Donecko fronto ribas žinome visi. Kodėl dabar apie tai turėtume kalbėti? Pradėkime nuo to, kad žymiausias šių laikų civilizacijų istorikas ir politologas Samuelis P. Huntingtonas ieško Vakarų civilizacijos ribų. Kartais Huntingtono koncepcija yra laikoma viena įtakingiausių XX a. pabaigos koncepcijų, juo labiau kad ji išprognozavo Balkanų karus. Pagal ją, Vakarų civilizacijos požymiai yra tokie: klasikinės (antikinės) civilizacijos paveldas, Vakarų (o ne Rytų) krikščionybė, kalbų daugybiškumas, dvasinės ir pasaulietinės valdžios atskirumas, teisės primatas, socialinis pliuralizmas, politinis atstovavimas ir individualizmas. Kaip žinia, Huntingtonui Vakarų civilizacijos riba ėjo per Ukrainą ir Baltarusiją. Vakarų civilizacijai jis priskyrė tik vakarines šių šalių dalis, taigi Ukrainoje – tik Galiciją su Lvovu ir Volynę (1). Dėl to jam atrodė, kad didžioji dalis Ukrainos yra gimininga Rusijos civilizacijai. Tai, berods, nulėmė Ukrainos branduolinio ginklo likimą.
Dėl to jam atrodė, kad didžioji dalis Ukrainos yra gimininga Rusijos civilizacijai. Tai, berods, nulėmė Ukrainos branduolinio ginklo likimą.
Dėl to labai svarbu atkreipti dėmesį į Huntingtono koncepcijos korekciją, kurią atliko žymus Solidarumo intelektualas, lenkų profesorius geopolitikas Leszekas Moczulskis. Jis Europos civilizacijos ribas nukėlė gerokai toliau į Rytus, negu Huntingtonas siūlė. Pagal Moczulskį, Europos civilizacijos riba dar XIX a. apima visą buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės erdvę, prijungtą prie Rusijos imperijos, taigi Baltarusiją ir Ukrainą (2). Šiame žemėlapyje atkreipkime dėmesį į Azovo jūrą (pavadinkime tai Mariupolio tašku), į kurią ateina kelios Moczulskio nubrėžtos linijos. Visų pirma tai – individualaus ūkio ir rusiško bendruomeninio žemės ūkio riba (kuri matoma naikinant 1861 m. baudžiavą – žemės perdalų nėra tik į Vakarus nuo šios ribos). Antra, į Mariupolį atsiremia žydų sėslumo riba – Rusijos imperija draudė žydams iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės keltis toliau į Rytus. Kai parodžiau žydų sėslumo ribos (1835–1917) žemėlapį Kijeve, ukrainiečių istorikas Borisas Čerkasas pasakė niekada nepagalvojęs, kad ta riba sutampa su buvusia Hetmanato riba. Hetmanatas – tai ukrainiečių valstybingumas Rusijos protektorate, tačiau mes jį esame absoliučiai užmiršę. Kas turima galvoje? Net prijungus rytinę Ukrainą prie Rusijos, po Chmelnickio maišto, dar šimtmetį egzistavo Ukrainos Hetmanatas. Kartais manoma, kad tai yra Rusijos dalis nuo XVII a. vidurio, tačiau nieko panašaus – Hetmanatas buvo panaikintas tik XVIII a. viduryje.
