Istorinės žymės ant miesto pastatų, Valdovų rūmuose archeologinių tyrinėjimų metu rasti potvynių pėdsakai ant rūsio sienų, didžiausią XX amžiaus potvynį sostinėje įamžinusios nuotraukos liudija, kad Neris ne kartą buvo užliejusi Vilnių.
„Patvinusi upė buvo ir 1951 metais, ir 1958 metais. Iki to, kad Vilniaus žemiausia dalis – Katedros aikštė – būtų užlieta, trūksta tik vieno – šilto ir labai stipraus lietaus“, – teigė Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų fakulteto dekanas profesorius Kęstutis Kilkus.
Anot jo, visi kiti reikalingi faktoriai jau yra: didelės sniego sankaupos, gana gilus įšalas. „Potvyniui susidaryti padeda ir upėje esančios ledų sangrūdos“, – vardijo K.Kilkus. Jis pabrėžė, kad dabar potvynio tikimybę mažina visuotinė modernizacija, urbanizacija. „Baltarusijoje yra Vileikos marios, kuriose surenkama dalis Neries baseino vandens, todėl jis ne visas atkeliauja iki mūsų. Palyginti su XX amžiaus pradžia, Neries lygis yra nukritęs. O ir kritulių dažniausiai sulaukiame mažiau nei anksčiau“, – aiškino K.Kilkus.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Vandentvarkos katedros docentas Mindaugas Rimeika sakė, kad susidarius potvyniui palankioms oro sąlygoms nuo užliejimo Vilniaus neapsaugotų sovietmečiu pastatytos vandeniui pralaidžios betoninės Neries krantinės. „Krantinės buvo pastatytos estetiniais sumetimais, kad mieste nebūtų pelkės, kuri po potvynio pavirsdavo visišku šabakštynu su išvirtusiais medžiais ir krūmais“, – sakė jis.
Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyresnysis inspektorius Rimas Girdzijauskas sakė, kad ugniagesiai nėra specialiai rengiami gelbėjimo darbams per potvynį: „Žmonių gelbėjimas potvynio metu prilyginamas skęstančiųjų gelbėjimui nesant ekstremalios situacijos. Potvynio atveju žmonėms gelbėti iš vandens ugniagesiai gelbėtojai turi valčių bei narų įrangą.“ Anot jo, dėl strategijos ir veiksmų susidarius ekstremaliai padėčiai mieste lieka atsakingas savivaldybės administracijos direktorius. Jo darbas yra surinkti specialią grupę ir nedelsiant spręsti, kokių veiksmų imtis, iš kur evakuoti žmones.
Šiuo metu sniegas gana gražiai tirpsta. Jei neužeis staigus šiltas lietus, viskas bus gerai, potvynio išvengsime.
Prieš beveik šimtmetį, kai Vilniuje dar nebuvo tokios griežtai reglamentuotos savivaldos, patvinus upei, prie Neries gyvenantys žmonės patys pasirūpindavo valtimis, guminiais batais ir kita reikalinga amunicija.
Rado valdovų palaikus
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas teigė, kad nors Vilnius tvindavo kone kiekvieną pavasarį, istoriškai įsimintiniausias potvynis buvo 1931 metais. Po šio potvynio, užliejusio visą Katedros aikštę ir jos požemius, buvo rasti LDK Valdovų palaikai bei Vladislovo Vazos širdis.
„Potvynis labai nuniokojo Katedrą, suniokojo medinius pamatus, todėl nuslūgus vandeniui buvo pradėti Katedros gelbėjimo darbai. Buvo valomi ir pertvarkomi šventovės rūsiai“, – apie skaudžius padarinius pasakojo V.Dolinskas.
Jo tvirtinimu, būtent per šiuos tvarkymo darbus buvo išardyti iki tol užmūryti kai kurie praėjimai. Vienas iš tokių užmūrytų praėjimų archeologus atvedė į slaptą LDK valdovų kapavietę. „Buvo rasti visi valdovų palaikai, tarp kurių – ir Barboros Radvilaitės kūnas. Taip pat po potvynio rasta Vladislovo Vazos širdis“, – sakė V.Dolinskas.
Istoriko tvirtinimu, vėliau visi per atsitiktinumą rasti palaikai buvo perlaidoti tuo metu Vilniaus dailės galerija paverstoje Katedroje, Šv.Kazimiero koplyčioje.
Potvynių pėdsakai
Archeologas Egidijus Ožalas, tyrinėjęs atstatomų Valdovų rūmų požemius, pasakojo, kad ant rūmų rūsių sienų puikiai matosi senųjų potvynių žymės. „Ant rūsio sienų archeologai rado senųjų Vilniaus potvynių žymių. Manoma, kad tai XVII–XVIII amžių potvyniai. Vėliau rūmų nebebuvo, jie buvo sunaikinti, tad ir išsiliejusios upės vanduo požemių nepasiekdavo“, – pasakojo E.Ožalas.
Archeologo tvirtinimu, galima daryti išvadą, kad potvyniai Valdovų rūmus pradėjo lieti, kai buvo užpilta senoji Vilnios vaga, tekėjusi pro dabartines Šventaragio, T.Vrublevskio gatves ir Nerį pasiekdavusią ties Karaliaus Mindaugo tiltu.
„Matyt, iki tol Vilnia normaliai tekėjo ten, kur norėjo, o paskui jai buvo sukliudyta, todėl ji išsiverždavo iš krantų. Gal dirbtinoje vagoje buvo didesnė tvanka“, – sakė E.Ožalas. Jis tikino, kad tai tik prielaida: „Lieka dar daug neatsakytų klausimų. Mes nežinome, ar labai snieguotos žiemos anuomet būdavo, ar Vilnia ir Neris labai stipriai užšaldavo.“
VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros profesorius Albinas Kunsevičius pasakojo, kad anksčiau Neris būdavo kitaip prižiūrima. Žmonės bandydavo tvarkyti Neries pakrantes kaip išmanydami. Dažniausiai pakrantėse būdavo sudedami rąstai. „Tačiau rąstai neapsaugodavo nuo pavasarį kylančio vandens. Žmonės negalėjo apsisaugoti kitais būdais, kaip tik evakuodamiesi arba persėsdami į valtis“, – teigė A.Kunsevičius.
