taryboje sprendžiama: ar tiesiog atmesti Hymanso projektą, ar jį atmetus kartu pateikti savo siūlymus dėl minėtųjų „pataisų“. Kita vertus, Vilniuje organizuojami rinkimai į Seimą, apimantys visą vadinamosios Vidurio Lietuvos teritoriją, kartu su Lydos, Breslaujos apskritimis, kurias užėmė ne Želigowskio, o Respublikos kariuomenė ir civilinė jo valdžia.

„Federalistai“ su endekais kovoja, ar Seimas turi paskelbti tiesiog paprastą aneksiją prie Lenkijos, ar sukurti šio krašto sąjungą su Lenkija. Pagal „federalistų“ koncepciją Vilniaus seimas turi paskelbti kaip

įvykusį faktą „Vidurio Lietuvos“ ir Lenkijos sąjungos suformavimą. Tai būtų puiki proga atsirasti galimybei į šią sąjungą įtraukti ir visą Lietuvą, tai reiškia mūsų „Kauno“ Lietuvą. O kas bus, jeigu mūsų, ta tikroji, Lietuva nenorės prisidėti prie sąjungos? Jeigu ji nesutinka pasirašyti Hymanso projekto, tuo mažesnė tikimybė, kad sutiks turėti sąjungą su Lenkija. Kas nutiks tada?

Lietuviai, Hymanso projekto šalininkai, tvirtina, kad Lenkija tokiu atveju panaudos jėgą ir okupuos visą šalį – tai yra Kauną, Žemaitiją ir t. t., kad paspaustų lietuvius.

Pasak jų, šitai rodo ne tik lenkų politikos logika, apie tai Lietuvą įspėja ir Europos politikai, ypač Prancūzija. Tad Hymanso projekto šalininkai pataria susitaikyti su mažesniu blogiu, kol dar galima tai padaryti ir gauti Tautų Lygos bei Antantės paramą prieš galimus lenkų išpuolius.

Vieni tvirtina, kad nebus jokios lenkų okupacijos, tai tik tušti gąsdinimai, sąmoningai platinami visuomenėje, kad Vyriausybė būtų priversta pasirašyti Hymanso projektą. Kiti mano, kad Lenkijos okupacija gali būti reali.

Na, o projekto priešininkai pasidaliję į dvi stovyklas: vieni tvirtina, kad nebus jokios lenkų okupacijos, tai tik tušti gąsdinimai, sąmoningai platinami visuomenėje, kad Vyriausybė būtų priversta pasirašyti Hymanso projektą. Kiti mano, kad Lenkijos okupacija gali būti reali, nes Lenkijai iš esmės svarbu turėti ne Vilniaus kraštą, kurį atplėšti nuo vakarinės Lietuvos dalies yra labai problemiška, o pasiglemžti Kauno Lietuvą, Žemaitiją, žemutinį Nemuną, jo žiotis, Klaipėdą ir svarbiausia – prieigą prie jūros.

Lenkijai reikalinga Vakarų Lietuva kartu su Klaipėda ir dėl Baltijos pakrantės, ir dėl to, kad tai įtvirtintų Rygos sutartimi numatytą Vilniaus, Gardino ir visos Baltosios Rusios perdavimą jai. Visi lenkų ir Pilsudskio veiksmai dėl Vilniaus tėra priemonės spausti ir užimti Vakarų Lietuvą, o paskutinė priemonė palikta kaip rezervas – ginkluotoji okupacija.

Aišku, negalima tvirtinti, kad toks mąstymas būtų visiškai nelogiškas. Tačiau Hymanso projekto priešininkai nebijo tokios įvykių eigos, o kai kurie mano, kad tai būtų geriausias sprendimas – jeigu Lietuva būtų okupuota, tai ją tik sustiprintų moraliai. Galbūt, nes kol kas krizė labai aštri ir plėtojasi visu pajėgumu. Ši krizė gali pereiti įvairias metamorfozes ir galime sulaukti įvairių netikėtumų ne tik iš Lenkijos, bet ir iš Rusijos; ji gali užsitęsti dar ištisus mėnesius ar metus. Atrodo, Lietuva dar ilgai plūduriuos toli nuo ramybės uosto.

Šiąnakt sapnavau, kad į Kauną įžengė Lenkijos kariuomenė. Man rodėsi, kad esu kažkur Kauno priemiesčiuose ir staiga atsirado priešakinė lenkų kariuomenė, kurios vadas, jaunas puskarininkis, priartėjęs prie pirmųjų priemiesčių namų, sušuko: „Tegyvuoja Lenkija!“, „Tegyvuoja Kaunas!“

Šiąnakt sapnavau, kad į Kauną įžengė Lenkijos kariuomenė. Man rodėsi, kad esu kažkur Kauno priemiesčiuose ir staiga atsirado priešakinė lenkų kariuomenė, kurios vadas, jaunas puskarininkis, priartėjęs prie pirmųjų priemiesčių namų, sušuko: „Tegyvuoja Lenkija!“, „Tegyvuoja Kaunas!“

Net ir sapnuojant apėmė nemalonus jausmas. Man buvo labai nemalonu matyti lenkų kariuomenę, jos mundurus, erelius ant kepurių.

Tokios kariuomenės gretose prieš kelerius metus ir pats stovėjau, tuo metu tikėjau, kad ji neša laisvę, tikėjau jaunąja Pilsudskio Lenkija – buvau tarp tų, kurie dabar ateina prievartauti jaunus lietuvių tautos nepriklausomybės daigus ir ketina suteikti tokią formą, kokios ji laisva valia niekada nesirinktų, tačiau ta forma yra naudinga Lenkijai, ketinančiai paversti Lietuvą savo tarnaite, o iš tiesų ji virstų belaisve, kupina neapykantos ir keršto troškimo. Nubudęs dar kurį laiką jaučiausi nejaukiai.

***

Mykolas Römeris (1880–1945) – teisininkas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas, vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės sudėtingų lietuvių ir lenkų santykių liudininkų. Be reikšmingų darbų konstitucinės teisės srityje, jis paliko 40 tomų Dienoraštį, apimantį 1911–1945 metus. Tai akivaizdus ano laikotarpio Lietuvos, iš dalies ir Lenkijos, visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo metraštis, rašytas lenkų kalba.

Šioje knygoje pateikiamas į lietuvių kalbą išverstas Dienoraščio tekstas, apimantis 1921 m. lapkričio 8–birželio 15 d. M. Römeris aprašo ne tik asmeninį gyvenimą ir artimuosius, darbą teisme, bet ir bendradarbius, kolegas, pažįstamus. Daug dėmesio skiria aktualiam politiniam Lietuvos gyvenimui: Seimo ir Vyriausybės darbui, aktyviems politikos veikėjams, atstovaujantiems įvairioms frakcijoms ir srovėms, itin opiam tiek lietuviams, tiek lenkams Vilniaus klausimui. Čia parodoma, kaip radosi Lietuvos lenkų tautinės mažumos problema, E. Galvanausko ir K. Griniaus kabinetų veiklos peripetijos, Steigiamojo Seimo komisijų, rengusių agrarinės reformos ir tautinių mažumų įstatymus, diskusijos, Lietuvos masonų įtaka kultūriniam ir politiniam šalies gyvenimui.

Knyga skiriama ne tik mokslininkams (politikos, kultūros, diplomatijos, literatūros istorijos ir kt. tyrinėtojams), bet ir mokytojams, dėstytojams, studentams, visiems, kam rūpi savo krašto istorija.

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min