Turkijoje perversmai vyksta reguliariai, o šis netipiškas tik vienu atžvilgiu – jis nesėkmingas. Tačiau tų karinių perversmų istorija bei idėja visad ta pati: Turkija turi būti sekuliari valstybė, kurioje remiamasi įstatymais, o ne religiniais islamistinio pobūdžio kliedesiais.
Norint suprasti, kodėl tie įvykiai vyksta Turkijoje ir ką išvis jie reiškia, reikia truputį nukrypti į istoriją. Ir čia ne šiaip sau nukrypti – mums labai sunku suvokti, kariniai perversmai Turkijoje visad reiškė demokratiją.
Tuo tarpu įvykių eiga, kur liaudis išeina į gatves ir demokratiškai išrinktas prezidentas atsilaiko – nebūtinai geras ženklas.
Istorinis Turkijos įvykių fonas
Istoriškai viskas prasidėjo nuo to, kad po Pirmojo pasaulinio karo vietoje Otomanų imperijos atsirado Turkija. Jai vadovavo buvęs Otomanų karininkas, pirmasis Turkijos prezidentas ir Turkijos respublikos kūrėjas Mustafa Kemalas Ataturkas, kuris visą šalį perorientavo nuo islamą atitinkančių sultanato ir kalifato idėjų (taip, tų pačių visokių ten su haremais ir religiniais kliedesiais) prie normalios vakarietiškos respublikos.
Demokratija, kuri Turkijoje atrodė neįmanoma, atsirado ir išaugo kaip tikras stebuklas.
Demokratija, kuri Turkijoje atrodė neįmanoma, atsirado ir išaugo kaip tikras stebuklas. Jau 1924 metais buvo panaikintas Otomanų kalifatas, o 1926 metais Turkijoje valstybė buvo visiškai atskirta nuo religijos, o islamo teisės galiojimas panaikintas. 1937 islamo paminėjimas išvis buvo išmestas iš Turkijos konstitucijos.
Jau 1924 metais buvo panaikintas Otomanų kalifatas, o 1926 metais Turkijoje valstybė buvo visiškai atskirta nuo religijos, o islamo teisės galiojimas panaikintas. 1937 m. islamo paminėjimas išvis buvo išmestas iš Turkijos konstitucijos.
Kad ir keistokai skamba, bet Ataturko demokratiją ir visą Turkijos demokratėjimą suprato kaip priverstinį procesą. Ir Turkijos atveju šitai pasiteisino. Čia jums 1933 m. jo ištarti žodžiai: „Respublika reiškia demokratinį valstybės valdymą. Mes sukūrėme respubliką, kuri jau pasiekė dešimtus metus. Ji privers privalomai vykdyti visus demokratijos reikalavimus, kai tam ateis laikas.“
Mustafa Kemalas Ataturkas darė viską, kad Turkija priartėtų prie Europos, visose srityse. Ir ne imitaciškai, o per esminius, sisteminius pokyčius valstybėje. 1928 metais turkų kalba buvo pervesta nuo arabiškos prie lotyniškos abėcėlės. 1935 metais net ir Koranas buvo išleistas turkų kalba – tam, kad iš sunitų šventikų būtų atimtas religinis monopolis, kai tik jie gali skaityti Koraną ir žinoti, kas ten parašyta.
Gal ryškiausiai Turkijos demokratėjimą rodė pokyčiai su moterų teisėmis – dar 1924 m. moterims leista mokytis aukštosiose mokyklose kartu su vyrais, o 1927 m. mergaičių mokymosi programos buvo išplėstos taip, kad sutaptų su berniukų, panaikinant vienalytes klases. Jau 1934 metais, anksčiau nei dalyje Europos šalių, Turkijoje buvo visiškai sulygintos vyrų ir moterų teisės politikoje ir visuomeniniame gyvenime, o jau 1935 metais 18 moterų buvo išrinkta į Turkijos parlamentą.
Kita vertus, per visą Ataturko valdymo periodą bandymai kurti daugpartines sistemas ar leisti nuomonių pliuralizmą, laisvą spaudą ir taip toliau – vis baigdavosi ganėtinai nesėkmingai. Kai tik Ataturkas duodavo daugiau laisvės (o jis reguliariai vis bandydavo viską atlaisvinti), galvas pakeldavo islamistai, kurie pradėdavo rengti sukilimus, protestus, žudynes ir taip toliau. Demokratija vėl stiprėti imdavo tik po to, kai islamistai būdavo nuslopinami švelnesniais ar žiauresniais būdais.
Žinote, kaip vykdavo protestai prieš Mustafa Kemalą Ataturką? Ogi taip, kad būrys nuprotėjusių islamistų išvesdavo į gatves minią žmonių, o tada jie imdavo elementariai žudyti visus kareivius ir ypač karininkus, kuriuos tik rasdavo. Žudynės būdavo klaikios, su lavonų išniekinimais, galvų kapojimais, jų movimais ant kuolų ir taip toliau.
Tie Mustafa Kemalo Ataturko griežto demokratėjimo principai ilgainiui pradėti vadinti kemalizmu. Ir visą tą kemalizmą garantuoja kariuomenė, kuri užtikrina, kad demokratija bus. Ir taškas.
