Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žydų vaizdinys „Lietuvos aido“ skiltyse tarpukariu (I)

Žydų bankas Kaune
Žydų bankas Kaune
Šaltinis: Šis tekstas publikuotas žurnale Naujasis Židinys-Aidai Nr. 5
0
Skaitysiu vėliau
A A

Skaityti prieškario Lietuvos laikraščius – ir malonus, ir naudingas užsiėmimas. Šalia kitokios įvairiopos naudos pirmiausia minėtina pažintinė: galime daug aiškiau suvokti, kokios buvo to meto lietuvių tam tikrų dalykų sampratos ir įsivaizdavimai. Vienas įdomiausiųjų šia prasme – žydų vaizdinys. Prieškarinis „Lietuvos aidas“ čia mane nustebino, nes jis pasirodė visai kitoks, negu tikėjausi.

Žinojau, kad 1933 m. pasirodžiusiame „Akademike“ buvo radęsi antisemitinių rašinių, o šis leidinys gyvavo toje pačioje tautininkų aplinkoje kaip ir „Lietuvos aidas“. Iš anksto, prieš imdamasis šiuo kampu skaityti, maniau, kad trys pagrindiniai to meto dienraščiai išsirikiuos šitaip: liaudininkų „Lietuvos žinios“ bus žydams palankiausios, katalikiškas „Rytas“ rasis kažkur viduryje, o tautininkų „Lietuvos aide“ atsiras ir antisemitizmo.

O išėjo kitaip: 1932–1935 m. „Lietuvos aidas“ buvo žydams palankus, skelbė nemažai apie juos žinių ir kartkartėmis leisdavo jiems patiems platesniais rašiniais prisistatyti. Žlugo eilė nusistovėjusių stereotipų apie lietuvių ir žydų santykius prieškario Lietuvoje.

1932–1935 m. „Lietuvos aidas“ buvo žydams palankus, skelbė nemažai apie juos žinių ir kartkartėmis leisdavo jiems patiems platesniais rašiniais prisistatyti.

Pasirodo, lietuviai domėjosi žydų kultūra bei gyvenimu. Ir ne tiek lietuviai juos bandė išstumti, kiek patys žydai izoliavosi, nes, vyraujant sionistinėms ideologijoms, daugelio jų dėmesio centre buvo Palestina.

Tikriausiai sugebančių visaverčiai dalyvauti Lietuvos gyvenime teatsirado keliolika tūkstančių. Ir svarbiausia išvada: negalima abejoti, kad šio tyrinėjimo laiko ribose Vyriausybė siekė ugdyti lietuvių ir žydų bendradarbiavimą.

Aišku, kaip ir kitur, radosi visokių: neturint statistinių duomenų tegalime bendrai kalbėti apie ryškesnes tendencijas. Svarbu ir tai, kad ketvirtame dešimtmetyje tarp lietuvių vyko kartų kaita, viešajame gyvenime vis ryškiau pasireiškiant nepriklausomos valstybės auklėtiniams – „Akademikas“ buvo jaunesniųjų leidinys. Kadangi tyrinėjimą baigiau 1935 m., tai menkai atsispindi kylančios kartos nuotaikos. Neturiu ryškesnio vaizdo, koks buvo Lietuvos aidas vėliau. Iš tiesų tam tikras pokytis pastebimas dar 1934 m., stojus į darbą jaunesniam redaktoriui.

Nustebau, koks paslankus tautinėms mažumoms buvo šio laikotarpio „Lietuvos aidas“. Nors nepalyginti rečiau negu žydų, dėmesio gaudavo ir totorių, gudų bei ukrainiečių kultūrinis gyvenimas. Vokiečiai dažniausiai vaizduoti neigiamai, bet esama ir vienos kitos teigiamos žinutės. Apie Lietuvos lenkus nieko ryškesnio nepastebėjau.

Pats laikraštis pasirodė 1928 m. vasario 1 d. Ligi 1932 m. gruodžio 22 d. jį redagavo (vėliau, 1941–1956 m., sovietų kalintas) žurnalistas Valentinas Gustainis (1896–1971). Veiklus tautininkas Gustainis palaikė artimus ryšius su Vyriausybe ir prezidentu Antanu Smetona: vėliau, laiškuose iš Varšuvos, jis dažnai rašė apie lenkų antisemitizmą (ypač 1935-08-29, 12-06).

Jam pasitraukus, po kelių mėnesių savito tarpuvaldžio, nuo 1933 m. kovo 1 d., redaktoriumi tapo rašytojas ir dip­lomatas Ignas Šeinius-Jurkūnas (1889–1959). Jo paskutinis rengtas numeris pasirodė 1934 m. spalio 31 d., pagrindinė antraštė – „Neumanno, Sasso ir kitų byla“.

Nuo 1934 m. lapkričio 15 d. iki 1936 m. rugsėjo 26 d. imtinai „Lietuvos aidą“ redagavo tautininkų žurnalistas, vėliau išeivijos liberalų veikėjas Vytautas Alantas (1902–1990). Iš šių trijų tik jis vienas simpatizavo Italijos fašizmui. 1938 m. rugpjūčio 13 d., „Lietuvos aidas“ paskelbė jo tekstą „Aktualieji paplūdimio klausimai“, kur, higienos sumetimais, ir pasipiktinus, kad tarp savęs žydai besikalbą rusiškai, siūlyta Palangoje jiems skirti atskirą pliažą. Tai vienintelis man žinomas siūlymas įteisinti antisemitizmą Lietuvoje. (Kilus skandalui Vyriausybės atstovas pareiškė, kad Alantas nekalba Vyriausybės vardu.)