Trečia – lotyniško švietimo ribos. Ir čia svarbus Hetmanatas, kuriame prie Mazepos iš esmės galiojo XVII a. pirmos pusės Petro Mohylos Kijevo akademijos nustatyta švietimo sistema. O ji buvo nustatyta pagal Vilniaus universitetą, nes Mohyla buvo Vilniaus jėzuitų auklėtinis, tiesa, vėliau prie kazokų apsisprendęs būti su stačiatikiais ir sukūręs stačiatikišką švietimo sistemą. Tačiau ši sistema buvo orientuota tiesiogiai į Vilniaus universitetą ir jo paveldą. Šį kriterijų galima paryškinti įvedus Baroko ribas. Juk jėzuitų švietimo sistema iš esmės persikloja su Baroko erdve. Lenkų menotyrininkai seniai yra pripažinę, kad Vilniaus barokas (vadinamasis Johanno K. Glaubitzo barokas arba Vilniaus baroko mokykla) yra erdviausio poveikio mokykla Baroko Europoje. Stanisławas Alexandrowiczius yra panašiai pasakęs ir apie to meto Vilniaus universiteto poveikį. Tad Glaubitzo karmelitų bažnyčia Mstislavlyje, 500 km į Rytus nuo Vilniaus arba 100 km už Dniepro, yra akivaizdžiausias to įrodymas. Šiame kontekste reikia atsiminti ir „ukrainietiškąjį baroką“, suklestėjusį Hetmanate, t. y. Kijeve ir kairiakrantėje Ukrainoje. Tačiau juk šio baroko kilmė yra akivaizdžiai vilnietiška, nes jos pagrindinis architektas buvo vokiečių kilmės Ivanas Baptista, kuris atvyko iš Vilniaus į Hetmanatą XVII a. pabaigoje.
Taigi apie VU turime kalbėti šiame kontekste. Kitaip sakant, turime kalbėti apie Baroko epochos universiteto vaidmenį mūsų ir Europos istorijoje.
Tarp šimto geriausių universitetų
VU buvo įkurtas kaip šimtas dvyliktas Europos universitetas. Pagal sovietinę retoriką dažnai kartojama, kad tai yra „pirmasis universitetas Rytų Europoje“. Pirmiausia – iš kur mes žinome, kur yra Rytų Europos ribos? Mes esame įsitikinę, kad Europos riba yra Uralas. O iš kur mes tai žinome? Žinome iš žemėlapių, kuriuose taip brėžiama. Kodėl dabar brėžiame ties Uralu, o XVII a. viduryje ji buvo brėžiama visiškai kitaip? Didelė tikimybė, kad būtent Jekaterina II užbūrė prancūzų švietėjus ir Europą nukėlė tolyn į Rytus, kur esą yra europietiška Rusija. To siekė Rusija nuo Petro I laikų. O juk XVII a. žemėlapiai aiškiai rodo, kad Europos ribos eina taip pat per Mariupolį.
Tačiau net jei patikėtume Jekaterina, kad Europa, o kartu ir Rytų Europa, baigiasi ties Uralu, VU kūrimosi metu neturėjo nieko bendra su Rytų Europa, o turėjo reikalų su Vakarų civilizacija. Lenkai ne veltui didžiuojasi, kad Vakarų civilizacijos ir lotyniškojo universitetų tinklo ryčiausias taškas 200 metų buvo Krokuvos universitetas (dabar turintis Jogailos vardą). O po jo 200 metų universiteto, esančio labiausiai į Rytus, vaidmenį Europoje atliko Vilniaus universitetas. Vėliau šį statusą nuo 1755 m. perėmė Maskvos universitetas (pritarkime Petro I ir Jekaterinos II norams jį matyti Europoje).
Mes sakome „ryčiausias“, t. y. periferinis, tačiau prie jėzuitų taip nebuvo. Ratio studiorum buvo sistema, kuri veikė bet kuriame jėzuitiškame universitete iki pat Lotynų Amerikos. Visur buvo įgyvendinama ta pati sistema ir tokio paties lygio studijos. Ne veltui į universitetą atvykdavo profesūra nuo Ispanijos iki Norvegijos. Taigi periferiškumas šiuo atveju nieko nereiškė, o poveikio erdvė buvo milžiniška, jo įtaka pasiekė Kijevą ir Dnieprą.