Tie Mustafa Kemalo Ataturko griežto demokratėjimo principai ilgainiui pradėti vadinti kemalizmu. Ir visą tą kemalizmą garantuoja kariuomenė, kuri užtikrina, kad demokratija bus. Ir taškas.
Visiškai logiška, kad lyginant su islamistiškais siautėjimais, net griežčiausia vakarietiško tipo karinė diktatūra priartina šalį prie demokratijos. Netgi stalinizmas gali pasirodyti demokratišku, jei jį palyginsi su radikalių islamistų siautėjimu. Būtent todėl kemalizmas ir buvo demokratijos garantas Turkijoje: viena yra karinė chunta, kuri visgi žiūri kažkokios tvarkos, garantuoja tam tikras teises ir laisves, o visiškai kita – tai islamistų pamišimas su žudynėmis.
Trumpai tariant, Mustafa Kemalas Ataturkas tapo Turkijos idėjiniu vadu, kuris žlungančiai šaliai davė naują gyvenimą. Tokį gyvenimą, kurio dėka Turkija ėmė darytis panaši į vakarietiškas šalis – augti, stiprėti ir laisvėti. Tačiau šitai pavyko padaryti tik kariuomenės dėka. Ir gavosi taip, kad kariuomenė 90 metų buvo Turkijos demokratijos ir laisvių augimo garantu.
Perversmas Turkijoje
Taigi, kaip jau matėme, Turkijoje būtent kariuomenė tapo garantu to, kad islamizacija nevyks ir Turkija liks demokratine respublika. Vykdydami Mustafa Kemalo Ataturko priesakus, kariškiai dar 1950 metais vėl leido laisvus, daugiapartinius rinkimus. O paskui kartodavosi perversmai. Kai kada net perversmų nereikdavo – pakakdavo kariuomenės vadų patarimo nedaryti to ar ano.
1960 metais kažkiek valdžios veikėjų buvo iššaudyta už kilusią draugystę su SSRS, kad daugiau tokių draugysčių nekiltų.
1971 metais, kai Turkijoje prisiveisė islamistų ir komunistų, kurie ėmė kovoti tarpusavyje, grobti ir žudyti žmones, užsiimti teroru, kariuomenė tiesiog ėmėsi reikalų. Ir visokius islamistus su komunistais sukišo į kalėjimus.
1980 metais, kai vėl prisiveisė komunistų, islamistų, o dar ir kažkokių nacistų, kur visi vėl pradėjo tarpusavyje kovoti, žudyti ir taip toliau, kariuomenė vėl ėmėsi reikalų. Ir visokius islamistus, nacistus, komunistus ir kitus sukišo į kalėjimus.
1997 metais, kai valdžioje per daug sau leido islamistai, o visokios islamo grupuotės ėmė steigti „Hezbollah“ ir „Hamas“ filialus, Turkijos kariuomenė išvažiavo tankais į gatves, pasakė, kad taip nebus ir pasiūlė, kad islamistiškas monstras pirmininkas Necmettinas Erbakanas atsistatydintų. Tasai patarimą suprato, nors ir keikėsi apie sionistus.
Kaip ir įprasta, visi tie perversmai anei niekaip nėra demokratiški, žūsta daug žmonių, tačiau Turkijos kariškiai, kad ir kaip žiauriai malšindami neramumus, paskui vėl įvesdavo demokratinius rinkimus, laisvą spaudą ir taip toliau. Žodžiu, ta pati priverstinė demokratija pagal Ataturko idėjas.
Šitas perversmo bandymas, nukreiptas prieš Recepą Tayyipą Erdoganą, kuris gal ir nėra radikalus islamistas, tačiau ganėtinai neatitinkantis kemalizmo idėjų, irgi primena ankstesnius: Turkijos kariuomenė nusprendžia sustiprinti demokratiją, nes ši pernelyg susilpnėjusi.
Perversmo bandymas – natūralus: pagal Recepą Tayyipą Erdoganą, hidžabai turėtų būti norma, o mergaitės turi mokytis atskirai nuo berniukų, gal net ir išvis reiktų remtis religiniais, o ne pasaulietiniais įstatymais. Akivaizdus ir posūkis link Otomanų imperijos tradicijų, su net ir kažkokiomis užuominomis, kad Recepas Tayyipas Erdoganas norėtų būti kokiu tai sultonu, tik kad vakarietiškesniu, panašesniu į Anglijos karalienę (čia jo paties aiškinimai). Ganėtinai pastebimi ir Erdogano judesiai link Rusijos, kurią kemalistai jau daug metų vertino kaip barbarišką, Vakarų demokratijos normų nesilaikančią valstybę.
Beje, nors dar Mustafa Kemalas Ataturkas savo gyvenimo pabaigoje nusisuko nuo sovietinės Rusijos, kuri jį parėmė, kai šis atėjo į valdžią, galutinis kemalistų posūkis įvyko po to, kai 1945 m. SSRS vienašališkai ėmė grasinti, paskelbdama apie SSRS-Turkijos taikos sutarties nutraukimą. Sovietų Sąjunga reikalavo, kad Turkija jai leistų kontroliuoti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, o taip pat atiduotų nemažas Rytų Turkijos teritorijas.