Galima pridurti, kad po Gustainio redaktoriai keitėsi dažnai: nuo Alanto pasitraukimo ligi 1939 m. balandžio 16 d. numerį pasirašinėdavo tik vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, o per likusius metus iki uždarymo dirbo net trys vyriausieji redaktoriai. Nežinau, ar kirtosi asmeninės ambicijos, ar programos. Šiaip ar taip, tai rodo, kad tautininkai patys nebuvo tokie vieningi, kaip skelbė jų propaganda.

Gustainio „Lietuvos aide“ apie litvakus daug: esti ir smulkių žinučių, ir platesnių apžvalgų, vis pabrėžiamas jų lojalumas Lietuvos valstybei. Ne vienam galėjo gimti mintis, kad Lietuvoje gera, bet būtų dar geriau, jeigu joje tegyventų vien tautininkai ir žydai.

Gustainio „Lietuvos aide“ apie litvakus daug: esti ir smulkių žinučių, ir platesnių apžvalgų, vis pabrėžiamas jų lojalumas Lietuvos valstybei. Ne vienam galėjo gimti mintis, kad Lietuvoje gera, bet būtų dar geriau, jeigu joje tegyventų vien tautininkai ir žydai. Politiniai katalikai esą kiršina jaunimą, komunistai ir socialistai kartkartėmis pabarsto kurstančių lapelių. Tiesa, tai nereikšmingi nuo senų laikų užsilikę politikieriai ir su jais policija lengvai susitvarko.

Bet dėl šių ramybės drumstėjų vis dar nėra vieningos tautos. Pavojingesni, kartais teroristais vadinti, Klaipėdos vokietininkai-naciai, bet jie svetimos valstybės agentai ir su jais valstybė taip pat moka susitvarkyti – 1934 m. gale prasidėjo Klaipėdos nacių byla. Tuo tarpu dėl žydų lojalumo rūpintis nereikia.

Panašiai teigiamas žydų įvaizdis klostosi laikraštį redaguojant Šeiniui, nors žinių apie juos mažiau. Dar mažiau – atėjus Alantui, tačiau žydai ir toliau vaizduojami lojalūs. Šis akcentas nedera su mūsų laikais vyraujančiu polinkiu terasti neigiamus žydų įvaizdžius. Spėčiau, kad klausimas dėl žydų vaizdavimo „Lietuvos aide“ buvo derinamas su Vyriausybe.

Metodiniu požiūriu skaitydamas ir tyrinėdamas mėginau laikytis empirinės istorijos drausmės: pasirenkamas kuo gausesnis dokumentų pluoštas, ir jis išieškomas, nemėginant nei ką nors įrodyti, nei ką nors paneigti. Kaip žinia, stereotipai varžo tyrinėjimus, gundo pastebėti tik išankstines nuostatas remiančius faktus ir nepastebėti nieko kito. O empirinė istorija, naikindama stereotipus, atveria galimybę atrasti faktų, kurie neįsiterpia į nusistovėjusius, įprastinius rėmus.

Šiam antram tyrinėjimui empirinės istorijos ribose pasirinkau „Lietuvos aidą“, ir būtent 1932–1935 m., – pirmasis apsiribojo katalikiško „Ryto“ 1933 metais. Anais laikais laikraštis laikytas oficiozu, t. y. tarsi Vyriausybės organu, išsilaikančiu ne vien iš prenumeratų ir reklamų, bet ir iš valstybės subsidijų.

Turinio atžvilgiu išskirtinį dėmesį jis skyrė tautininkų organizacijoms, jų veiklą vaizduodamas šviesiomis spalvomis. Tuo tarpu ateitininkai minimi retai, kartais net juos kaltinant antivalstybine veikla. Kontrastas ryškus. Tautininkai – tvarkingi, drausmingi, gerbią tautos bei valstybės institucijas, o vadinamieji politiniai katalikai (krikščionys demokratai, ateitininkai, ir juos kurstantys kunigai) – nedrausmingi, tarpusavyje besipešantys, be pagarbos tam, kas lietuviams brangu, užsiiminėjantys siaura partine veikla ir, siekdami atgauti prarastas pozicijas, susidedantys net su tikėjimo priešais.

Tarytum valstybę lygiai griautų bolševikai, ateitininkai, socialistai. Bet tai vis tautos nepalaikomi, nereikšmingi gaivalai, o didelė dauguma lietuvių, susibūrę tautininkų gretose, pozityviai dirba. Žydai, nors kartais jų ir lietuvių interesai susikerta, taip pat yra pozityvus krašto elementas.

Platesnė Lietuvos žy­dų padėties apžvalga paskelbta 1932 m. kovo 19 d. Tai santrauka vieno žurnalisto kelionės po Lietuvą įspūdžių, at­spausdintų Paryžiuje leidžiamame „konservatoriškų idėjų žydų“ laikraštyje. Pasirodo, Lietuvoje gyvena 170 000 žydų (skaičius truputį perdėtas). Atsižvelgus į jų vaidmenį pasaulio žydų gyvenime – skaičius nuostabiai mažas.

„Be Lietuvos žydų, girdi, pasaulio žydams stigtų rabinų, literatų, daktarų, advokatų, filantropų ir paprastų darbininkų“. Lietuva, nors maža, nepaliaudama gamina tuos „šaunius žmones“ ir juos eksportuoja. Didžiausi „fabrikai“ – tai Slabodkės (Vilijampolės) ir Telšių „ješibotai (rabinų seminarijos)“. Jos nuo „mažens parengia savo „bachurus“ (auklėtinius) eksportui užsienin“.