Kaip įrodyti, kad VU per pirmąjį šimtmetį iki savo nelaimių (1655) priklausė Europos universitetų šimtukui? Labai paprasta, nes jų iš viso tebuvo 112, o XVII a. viduryje padaugėjo tik iki 150. Neverskime VU konkuruoti su protestantiškais universitetais, su tokiais kaip Vitenbergas ar Ženeva, Leidenas ar Bazelis, Kembridžas ar Oksfordas. Jų XVII a. viduryje būta apie 40. Jie paprastai yra laikomi pirmeiviškais, susijusiais su mokslo pažanga Olandijoje ir Anglijoje. Atmeskime dar keturiasdešimt katalikiškų, kurie nenutrūkstamai veikė nuo Viduramžių – visą grupę Italijos universitetų. Tačiau su kitais septyniasdešimt VU gali laisvai konkuruoti, juo labiau kad iš tų septyniasdešimt drąsiai galime atmesti trisdešimt, nes jie XVII a. buvo uždaryti ir niekas jų net neprisimena. Vadinasi, mūsų konkurentai yra apie keturiasdešimt universitetų.
Visa tai leistų teigti, kad VU XVII a. viduryje turėjo priklausyti Europos universitetų šimtukui.
Peržiūrėjau tų universitetų interneto svetaines ir įvertinau, kuo jie didžiuojasi. Galėčiau pasakyti, kad mes niekuo nenusileidžiame, nes VU atstovaujantys XVII a. pirmos pusės vardai yra iškilūs ir ryškūs. Gal pavardės mažai ką sako, bet Martyno Smigleckio (1564–1618) Logika buvo pripažinta ne tik jėzuitų, bet ir Anglijos universitetuose. Lygiai tą patį galėtume pasakyti apie Motiejų Kazimierą Sarbievijų (1595–1640), kuris buvo vainikuotas Romos popiežiaus karališkojo poeto karūna. Dar galėtume prisiminti Žygimantą Liauksminą (1596 (1597?)–1670), retorikos ir muzikos vadovėlių autorių, ir daug kitų – visą plejadą jėzuitų profesorių, kurie Vakarų Europoje buvo publikuojami XVII a. O dar prisiminkime savo šventąjį – šv. Andriejų Bobolą (1591–1657) kankinį. Kaip sako Edvardas Gudavičius, šventasis yra didesnis titulas negu „didysis“. Gerai, kad šiais laikais atsirado jam paminklinė plokštė Šv. Jonų bažnyčioje. Visa tai leistų teigti, kad VU XVII a. viduryje turėjo priklausyti Europos universitetų šimtukui.
Universalizmo ir nacionalumo dermė
Esu įsitikinęs, kad iki XVII a. vidurio, priklausydamas Europos universitetų šimtukui, VU įtraukė mus į gerokai platesnę nei Europa erdvę. Atkreipkime dėmesį į keturis universitetus, kuriuos jėzuitai įkūrė Pietų Amerikoje: Kordobos (1621) Argentinoje, Santjago (1622) Čilėje, Kito (1622) Ekvadore ir Bogotos (1623) Kolumbijoje. Vadinasi, per Vilniaus universitetą mes įsiliejome į barokinio pasaulio erdvę, kuri Tolimuosiuose Rytuose siekia Filipinus, Makao (portugalų koloniją Kinijoje) ar Goa (koloniją Indijoje). Taigi tai yra lotyniškas barokinis pasaulis, kurį pas mus pradėjo Radvila Našlaitėlis, Nesvyžiuje pastatydamas Romos jėzuitų bažnyčiai analogišką Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčią. Juk jis tapo vienu pirmųjų piligrimų Lietuvos istorijoje – nukeliavo į Egiptą ir Šventąją Žemę, inicijavo tikslų LDK kartografavimą ir žemėlapį. Su šiuo žmogumi galime susieti Baroko pradžią ir mūsų pirmą tikrą pasaulinį misionierių Andrių Rudaminą, kuris 1622 m. iškeliavo į Romą, per ją – į Lisaboną, iš Lisabonos – į Goa, o toliau nukeliavo į Makao, kur užsiėmė misionieriška veikla. Teigiama, kad jis parašė kelis veikalus kiniškai ir ten mirė. Taigi įsiliejome į pasaulį nuo Filipinų iki Brazilijos, Argentinos, Čilės, Peru, Meksikos. Kad toks VU vaidmens vertinimas nėra formalus geografinis, buvo aišku jėzuitams jau steigiant šį universitetą. Vienas jėzuitų tada rašė: „Reikia taip pat neužmiršti, kad čia mums plačiai atsiveria durys į Maskoviją, o iš jos per totorius galėsime pasiekti ir Kiniją. Be to, reikia neužmiršti Švedijos ir Livonijos“.
