Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Stalino laikų Maskvai tirti vokiečių istorikas Karlas Schlögelis pakilo skrydžiui su M.Bulgakovo Margarita

Karlas Schlögelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Karlas Schlögelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rusų rašytojo Michailo Bulgakovo garsiojo romano „Meistras ir Margarita“ pabaigoje Margarita pakyla virš Maskvos ir sklendžia regėdama jį iš paukščio skrydžio: mato didmiesčio šurmulį, namus, parduotuves, Arbatą, teatrą, kelių šeimų bendrus butus ir visa kita, kas tuo pačiu metu sudaro miesto visumą ir jo detales. Dabar šią praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje aprašytą literatūrinę kelionę pakartojo vokiečių istorikas, Rytų Europos ir Rusijos istorijos specialistas Karlas Schlögelis.

Į Vilniaus knygų mugę knygos „Teroras ir svajonė: Maskva, 1937-ieji“ („Tyto alba“) atvykęs pristatyti istorikas teigia, kad Sovietų Sąjungą XX a. 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje krėtusio masinio teroro nepavyks suprasti, jei nepamėginsime atkurti bendrojo vaizdo, to meto įvykių visumos, o ne tik pačias kruvinas žudynes. „Margaritos skrydis man buvo lyg pasakojimo raktas“, – pripažįsta istorikas.

Prieš susitikdamas su Vilniaus knygų mugės lankytojais K.Schlögelis ketvirtadienį knygą pristatė ir aptarė su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bendruomene ir svečiais.

Prieš susitikdamas su Vilniaus knygų mugės lankytojais K. Schlögelis ketvirtadienį knygą pristatė ir aptarė su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bendruomene ir svečiais.

„Norėjau sukurti stalinistinės epochos panoramą. Pabandžiau pavaizduoti vienu metu vienoje erdvėje vykstančius įvykius, atskleisti to meto situaciją iš įvairių kampų. Būtent 1937-aisiais Maskvoje jie įgavo didžiausią pagreitį“, – aiškino Europos universitete Frankfurte prie Oderio dėstantis istorikas.

1937 ir 1938 metai Sovietų Sąjungos istorijoje paženklinti milijonų žmonių mirtimis. Vien 1937-aisiais stalinistinis režimas suėmė apie 2 mln. žmonių, apie 700 tūkst. nužudė, o į lagerius pasiuntė apie 1,3 milijono.

Teroro siaubą, K. Schlögelio teigimu, nusako ne tik protu nesuvokiami skaičiai, bet ir katastrofos atmosfera – žmonės susidurdavo su neįtikėtinais, tiesiog fantastiškais kaltinimais. Kai suimdavo artimąjį ar kaimyną, žmogus galvodavo, kad įvyko klaida arba imdavo ieškoti paaiškinimo tokiam netikėtam faktui. Nė vienas negalėjo jaustis saugus.

Pasak jo, to meto terorui suprasti yra atlikta daugybė tyrimų, o per pastaruosius dvidešimt metų bent kiek atsivėrę archyvai padėjo pamatyti gausybę dokumentų ir sužinoti naujų faktų. Tačiau jam rūpėjo ne atrasti kažką naujo, o rasti būdą, kaip visus žinomus faktus sujungti į visumą, išsiaiškinti, kaip visa tai tarpusavyje galėjo derėti, kitaip tariant, atlikti integralų, o ne vieno kurio aspekto ar reiškinio tyrimą, juk tuo pačiu metu šalia vykdomo teroro, destrukcijos reiškėsi garsus viešas entuziazmas, vyko pompastiškas naujo sovietinio miesto ir visuomenės „kūrimas“.

Knygoje aprašomi ne tik vadinamieji Maskvos parodomieji procesai, kurių metu nuteisti ir myriop pasiųsti garsūs bolševikai, trockininkų ir zinovjevininkų „teroristinio centro byla“, didžiojo teroro mastas ir topografija, gyventojų badavimas, eilės prie maisto prekių, jų nuovargis ir išgąstis, bet čia pat ir visiškai priešingi, kruvinam terorui prieštaraujantys vaizdai – Puškino jubiliejaus iškilmės, pavadintos  „puota maro metu“, sportininkų paradas, Maskvos-Volgos kanalo atidarymas, kaukių balius Amerikos ambasadoje, Stalino lunaparkas, sovietinis džiazas, Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo kelionė po Ameriką.

K.Schlögelis išsuka tokį vienerių metų kaleidoskopą, kad skaitytojui ima suktis galva, ir jeigu viskas nebūtų kruopščiai dokumentuota ir pagrįsta liudijimais, negalėtum patikėti, kad tai galėjo įvykti tuo pačiu metu toje pačioje vietoje.

K.Schlögelis išsuka tokį vienerių metų kaleidoskopą, kad skaitytojui ima suktis galva, ir jeigu viskas nebūtų kruopščiai dokumentuota ir pagrįsta liudijimais, negalėtum patikėti, kad tai galėjo įvykti tuo pačiu metu toje pačioje vietoje.