Be Lietuvos žydų, girdi, pasaulio žydams stigtų rabinų, literatų, daktarų, advokatų, filantropų ir paprastų darbininkų

Litvakai reikalingi užsienyje, nes Lietuvoje religija dar laikosi stipriai. Bet ir žydų „moderniškosios mokyklos – hebraiškos ir jidišiatinės“ auklėja eksportui: „vienų, girdi, Palestinos idealo pilnos galvos, o antri svajoja apie judaizmą“ kitur. Žurnalisto nuomone, išsilavinę žydai emigruoja, nes Lietuvos žydų bendruomenė nesugeba tiek daug intelektualų įdarbinti. Jis net apgailestauja, kad Lietuva riboja žydų emigraciją, nes uždarytos sienos su Lenkija ir Rusija. (Redakcija pastebėjo, kad Lenkija, kuri žydų nekęsdama jiems rengia pogromus, net ir prie normalių sąlygų žydų neįsileistų, o į Birobidžaną jauni žydai darbininkai emigruoja laisvai.)

Jis taip pat nusiskundžia „Šapiro kareivinėmis“ vadinama pigių butų kolonija Kaune. Joje gyvena 30 iš Rusijos grįžusių žydų šeimų. Bet ir jie, nežiūrint skurdo, yra patenkinti savo likimu.

O štai kitais atžvilgiais žurnalistas Lietuvą gyrė, nes gatvėse nesimato žydų skurdžių – „Lietuvos žyduose esąs labai didelis savišalpos jausmas“ ir „Lietuvoje viešpatauja taikos dvasia tarp rasių ir luomų“.

Šio žurnalisto įspūdžius apibendrinčiau maždaug taip: litvakai sudaro atskirą tautą, gyvenančią savais rūpesčiais, be ypatingo noro Lietuvos gyvenime integ­ruotis. Dėmesio verta jo pastaba, kad žydų mokyklų auk­lėtinius tegali įdarbinti žydų bendruomenės, nes jie yra rengiami jų reikalams. Bet „Lietuvos aidas“ pakartotinai užtikrindavo, kad šios tautos lojalumu rūpintis nereikia.

Jeigu tikėsime „Lietuvos aidu“, 1932 m. Vasario 16-oji švęsta išskirtinai pakilia nuotaika: „sutemus visas miestas skendėjo tūkstančiuose liepsnų“, nes visos įstaigos ir daug privačių namų buvo „gausiai iliuminuoti“.

Ta proga sužinome ir apie žydus: „Tam tik­ra malda už Tėvynę buvo ir visose žydų sinagogose“ (1932-02-17).

Beje, spaudoje daug dėmesio susilaukė universiteto dešimtmečio minėjimas ir antilietuviški ekscesai Vokietijoje. Panašiai iškilmingai ir tvarkingai paminėta Tautos šventė rugsėjo 8 d., išskyrus Zarasus, kur „padaryta lietuviams moralinė skriauda“, „skaudus siurprizas“, nes teko klausytis pamokslo lenkiškai. Tuo tarpu visose Kauno sinagogose buvo „atlaikytos tam tik­ros šventei pritaikytos maldos ir giedamos psalmės“, o kimšte prikimštoje choralinėje sinagogoje (dabartinėje Ožeškienės gatvėje) rabinas ragino visus švęsti tautines šventes, nes tai „kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga“.

Nors žinutės apie Zarasus ir žydus – skirtinguose puslapiuose, abi paženklintos atitinkamomis antraštėmis, tad atidesnis skaitytojas negalėjo nepastebėti kontrasto tarp lojalumą bei pilietiškumą ugdančio rabino ir vyskupo Kazimiero Paltaroko, kuris „lietuvių visuomenės prašymą nerado galima patenkinti“, kai prieš šventę su juo buvo tartasi dėl lietuviškų pamaldų (1932-09-09).

Tautininkams Paltarokas buvo politinis katalikas. Po kelių savaičių buvo minėtos Kęstučio 550-osios mirties me­tinės. Plačiau ap­­rašęs bendras iš­kil­mes, „Lietuvos aidas“ paminėjo choralinės sinagogos chorą, sugiedojusį tautos himną ir „tam tikrą pritaikytą maldą“ (1932-09-26).

1933 m. Vasario 16-osios iškilmės aprašytos Gustainiui pasitraukus, bet Šeiniui dar nepradėjus darbo. Sužinome, kad iškilmės minėtos visose Kauno ir Vilijampolės sinagogose, ypač choralinėje. Joje, kariuomenės kapelionas rabinas Samuelis Sniegas pabrėžė, kad „mūsų galimybė bus vien tik vienybėj“. Už žuvusius už laisvę buvo atlaikyta malda, „vykusiai“ sugiedotas himnas (1933-02-18).

Žydas žurnalistas Berelis Zilberis, Gustainiui bei Šeiniui redaguojant – pastovus „Lietuvos aido“ korespondentas, pristatė žydų spaudos šventines nuotaikas: padaryta daug, bet lieka ir neišspręstų prob­lemų.

Kelias pastabas galima suprasti kaip kritiką. Pavyzdžiui, viename numeryje taip rašyta: „Turime šia proga pabrėžti, kad tarybos iškilmingame akte aiškiai prižadėta demokratiškumo pagrindai valstybėje. Tegul mūsų valstybės laivas būtų vedamas laisvės dvasioj, kuri veržiasi iš to istorinio dokumento“. O kitame: „Lygybė prieš įstatymus turi būti pritaikinta visiems Lietuvos piliečiams be tautybės ir metrikų skirtumo“ (02-24).

Tačiau, jeigu tai kritika, ji yra švelni ir dera su vaizdiniu, kad žydai esantys lojalūs piliečiai, kuriems rūpi valstybės gerovė. Panašiai lojalumą, bet gal su kritišku atspalviu, demonstravo ir Lietuvos rabinų taryba, sveikindama ministrą pirmininką Juozą Tūbelį: „Linki Tamstai geriausios kloties stipriai laikyti vyriausybės vairą šią sunkią valstybei valandą, taikos, teisybės ir teisėtumo linkme visiems piliečiams Lietuvoje“ (1935-11-09).