Tad pirmoji išvada iš mūsų pirmosios epochos: VU pademonstravo pirmąją (o analogijų sunku būtų surasti) universalizmo ir nacionalumo dermę. Dažnai mes į jėzuitus žiūrime iš aukšto, lyg įkvėpti Napoleono dvasios. Žinia, Napoleonas naikino jėzuitų universitetus, nelaikė jėzuitų studijų tikru mokslu, nes jų negalėjai pritaikyti karybai. Ir iš tikrųjų būtent Napoleonas pirmą kartą pasuko universitetą nuo Bažnyčios prie Kareivinių. Po to visuose Vokietijos universitetuose XIX a. vyko nepaprasta chemijos pažanga (kartais ironizuoju – kam? Na, kad Pirmajame pasauliniame kare vieni kitus gerai padusintų nuodingomis dujomis). Toks karo mokslo universiteto supratimas, kurio neišgelbėjo net Humboldto humanistinės pusiausvyros dvasia, išliko. Labai dažnai universitetai ir šiandien vertinami mokslinės pažangos ar scientizmo dvasia, atsiradusia būtent Apšvietos epochoje.
Kurdami universitetą Vilniuje, jėzuitai mąstė pasauliniu lygiu – universalistiškai, o kartu lokaliai.
Kurdami universitetą Vilniuje, jėzuitai mąstė pasauliniu lygiu – universalistiškai, o kartu lokaliai. Tačiau jie turėjo atsižvelgti ir į Lietuvos elito – Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus ir didikų – nuomonę ir norus, kad Lietuvos universitetas būtų kuriamas kaip atsvara Lenkijos Krokuvos universitetui. Tokia ideologine kova po Liublino unijos buvo siekiama parodyti, kad Lietuva yra savarankiška valstybė. Tad VU įkūnija šį Lietuvos valstybingumo suvokimą ir kartu pasaulinio masto užmojį.
Apšvietos, romantizmo ir lenkų epochos unicversitetas
XIX a. pradžioje Europoje buvo 200 universitetų. VU jau buvo išgyvenęs šimtmetį nelaimių (nuo Tvano laikų XVII a. viduryje iki XVIII a. vidurio), todėl sunku tikėtis, kad šiuo laikotarpiu galėjo įvykti kokių nors ypatingų postūmių. Žvelgdamas į Upsalos universiteto muziejų, vadinamą Gustavianum, matai, kaip ten mokslas tuo metu pamažu artėja prie Anderso Celsiuso ir Carlo Linnaeuso. Tačiau Švedijoje nevyko karai. Paskutinis mūšis dabartinėje Švedijos teritorijoje įvyko 1597 m. O pas mus? Tik nelaimių pradžia... Todėl labai sunku lygiuotis, bet XVIII a. pabaigoje jau galime matyti, kad VU keliasi. Tiesa, vyksta jėzuitų naikinimas, bet universitetas dar pusę amžiaus išgyvena su buvusiais jėzuitais. Pavyzdžiui, Martynas Počobutas įkūrė VU Observatoriją, kuri tuo metu pateko tarp penkių žymiausių Europos universitetų observatorijų, ir išlaikė kartelę labai aukštai.