SSRS grasinimai aprimo tik po to, kai Turkija 1952 m. įstojo į NATO ir gavo pagalbą iš JAV. Visą Šaltojo karo laiką Turkija veikė kaip atsvara sovietiniam ekspansionizmui, o santykiai su Rusija ėmė iš lėto taisytis tik po SSRS žlugimo.
Iš esmės, šitie interneto draudimai atsirado kaip atsakas į Gezi parko protestus, vykusius 2013 metais, kai jaunimas protestavo prieš korupciją valdžioje. Protestai pasiekė tokį mastą, kad policija tiesiog išbaigė ašarinių dujų atsargas.
2008-2013 metais Recepas Tayyipas Erdoganas buvo surengęs didelius kariuomenės vadovybės valymus, taip pat susodinęs į kalėjimus ir nemažai žurnalistų bei akademikų – taip vadinami Ergenekono teismo procesai. Gal dėl to šitas tik ką bandęs įvykti perversmas nepavyko – jam įsisiautėjus, dalis kariuomenės stojo į valdžios pusę, nes kariškių vadai buvo pakeisti į Recepo Tayyipo Erdogano valdžiai lojalius žmones. Tuo pačiu, beje, bandyta ir daugybę teisėjų pakeisti į Erdogano valdžiai lojalius.
2014 metais Recepas Tayyipas Erdoganas įvedė Turkijoje įstatymus, pagal kuriuos pasidarė galima uždrausti bet kokį interneto puslapį beveik be apribojimų. Taip tenai ilgokam laikui buvo uždraustas „Twitter“, apribota „YouTube“, o galų gale Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad reiktų uždaryti net ir „Facebook“. Kiek vėliau, kai paaiškėjo, kad „Twitter“ apriboti nepavyksta, draudimai buvo sušvelninti, „Twitter“ vėl buvo leistas.
Iš esmės, šitie interneto draudimai atsirado kaip atsakas į Gezi parko protestus, vykusius 2013 metais, kai jaunimas protestavo prieš korupciją valdžioje. Protestai pasiekė tokį mastą, kad policija tiesiog išbaigė ašarinių dujų atsargas. Jau to meto protestų metu pasimatė, kad Recepas Tayyipas Erdoganas suka Turkiją nuo demokratijos link autoritarizmo.
Paradoksas, bet kaip tik demokratiškas „Twitter“ bei kiti interneto puslapiai ir padėjo Recepui Tayyipui Erdoganui išlaikyti valdžią – per visokius internetus sukviesti žmonės išėjo į gatves ir pasipriešino kariuomenei. Tiesa, pasipriešinimas, kaip jau pasimatė, buvo grubus, primenantis įprastą islamistų siautėjimą, prieš kurį tiek ilgai kovojo Mustafa Kemalas Ataturkas.
Ar pasidarys Recepas Tayyipas Erdoganas iš to sau demokratėjimo pamoką – abejotina: jau dabar jis skelbia, kad reikia įvykdyti masinius teismų valymus. Iš 2013 metais vykusių protestų jis tik tiek pasimokė, kad reikia dar labiau riboti demokratiją ir remtis islamo idėjomis, nes šitaip galima laimėti per rinkimus.
Internetas jau tapo esminiu kovos įrankiu. Būtent tas pats internetas, prieš kurį kovojo Recepas Tayyipas Erdoganas, įvedinėdamas visokius apribojimus, būtent ta pati demokratija, kurią Recepas Tayyipas Erdoganas slopino didžiuliais kiekiais ašarinių dujų, tapo to paties Recepo Tayyipo Erdogano išsigelbėjimu nuo demokratijos garanto – Turkijos kariškių.
Ar pasidarys Recepas Tayyipas Erdoganas iš to sau demokratėjimo pamoką – abejotina: jau dabar jis skelbia, kad reikia įvykdyti masinius teismų valymus. Iš 2013 metais vykusių protestų jis tik tiek pasimokė, kad reikia dar labiau riboti demokratiją ir remtis islamo idėjomis, nes šitaip galima laimėti per rinkimus.
Akivaizdu, kad ilgi ilgi kemalizmo laikai Turkijoje gali nueiti į praeitį. Gali būti, kad islamizmas ten toliau stiprės ir po kiek laiko vėl atsiras kalifatas. Gal net per kokius nors demokratinius rinkimus (Recepas Tayyipas Erdoganas jau tiek kartų laimėjo rinkimuose, kad jis po truputį tampa amžinu Turkijos vadovu). Vargu, ar ši Turkijos valdžia imsis sekuliarizacijos užtikrinimo veiksmų, kurių anksčiau imdavosi kariškiai. Ir panašu, kad kariškiai ten jau neįstengia nuversti tų, kas naikina Mustafa Kemalo Ataturko idėjas.
Šis tekstas buvo publikuotas Rokiškio Rabinovičiaus tinklaraštyje.