Pastaba apie sunkią valandą tik­riausiai yra nuoroda į įtemptus santykius su Vokietija, o apie teisybę ir teisėtumą visiems piliečiams – turbūt atspindi aštrėjančią lietuvių verslininkų konkurenciją.

Kaip žydai tautos šventę minėjo 1934 m., žinių nepa­stebėjau, bet 1935 m., Alantui redaguojant, vasario 21 d., randamas įprastinis aprašymas. 1935 m. iškilmių aprašyme, tegul sunkiai pastebima, girdisi ir kitokia gaida. Pasirodo, Vasario 16-osios išvakarėse studentų korporacijos iškilmingai žygiavo pasveikinti prezidento: „Eisenoje nedalyvavo visos mažumos, varpininkai, ateitininkai“ (02-18). Beje, dienos akcentas – Lietuvos ir Lat­vijos suartėjimas. Sužinome, kad Rygoje net pritrūko Lietuvos vėliavai reikalingų spalvų medžiagos.

Sausio 13 d. „Lietuvos aide“ pasirodė žinutė, kad „Prienų sinagogoje buvo surengtos pamaldos vietos rabinui dalyvaujant, už ponios Smetonienės sveikatą. Pamaldose dalyvavo daug žydų visuomenės“.

1934 m. pradžioje sirgo Sofija Smetonienė. Sausio 13 d. „Lietuvos aide“ pasirodė žinutė, kad „Prienų sinagogoje buvo surengtos pamaldos vietos rabinui dalyvaujant, už ponios Smetonienės sveikatą. Pamaldose dalyvavo daug žydų visuomenės“. Neaiškumų daug, pavyzdžiui, kodėl apskritai tokią smulkmeną minėti? Bet aišku, kad žydų visuomenė esanti lojali, jeigu jai rūpi prezidentienės sveikata.

Tiesa, meldėsi ir totoriai suvažiavę Kaune į savo „didelę šventę Ramazan Bairam“: „Ta proga jie tam tikromis maldomis prašė Dievą poniai Smetonienei sveikatos“ (1934-01-20). Taigi kita lojali mažuma.

1934 m. rudenį švęstas Tautos Vado 60-ies metų jubiliejus, proga padlaižiauti olimpiniais mastais. Ar rugsėjo 10 d. „Lietuvos aidas“ nebus pats gėdingiausias laik­raštis Lietuvos žurnalistikos istorijoje? („Futbolistai Tautos Vado garbei“ 3:1 nugalėjo latvius.) Neatsiliko litvakai: „mūsų Tautos Vado“ – taip rašė žydų spauda – garbei žydų laikraščiai išleido specialius priedus, o Žydų karių sąjunga – specialų leidinį Antanas Smetona.

Sek­madienį, rugsėjo 9 d., „visose sinagogose susirinkę žydų dvasininkai ir jų visuomenės veikėjai meldėsi už Tautos Vadą“. Įdomi Kauno miesto tarybos posėdžio aprašymo antraštė: „Lietuvos visos tautos unisonu gieda himną didžiajam savo Jubiliatui“. Tarp kitko sužinome, kad „Kauno m. 1931 m. išrinkti tautinių mažumų – žydų, lenkų, rusų ir vokiečių – įgaliotiniai Valstybės Prezidentui rinkti visi kaip vienas ne tik patys rinko, bet ir pasiūlė vėl išrinkti Antaną Smetoną“ (1934-09-10).

Rodydami savo didelę pagarbą prezidentui, rugsėjo 14 d. žydų organizacijos surengė prie Karo muziejaus iškilmes, po kurių įvyko iškilmingas posėdis. Rytojaus dieną perpildytoje choralinėje sinagogoje kantorius ir choras giedojo „tam tikras maldas, kad Aukščiausias suteiktų Valstybės Vadui sveikatos ir ilgiausių metų“ (1934-09-15).

Nežinau ar atsitiktinai, bet paskutinėje citatoje Smetona skelbiamas ne tautos, o valstybės vadu, tarytum žydams esant atskira tauta, lietuvis negalėtų tapti jų vadu. Šiaip ar taip, „Lietuvos aido“ skaitytojams negalėjo kilti abejonių, kad litvakai yra tauta, turinti savą kalbą, institucijas, politinę ideologiją (sionizmą), kad jų pagrindinis dėmesys – ne Lietuvai, o Palestinai.

Štai 1932 m. pradžioje iš Palestinos atvyko rašytojas N.Bistrickis, kuriam audienciją suteikė pats Smetona: „Prezidentas kalbėjosi su Bistrickiu įvairiais kultūros klausimais – apie hebrajų literatūrą, apie Lietuvą hebrajų literatūroje [...] kaip Lietuvos kilimo žydai gyvena ir ką veikia Palestinoje“ (1932-02-08).

Gustainio dėmesį žydams liudija kitos tos dienos žinutės apie žydo rašytojo iš Varšuvos viešnagę Kaune ir apie Amerikoje gyvenantį dainininką su antrašte „Vilkaviškio žydukas – antrasis Karuso“. Beje, antraštė rodo, kad mažybinė forma „žydukas“ ne visada būdavo menkinanti.

1933 m. sausio 28 d. pasirodė vėliau Dachau lageryje žuvusio, veikalo apie Daukantą autoriaus teisininko Giršo Rutenbergo (1901–?) „Lietuvių ir žydų kultūrinio ir politinio bendradarbiavimo bei susiartinimo reikalu“.