Regis, iki šiol nesame kėlę klausimo, kada VU istorija buvo pasiekusi kulminaciją? Daug šnekėjau apie jėzuitus, tačiau XIX a. pradžioje žymiausias VU žmogus, labiausiai cituojamas pasaulyje pagal WorldCat duomenis yra Adomas Mickevičius. Šalia jo – Juliuszas Słowackis, ištisa plejada gamtos mokslų atstovų – Sniadeckiai, medikai Frankai. Dėl to kulminacija laikyčiau XIX a. pirmąjį trečdalį. Tuo metu universitete dirba europinio masto istorikas Joachimas Lelewelis, kurio veikalo Historyka pasirodymo dviejų šimtų metų sukaktį minėjome pernai rudenį. O Mickevičiaus Poezijos šimtmetį 1922 m. iškilmingai minėjo Józefas Piłsudskis, pasikviesdamas poeto sūnų ir taip pademonstruodamas, kad lenkiškam Stepono Batoro universitetui yra be galo svarbi visa VU istorija.
Šis lenkiškas Stepono Batoro universitetas bent vienu aspektu taip pat patvirtina, kad čia buvo brėžiamos Vakarų civilizacijos ribos. Marianas Zdziechowskis su kitais kolegomis šalia universiteto, dabartinės Vrublevskių bibliotekos patalpose (iki šiol man nėra aišku, kodėl ne pačiame universitete), įkūrė Rytų Europos studijų institutą. Galima sakyti, kad Zdziechowskis yra vienas iš pirmųjų sovietologų pasaulyje. Čia mes turime prisiminti ir Czesławą Miłoszą, kurio kūryboje randame laisvės, komunizmo, Vakarų civilizacijos ir Vidurio Europos apmąstymus. O juk Miłoszui priklauso ir tokie žodžiai: „Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiadešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale“ (3). Tai jis pasakė per Nobelio premijos įteikimo ceremoniją.
Bet reikia pasakyti, kad nemaža dalis šios VU istorijos nėra suradusi deramos vietos lietuviškoje atmintyje.
Universitetas ir Nobelio premija
Kokioje erdvėje mes esame dabar? Marius Povilas Šaulauskas yra išdėstęs universitetų paradigmas (4): bažnyčios savivaldi korporacija, tautos ir valstybės interesų tarnas (modernieji humboldtiniai ir napoleoniniai universitetai) ir rinkos veikėjas. Rinkoje universitetų veikla matuojama naudos kriterijumi. Tai nėra tapatu ne tik moderniųjų universitetų formuotiems žinių ir tiesos paieškų tikslams, bet ir prieštarauja ikimoderniųjų universitetų globalių prasmių paieškoms. Viduramžių universitetams būdingas universalizmas, o moderniesiems – partikuliarizmas: nacionalistinis (napoleoniniuose universitetuose) ir pozityvistinis (humboldtiniuose universitetuose). Taigi kur mes esame dabar – bažnyčioje, kareivinėse ar turguje? O svarbiausia – ar prisideda VU šiandien brėžiant Vakarų civilizacijos ribas?
Abejoju, ar Nobelio premija, kurią mes paskelbėme savo strategija, gali prie to prisidėti. Juk nuo seno techninių mokslų srityje Maskva su Levu Landau, Piotru Kapica ir visais kitais gauna Nobelio premijas, o japonai negauna. Tik 2015 m., kiek pastebėjau, japonas gavo. Bet japonai dėl to, kad negauna Nobelio premijos, nesisieloja. Aišku, Nobelio premijos reikalingos reitingams kelti ir rinkos universitetui palaikyti, tačiau Vidurio Europos universitetai iki šiol neturi techninių mokslų nobelistų. Tartu universitetas turi vieną absolventą – Baltijos vokietį Wilhelmą Ostwaldą, kuris 1909 m. gavo Nobelio premiją, bet jau dirbdamas Leipcigo universitete.