Būtent toks pasirinktas tyrimo metodas kelia didžiausią susidomėjimą istorikams ir paprastiems skaitytojams. Kuo jis ypatingas?

Atkurti tai, kas dedasi 1937-ųjų Maskvoje, K.Schlögelis pasirenka ne chronologišką, linijinį, t. y. įvykį po įvykio sekantį pasakojimą, o sinchronišką, t. y. jis aptaria ir analizuoja vienu metu vienoje erdvėje (Maskvos mieste) besirutuliojančius įvykius.

Be to, visai panoramai aprėpti istorikas pasitelkia įdomius, dažnai netradicinius šaltinius – generalinį Maskvos planą, adresų knygą, nepaskelbtus gyventojų surašymo duomenis ir pan.

„Kiekviena medžiaga reikalauja naujo metodo. Įvykiams Maskvoje perteikti negalima pasikliauti senaisiais metodais. Juk reikia išsiaiškinti ne tik, ką mes pasakojame, bet ir kaip pasakojame“, – aiškina istorijos specialistas.

Būtent čia K.Schlögelis prisimena literatūrą. Pasak jo, istorikai neturi pavirsti rašytojais, tarp literatūros ir istorijos yra radikalus kokybinis skirtumas, tačiau istorikai galėtų pasimokyti tam tikrų literatūrinių priemonių iš rašytojų, pavyzdžiui, M.Bulgakovo, taip pat airių rašytojo Jameso Joyce'o ar austro Roberto Musilio kūrybos.

Kalbėti apie laiko ir erdvės sąveiką ar vienovę K.Schlögelį taip pat įkvėpė literatūrologija – šią koncepciją, vadinamą chronotopu, jis pasiskolino iš rusų mokslininko Michailo Bachtino, kuris, beje, savo akimis stebėjo aprašomą terorą, nes tuomet gyveno netoli Maskvos. Kitaip tariant, tradiciniam istorikui greičiausiai pasirodytų mažų mažiausiai keista, kad įrankius istoriniams įvykiams nagrinėti K. Schlögelis daugiausia traukia ne iš istorijos mokslo, o iš literatūros dėžės.

Vakarų Vokietijoje gimęs ir augęs K. Schlögelis teigė priklausąs maištingajai 1968-ųjų kartai (tais metais jam buvo 20), kuri kritikavo JAV, kapitalizmą ir kitas tikras ar tariamas Vakarų pasaulio blogybes.

Vakarų Vokietijoje gimęs ir augęs K. Schlögelis teigė priklausąs maištingajai 1968-ųjų kartai (tais metais jam buvo 20), kuri kritikavo JAV, kapitalizmą ir kitas tikras ar tariamas Vakarų pasaulio blogybes. 8-ajame dešimtmetyje jis Vakarų Berlyne priklausė radikaliai maoistinei komunistų partijai, tačiau vėliau, kaip nemaža dalis jo kartos atstovų, patyrė nusivylimą kairiosiomis idėjomis.

Asmeninė patirtis ir pasaulėžiūros pokyčiai tapo viena iš priežasčių, kodėl jis susidomėjo kairiųjų ideologijų istorija ir viena didžiausių jų įgyvendinimo scenų – Rusija po bolševikų perversmo. Atrodytų, kad jo knygos pavadinime esantis žodis „svajonė“ kaip tik ir yra nuoroda į komunistinę ideologiją, kurios vėliavą iškėlę bolševikai atėjo į valdžią.

Tačiau K.Schlögelis tvirtina, kad turėjęs galvoje ne visai tai: „Komunizmas buvo utopija, galime sakyti, kad bolševikai buvo susigalvoję nuostabią svajonę, kuri kirtosi su tikrove. Tačiau knygoje kalbėdamas apie svajonę, aš turiu galvoje ne didžiąją utopiją, komunistinę programą, nes man tai nebeįdomu, tai jau praeityje pakankamai aptartas klausimas. Mane domino paprastų žmonių lūkesčiai, jų banalus kasdienis gyvenimas. Visuomenė, kuri išgyveno prievartą, represijas, kolektyvizaciją, turėjo svajonę, kuri neturėjo nieko bendro su marksizmu ar komunizmu, žmonės tik norėjo, kad juos pagaliau paliktų ramybėje, kad nereikėtų penkiasdešimčiai žmonių gyventi viename bute, kad išsipildytų labai elementarūs jų norai.“

K.Schlögeliui yra tekę studijuoti ir sovietiniuose Maskvos bei Leningrado universitetuose. Tuomet, daugiau nei prieš trisdešimt metų, jis aplankė ir Vilnių, kuris jam išliko atmintį lyg „eksperimentų stotelė“.

„Esu susijaudinęs, nes man tai primena pirmąją mano viešnagę prieš trisdešimt metų“, – stovėdamas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto auditorijoje kalbėjo K. Schlögelis. Jis knygą „Teroras ir svajonė: Maskva, 1937-ieji“ Lietuvos skaitytojams pristatys šeštadienį, 14 val., Vilniaus knygų mugėje.

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min