Jis nusiskundžia, kad per penkerius metus lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugija yra mažai nuveikus. Bet kalti patys žydai, nes nebuvo atstovaujama visa žydų visuomenė: draugijos vadovavimas pateko į vienos partijos – „sionininkų“ – rankas. Užtat jis skiria dėmesio Vilniui, daug rašydamas šia tema Lietuvos ir užsienio spaudoje: būtina plėtoti ryšius su okupuotos Lietuvos žydais, nes tai stiprintų Lietuvos pozicijas Vilniaus krašte: „Mums, kaipo jaunai valstybei, kuri savo teisę gali tik tarptautiniu teisingumu remti, labai svarbu turėti savo pusėj užgrobtų žemių gyventojų simpatijas. Išmušus lemiančiai valandai kovoj dėl okupuotų kraštų, šios simpatijos turės labai didelę reikšmę“. Įdomu, kad 1932 m. pradžioje Kauno radijas „žydų kalba“ pradėjo transliuoti paskaitas, taikomas Vilniaus žydams (1932-02-06). Galima įtarti, kad reikalas buvo derinamas su Vyriausybe.

Šiaip ar taip, vėl matyti Lietuvos gerovei dirbanti mažuma. Štai 1934 m. Kaune sudarytas komitetas badaujantiems vilniečiams šelpti. Jame regime tris žydų atstovus, tarp jų – Rubinšteiną. Reikšminga antraštė: „Mūsų mažumos aktyviai rūpinasi Vilniaus krašto badaujančiais“. Nežinau, kokia buvo tikroji padėtis, tačiau laikraštis rašė: „Baisi bado šmėkla aplankė ne vieną to krašto šeimyną“ (1934-06-07).

Štai 1934 m. Kaune sudarytas komitetas badaujantiems vilniečiams šelpti. Jame regime tris žydų atstovus, tarp jų – Rubinšteiną. Reikšminga antraštė: „Mūsų mažumos aktyviai rūpinasi Vilniaus krašto badaujančiais“.

Rutenbergas palietė ir kitus klausimus. 1933 m. vasario 25 d. pasirodė jo „Kai kurios pastabos Pabaltijo valstybių neutralumo ir neutralizacijos klausimu“, kur jis svarstė Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus 1926 m. sutarties su SSRS šviesoje.

Po kelių metų Rutenbergas angliškai publikavo straipsnį „The Baltic States and the Soviet Union“. „Lietuvos aidas“ pastebėjo: „Šio dr. Rutenbergo darbo pasirodymas žymiame Amerikos žurnale, be abejo, turi didelės svarbos“ (1935-11-27).

Lojalumą itin pabrėžė Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga. Jos atstovai, susirinkę Kaune į pirmąjį suvažiavimą, vieningai išreiškė nusistatymą „pašaukus Tautos Vadui ginti Lietuvos žemių, visiems stoti į bendras tautos ir valstybės gynėjų eiles“.

Garbės prezidiume matyti lietuviai karininkai, sugiedotas himnas, Karo muziejuje padėtas vainikas, po eisenos į prezidentūrą pasveikintas „Tautos Vadas“ (1934-03-05). Ritualas kartotas sąjungos Kauno skyriaus vienų metų sukakties minėjime.

Prezidentas susirinkusius pasveikino ir įteikė vėliavą. Sąjungos pirmininkas, pažadėjęs, kad visi kaip vienas stotų „ginti mūsų brangią tėvynę Lietuvą“, savo atsakymą baigė: „Tamstai, Tautos Vade, linkime sveikatos ir ilgai dar stovėti mūsų valstybės priešakyje ir vesti ją į dar gražesnę ateitį“ (1934-12-10). Taigi ri­tualo požiūriu organizacija atrodo nesiskirianti nuo kitų tautiškai nusiteikusių organizacijų. Beje, žydai nepriklausomybės kovų veteranai pastebimi ir Latvijoje: žuvusiems žydams Rygoje pastatytas didelis paminklas. Iškilmėse dalyvavo ir uniformuotas būrys iš Lietuvos. Jų atstovas pasakė kalbą „lietuviškai“ (1935-06-05).

Žydų lojalumą liudijančių žinučių gausu. Štai Kaune susirinko žydai mokytojai: telegramomis jie pasveikino prezidentą ir švietimo ministrą. Šios ministerijos atstovas žydams mokytojams palinkėjo „darbais atnešti gražių vaisių žydų tautai ir tėvynei Lietuvai“, o suvažiavimo pir­mi­ninkas padėkojo ministerijai „už susirūpinimą ir paramą Lietuvos žydų mokyk­loms“.­

Siekta ir bendromis jėgomis priešintis Klaipėdos vokietininkams: uždaro lietuvių ir žydų pasitarimo metu paaiškėjo, kad tarp „lietuvių ir žydų Klaipėdoje bend­radarbiavimas būtinas ir įmanomas“. Nors ir su sava antrašte, žinutė tarytum tąsa plataus reportažo, pavadinto „Vieningas bendras klaipėdiškių lietuvių frontas“: Tautos vado [...] tautininkų suvažiavime pasakytoji kalba uždegė Klaipėdos krašto lietuvius visus kaip vienas susiburti bendran frontan ir eiti Tautos Vado rodomuoju keliu“ (1934-02-01). Neatidesniam skaitytojui lengvai galėjo pasirodyti, kad lojalūs žydai jungiasi prie lietuvių kovoje už lietuvių teises.

Bet pagrindinis litvakų dėmesys teko Palestinai. Šis akcentas itin ryškus Zilberio korespondencijose. Jis plačiau pristatė Bistrickio pasakojimą apie žydų gyvenimą Palestinoje: ten geros ekonominės sąlygos, nes pasaulinė ekonomikos krizė jos beveik nepalietė; gyvas kultūrinis gyvenimas. Lietuvos žydai atlieka svarbų vaidmenį „kiekybės ir kokybės atžvilgiu“: „Lietuvos žydai, gyvendami Lietuvoje gerose politinėse sąlygose, turėjo galimumo tautiškai sustiprėti ir kultūriškai paaugti. [...] Lietuvos žydai lengvai Palestinoje aklimatizuojas, nes naujas jų gyvenimas yra tik tąsa senojo – Lietuvoje“.