Dėl to drįstu kelti klausimą, kuo blogesnė Czesławo Miłoszo premija? Ar esame ją pakankamai integravę į mūsų atmintį ir suvokę? Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) Miłoszo atmintį puoselėja labiau nei mes, nors VDU nieko bendra su juo neturi. O gal gaminkime nobelistą iš Tomo Venclovos? Kaip žinia, Nobelio premijos byloje, be Justino Marcinkevičiaus, minėti Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis ir Tomas Venclova. Tai gal darom ką nors? O gal mokinkimės, kaip premiją gavo Svet¬lana Aleksijevič, baltarusė publicistė? Ką universitetas daro, jei Nobelio premija taip reikalinga? Ką darome su nobelistų Henryko Sienkiewicziaus ir Josifo Brodskio paveldu? O ką – su lietuvių kilmės ekonomistu Robertu J. Shilleriu?
Straipsnių mokslinę vertę skaičiuojame pagal patekimą į ISI žurnalus ir citavimą. Tačiau kiek žinau, nei Venclova, nei Aleksijevič tuose žurnaluose nesispausdina ir jiems galvos neskauda. Dėl to aš ironizuodamas sakau, kad lietuviškasis ISI yra Naujasis Židinys-Aidai. Duok Dieve, kad inteligentai skaitytų šį žurnalą, nes ten mąstoma apie Lietuvos visuomenės likimą. Naujajame Židinyje-Aiduose publikuoti, pavyzdžiui, Naglio Kardelio tekstai, kurie, mano įsitikinimu, yra dešimt kartų svarbesni nei tie tekstai, kuriuos esu skaitęs tarptautinėje mokslinėje spaudoje. Jei VU studijas paverstume didžiųjų knygų studijomis, Kardelio straipsnius „Ar įmanomas grynai mokslinis pasaulio vaizdas?“ (5) ir „Kokia praktinė humanitarinių mokslų nauda?“ (6) reikėtų skaityti privaloma tvarka. Abu jie dabar prieinami rinktinėje Pažinti ar suprasti? (7)
Nežinau, kiek buvo techninių mokslų atstovų tarp pasirašiusiųjų prieš w, tačiau tai yra ne kas kita kaip Maskvos planas.
Tarp universalumo ir specializacijos
Grįžkime prie klausimo apie Vakarų ribas. Nežinau, kiek buvo techninių mokslų atstovų tarp pasirašiusiųjų prieš w, tačiau tai yra ne kas kita kaip Maskvos planas. Beje, VU humanitarai emeritai taip pat labai pasisakė prieš tą nelaimingą w – esą ji negraži, lenkiška kerėpla, kaip Juozas Erlickas sako. Bet dėl to stabdyti strateginės Lenkijos ir Lietuvos partnerystės galimybę – gėda. Kas įtikins visuomenę, kad turėtų būti kitaip? Kada mes apskritai suvoksime, kad per visą istoriją Lietuva niekaip kitaip negalėjo nujoti į Europą kaip tik per Lenkiją, tą pačią Krokuvą? Tai yra geografijos abėcėlė, bet lietuviai to nesugeba suprasti. Galop puola verkti pamatę Vytauto troleibusą su gražiu užrašu Vitovt. Tai gal gaminame ir mes ką nors panašaus?