Pasirodo, būriai vaikų iš Lietuvos žydų prieglaudų buvo perkelti į Palestiną ir gyvena tam tikrose kolonijose (1932-03-02). Zilberiui svarbu, kad Palestina domėtųsi ne vieni žydai. Pasirodo, ir Vaižgantas „karštai pritardavo atgimstančiai mūsų tautinei hebrajų kalbai. Taip pat jam nemaža rūpėjo ir Palestinos atstatymas ir visi kiti žydų tautos reikalai“.

Rašydamas Vaižganto mirties proga Zilberis pridūrė, kad Vaižganto „vieta net rojuje kartu su kitais žydų tautos šventaisiais išganytojais“ (1933-05-09).

Rašydamas Vaižganto mirties proga Zilberis pridūrė, kad Vaižganto „vieta net rojuje kartu su kitais žydų tautos šventaisiais išganytojais“ (1933-05-09).

Dėl lengvos aklimatizacijos kyla abejonių – ir klimatas, ir gyvenamoji aplinka per daug skirtingos – tarytum ne tiek norėta apibūdinti esamą padėtį, kiek nebauginti būsimų kolonistų. Tačiau naujos kalbos mokytis daugumai nereikėjo, nes Lietuvoje hebrajų kalba buvo stipri.

Tai rodo 1932–1933 mokslo metų universiteto studentų apklausa. Iš viso 4 550 studentų, tarp jų žydų – 1 209, mokančių hebrajų kalbą – 804, mokančių jidiš – 657 (1933-01-05). Hebrajų kalbos mokėjimas suprantamas, nes apie 90 proc. žydų moksleivių lankė mokyk­las su hebrajų dėstomąja kalba. Sunkiau paaiškinti, kodėl arti pusės nemokėjo jidiš. Spėčiau, kad jie augo rusakalbių šeimose.

Beje, kad Palangoje atostogaujantys žydai kalbasi rusiškai, skundėsi ir būsimasis išeivijos liberalų ideologas Vincas Rastenis (1905–1982), pasirašęs K.Mariaus slapyvardžiu (1932-08-26), ir Alantas (1932-08-27), pripažindami, kad negalima priekaištauti dėl jidiš.

Ir kaip necituoti „St. S.“ reportažo apie bendrąjį Palangos pliažą? „Bendrose maudyklėse tuo tarpu daugiausia maudosi žydų tautos vyrai ir moterys, kurie vis dar kalba pagirtuoju rusų kalbos žargonu. Dažnai šia puikia kalba susižavi mūsų aukštų principų kavalieriai ir linksmai vedžiojasi su rusuojančiomis žydaitėmis. [...] patogu gyventi ten, kur žmonės tokie liurbiai, kur valstybinė kalba tokia neprivaloma“ (1932-07-13)9.

Palestinos koloniza­cija dažniausiai vaizduojama teigiamai:­ žy­dų darbo dėka dykynių vietoje klesti derlingi ūkiai. Bet pasitaiko ir įspėjimų, kad žydai nuo vietinių arabų gali sunkiai nukentėti. 1933 m. balandžio 22 d. pasirodė keliskart Lie­tuvą aplankiusio prancūzų žurnalisto René Martelio „Žydų klausimai“. Jo nuomone, Palestina žydams pavojingesnė net už Vokietiją: „ne vien Vokietijoje, bet ir Palestinoje persekiojama žydų rasė“. Savo pažiūrą Lietuvos aidas išdėstė vedamajame „Tautų problema Palestinoje“: padėtis sudėtinga.

Viena vertus, svarbu Vokietijos žydus gelbėti, o dėl ūkio krizės Europos valstybės jų priimti negali, kita vertus, žydų augantys skaičiai Palestinoje didina arabų pasipriešinimą. Tiek žydų, tiek arabų spaudžiamai Anglijai laviruoti sunku (1933-11-03).

Žydų visuomeninis gyvenimas, kiek jis atsispindi Lietuvos aide, sukosi apie Palestiną. Netrūko Palestinai remti fondų, skirtingų sionistinių organizacijų, konfliktų. Pasitenkinsiu atkreipdamas dėmesį į keletą momentų.

1932 m. Kauno žydai minėjo „Siono mylėtojų „Chibas-Cion““ draugijos 50 metų sukaktį. Draugija siekė „įkvėpti žydų tautos ir tėvynės meilę žydams ir keliauti į Palestiną“. Senoje Kauno sinagogoje „įvyks didelis liaudies susirinkimas, žydų jaunimo ir studentų organizacijų eisena, [...] o po to – puota“ (1932-02-20).

Taigi sionizmas – ne kelių svajotojų rūpestis, o visą žydų visuomenę – nuo liaudies iki inteligentijos – apimanti politika. Veikė sionisčių organizacija „Vico“, surengusi suvažiavimą Kaune. Dvi paskaitas skaitė Bistrickis – vieną „apie žydiškos žmonos uždavinį žydų istorijoj ir sionizme“. Beje, sužinome, kad universiteto sena­tui leidus Bistrickis kalbės didžiojoje uni­versiteto salėje tema „Moderniškosios kultūros krizė ir Palestina“ (1932-02-29).

Sio­niz­mo – žydų eman­ci­pa­cijos – istoriją apžvelgė „A. N.“, pabrėždamas, kad pradžioje vieningas sąjūdis yra suskilęs ir tarp sionistų vyksta smarkios tarpusa­vio kovos (1932-09-13). Net buvę sunku sudaryti Prahoje susirinkusio pasaulio sionistų kongreso prezidiumą. Bet kongresas buvęs darbingas: išreikštas protestas dėl žydų persekiojimo Vokietijoje (norima su laiku visus žydus perkelti iš Vokietijos į Palestiną), prašyta Ang­lijos vyriausybės palengvinti imigraciją į Palestiną, pareikštas noras taikiai sugyventi su arabais (1933-09-14).

Šiame numeryje paskelbtas į advokatūrą priimtųjų sąrašas: 100 lietuvių, 88 žydai, 13 rusų, 8 lenkai ir 3 vokiečiai.

Šiai „A. N.“ korespondencijai skirta nemažai vietos. Beje, šiame numeryje paskelbtas į advokatūrą priimtųjų sąrašas: 100 lietuvių, 88 žydai, 13 rusų, 8 lenkai ir 3 vokiečiai.

Iš sionistų savo ideologija tautininkams artimiausi buvo vadinamieji sionistai revizionistai arba žabotinskininkai, būtent sekėjai Vladimiro Žabotinskio (Ze‘ev Jabotinsky, 1880–1940), Ukrainoje gimusio radikalaus dešiniojo sparno sionisto, dažnai kaltinto fašizmu.

Jų ideologija išdėstyta 1934 m. rugsėjo 18 d., Lietuvos revizionistų centro valdybos laiške redakcijai: organizacija kovoja su tarp žydų stipriu „autoriteto ir drausmės niekinimu“, su „visokio plauko prieštautiniais gaivalais“ – todėl nariai dėvi uniformas ir mokosi rikiuotės. Ji siekia žydų valstybės Palestinoje – „tautiškosios Lietuvos politikos vadai ne vieną kartą reiškė savo simpatiją sionistų judėjimui ir jų aspiracijoms“. Bet kartu ji „skiepija savo nariams patriotizmą ir ištikimybę Tėvynei-Lietuvai“, tarp savo narių „skleidžia lietuvių kalbą“.

Žabotinskininkų suvažiavimas Kaune truko dvi dienas, dalyvaujant svečiams iš užsienio. Nutarta pasveikinti Smetoną (1934-09-28).

Pats Žabotinskis Lietuvoje lankėsi dažnai. 1934 m. jis skaitė kelias paskaitas Kaune. Vienos – „Proletariato krizė“ – mintis pristatė Zilberis: pramonėje svarbiausia ne juodas darbas, bet „smegenys“ (1934-03-08). 1935 m. gegužės 16 d. Kauno traukinių stotyje jį pasitiko keletas tūkstančių sekėjų.

Ta proga „Lietuvos aidas“ pastebėjo, kad jis yra komunistų priešas: „P.Žabotinskis bendrai yra didelis luomų kovos teorijos priešas, vietoje marksistinės doktrinos jis iškelia luomų sandarbiavimo principą“. Žabotinskis ragina saviškius būti lojaliais ir „valstybiškai nusistačiusiais“ gyvenamojo krašto piliečiais. O „žydams socialistams“ jis Lietuvą stato kaip pavyzdį: Lietuva, neatsisakydama savo teisių Klaipėdos krašte, „parodė visam pasauliui tikro patriotizmo pavyzdį, nepasidavus Vokietijos ekonominėms represijoms“ (1935-05-20).

Nežinau, ar laikraštis teisingai pristatė svečio pažiūras. Spėčiau, kad jis stengėsi Žabotinskį pateikti kaip pavyzdį: štai tarptautinio masto žmogus – po savo vėliava subūręs šimtus tūkstančių – gerbia autoritetą, skatina lojalumą Lietuvai ir supranta jos sunkią tarptautinę padėtį.

Revizionistų sąjunga priėmė žydų tautos peticiją Ang­lijai ir visoms tautoms, kur gyvena žydai. Peticijoje kalbama apie sunkėjančią žydų būklę dėl augančio antisemitizmo ir ūkio krizės bei visokius apribojimus, kuriuos Palestinos administracija taiko žydams. Lietuvos ministras pirmininkas jau yra gavęs keletą tūkstančių „tokių prašymų“ iš įvairių vietovių (1934-04-20).

Dėmesys Palestinai pastebimas ir sporto srityje. 1932 m. vasarą prie Tel-Avivo įvyko viso pasaulio žydų olimpiada „Makabiada“. Numatoma, kad iš Lietuvos dalyvaus 80 „makabistų“ (1932-03-17). Makabi organizacija Lietuvoje buvo plačiai išsiplėtusi: apie 50 skyrių ir 3000 narių (1932-07-13). Ir Makabi nebuvo vienintelė: dar veikė žydų sporto sąjunga „Bar-Kochba“. Taigi ir sporto srityje litvakai izoliavosi, aikštėse ir salėse rungtyniaudami kaip žydai prieš lietuvius, – krepšinį jie žaidė prastai.

Žydai emigravo ne vien į Palestiną, bet ir į Sovietų Sąjungoje netoli Kinijos kuriamą žydų rajoną Birobidžaną. Statistikos departamento duomenimis 1931 m. į Sovietų Sąjungą emigravo 292, 1932 m. – 52, 1933 m. – nė vienas.

„Lietuvos aide“ gyvenimas Birobidžane vaizduojamas neigiamai. 1932 m. balandžio 1 d. Zilberis aiškino, kad ten žemė netinkama žemės ūkiui, sovietai nedavę žadėtos finansinės paramos, o, sionistų akimis, persikėlimas žydams būtų „tautinė nelaimė“. Taip pat ne vieną turėjo atgrasinti Zilberio tvirtinimas, kad išvažiavusieji Lietuvon grįžti nebegalės, nes persikeldami praras pilietybę.