Kai iš Baltarusijos grįžo viena gydytojų delegacija, jie klausė manęs: „Ką daryti, Bumblauskai? Iš mūsų išsityčiojo!“ Mat gydytojos, pamačiusios tą Vitovt troleibusą, pradėjo ploti, bet gidas pasišaipė: „Ko jūs plojat? Jūs gi lietuvysai, o ne litovcai. Jūs gi esate žemaičiai, užgrobę Vilnių“. Taigi jau dvidešimt metų yra siūloma įdarbinti strateginės mąstysenos politologus ir istorikus, kad jie padėtų visuomenei pasiruošti, kaip atsakyti į įvairias provokacijas iš Baltarusijos ar Rusijos, bet nieko nevyksta. Krašto apsaugos ministerijos įkurtas Strateginės komunikacijos departamentas dirba iš privačių rėmėjų lėšų. Ar tokiomis lėšomis galima sukurti pagrindą Lietuvai aktualioms studijų kryptims, pavyzdžiui, baltarusistikai, rosijanistikai, kaliningradistikai, polonistikai, ukrainistikai, litvakistikai ir izraelistikai? O kada sudarysime lietuviškajai tapatybei svarbiausių lituanistikos programų sąvadą, kuris nepriklausytų nuo politinės ir krepšelių rinkos konjunktūrų? Tad ir toliau stebėkimės, kad baltarusiai jau turi Algirdą Vitebske, tuojau turės Naugarduke geresnį paminklą Mindaugui negu mūsų Mindaugas, kai kam primenantis ant maišo sėdintį Kalėdų senį, beje, kurtą kaip paminklą Gediminui, taigi tinkantį visiems – universalų.
Todėl gydytojoms aš atsakiau: „Matyt, esate vieno piršto chirurgės. Vieną pjaunat, o kito jau nebemokat. Kuo gilesnis specialistas, tuo prastesnis išsilavinimas“. Bet juk net VU strategijomis iki šiol siekta ugdyti ne siaurą specialistą, o plataus išsilavinimo universalistą. Pavyzdžiui, 2011 m. Bendrojo universitetinio lavinimo koncepcijoje buvo pasakyta, kad universitetinis auklėjimas yra bendrasis platus išsilavinimas, o ne siaura techniška specializacija. Kol mes nesugebėsime tarp plataus išsilavinimo ir siauros specializacijos sugalvoti harmoningos dermės, tol mes verksime. Taip ir nesuprasime, kad šituose žodžiuose ta dermė jau buvo surasta:
Drąsa suteikia senajai Visatai naują šviesą
Šis namas yra Uranijos: eikit šalin, niekingi rūpesčiai!
Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes. (8)
Kas pasakys, kad čia techninių mokslų atstovų ar humanitarų žodžiai? Šie žodžiai buvo užrašyti ant Vilniaus universiteto observatorijos sienų, taigi primena laikus, kai universitetas priklausė pasaulio universitetų šimtukui. Šių žodžių šviesoje kurkime savąją Alma Mater.
ALFREDAS BUMBLAUSKAS (g. 1956) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas garsiausių Lietuvos istorikų, keletą dešimtmečių tyrinėjantis LDK istoriją ir puoselėjantis LDK erdvės istorinę ir kultūrinę atmintį. Tekstas parengtas pagal paskaitą, skaitytą VU Teatro salėje 2016 m. balandžio 4 d.
1 Žr. žemėlapį: Samuel P. Huntington, Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka, iš anglų kalbos vertė Ala Barkar, Vilnius: Metodika, 2011, p. 147.
2 Žr. žemėlapį: Leszek Moczulski, Geopolityka: Potęga w czasie i przestrzeni, Warszawa: Bellona, 1999, p. 276.
3 Czesław Miłosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje: Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001.
4 Ši koncepcija buvo suformuluota ruošiant mūsų bendrą pranešimą Europos universitetų Tarybos konferencijai Vilniaus universitete 2009 m. rugpjūtį ir išdėstoma paruoštoje spaudai publikacijoje „Trejos Academia Europeana lemtys ir Universitas Vilnensis“.
5 Naglis Kardelis, „Ar įmanomas grynai mokslinis pasaulio vaizdas?“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2007, Nr. 8–9, p. 407–413.
6 Naglis Kardelis, „Kokia praktinė humanitarinių mokslų nauda“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2006, Nr. 4–5, p. 211–213.
7 Naglis Kardelis, Pažinti ar suprasti?: Humanistikos ir gamtotyros akiračiai, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2008.
8 Užrašas ant VU senosios Astronomijos observatorijos sienos, sen. lot.: Haec domus Uraniae est / Curae procul este profanae / Temnitur hic humilis tellus/ Hinc itur ad astra.
Šis tekstas paskelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 4