Vėliau sužinome, kad žydai bėga iš Birobidžano („daugelis badauja“). Nemažai litvakų kreipėsi į Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje (1934-03-01). Manau, kad tokie neigiami oficiozo pasisakymai rodo, jog vyriausybė nebandė žydų atsikratyti, kaip kartais sakoma. Anglams ribojant imigraciją į Palestiną, o Amerikai – bet kokią imigraciją, parankiausia būtų buvę litvakus gundyti Birobidžanu.

Lietuvių kultūros gabaliukų pasirodydavo Palestinos žydų spaudoje. Vienas Palestinos savaitraštis atspausdino dviejų Mykolo Vaitkaus (1883–1873) eilėraščių hebraiškus vertimus, parengtus žydų realinės gimnazijos Kaune vicedirektoriaus poeto J.Fridmano.

Lietuvių kultūros gabaliukų pasirodydavo Palestinos žydų spaudoje. Vienas Palestinos savaitraštis atspausdino dviejų Mykolo Vaitkaus (1883–1873) eilėraščių hebraiškus vertimus, parengtus žydų realinės gimnazijos Kaune vicedirektoriaus poeto J.Fridmano. Numatyta paskelbti hebraiškai Adomo Mickevičiaus „Lietuvos miškai“ (1932-04-19). Tas pats Fridmanas išvertė ir paskelbė Putino eilėraštį (1932-06-09). Daug Krėvės raštų į „žydų ir hebrajų“ kalbas išvertė „jauna ir gabi poetė“ S.Aizėnaitė (1933-07-17).

Aizėnaitę pristatė Zilberis platesnėje apžvalgoje „Jaunieji Lietuvos žydų literatūros rašytojai“: „Lietuvos šiltas ir širdingas klimatas leido žydų literatūros medžiui augti, žaliuoti ir saugojo jį nuo įvairių tais laikais pūtusių žydų tautai šaltų ir žiaurių vėjų“.

Turėdamas omenyje nepriklausomą Lietuvą, jis rašo: „Lietuvos graži, kukli ir žavi gamta tiesiog veikė tuos jaunus literatus ir jų širdyse kėlė gražių jausmų ir svajonių“. Gal ir taip. Bet jo rašinys vėl parodė žydus esant atskira tauta: jis mini keliolika rašytojų – daugiausia poetės, – kurių lietuviai, nemokėdami kalbos, skaityti negalėjo. Ir gerokas jų būrys gyveno nebe Lietuvoje, bet Kanadoje, Pietų Afrikoje, Palestinoje, Berlyne.

Ar Zilberis nebus buvęs pastoviausias iš žydų lietuviškos spaudos bendradarbis? Ir visur jis rašo apie žydus kaip apie atskirą tautą. Pavyzdžiui, žuvus Dariui ir Girėnui: „Visi kaip vienas be skirtumo tautybės bei tikybos prisidėkime jų paminklui pastatyti, aukokime kiek kas galėdami jų žygiui įamžinti“. Taigi nors šie „narsūs ereliai“ – lietuviai, ir litvakai turėtų juos gerbti, nes jie siekė „Lietuvai begalinę garbę suteikti“ (1933-07-29).

Žydų savitumas ryškus jo keliose pastraipose apie Kėdainių žydus, šiam miestui skirtame „Lietuvos aido“ numeryje. Pasirodo, Kėdainių žydai išskirtiniai, nes senais laikais į „Kėdainius būdavę įsileidžiami tik dori, gero elgesio, žodžiu, parinkti žydai“.

Pirmieji žydai atsikėlė XV a. ir buvo audėjai. Vėliau jie „versdavosi degtinės pardavimu, pinigų skolinimu, prekyba, ir įvairiais amatais. Žydai amatininkai buvo susispietę ypatinguose cekuose“. Jų reikalus tvarkė jų bendruomenė „Kahal“, ligi kol caras ją uždarė 1844 m. Kahalą pakeitė „bažnytinė valdyba“.

Iš kito straipsnio sužinome, kad Kėdainiuose 1920 m. įsteigta pradžios mokykla hebrajų kalba, kurioje mokosi 220 vaikų, o 1924 m. „mokykla žargono kalba“, kurioje 35 vaikai (1934-02-03). Zilberis išvardija eilę žymių Kėdainių žydų, iš kurių, galima pridurti, nė vienas nefigūravo bendrame krašto gyvenime.

Zilberis pristatė ir Ukrainoje augusį poetą Chaimą Nachmaną Bialiką (1873–1934). Šis du kartus susitiko su Smetona, apie kurį yra pasakęs: „Iš visų Baltijos kraštų prezidentų, kuriuos esu dabar per savo dabartinę kelionę aplankęs, geriausia įspūdį man padarė [...] Smetona savo erudicija, kilnumu, meilumu, ryškiu galvojimo būdu ir užsibrėžto tikslo nuoseklumu“.

Zilberis pristatė ir Ukrainoje augusį poetą Chaimą Nachmaną Bialiką (1873–1934). Šis du kartus susitiko su Smetona, apie kurį yra pasakęs: „Iš visų Baltijos kraštų prezidentų, kuriuos esu dabar per savo dabartinę kelionę aplankęs, geriausia įspūdį man padarė [...] Smetona savo erudicija, kilnumu, meilumu, ryškiu galvojimo būdu

„Begalinį įspūdį“ Bialikui „padarė „Kauno miesto graži ir žavinga gamta“. Su Lietuva pirmą kartą Bialiką supažindino Čiurlionis. Tikriausiai sutapimas, bet šalia pastraipos apie Bialiką pasirodė žinutė apie incidentą Lenkijoje, kada vieno „miestelio žydų tautybės gyventoją“ kumščio smūgiu užmušė policininkas. Taigi Lietuvos ir Lenkijos kontrastas. Jį akcentuoja dar dvi žinutės – apie seniausio Lietuvos rabino mirtį ir garsaus kantoriaus apsilankymą Kaune (1932-03-11). Bialiko nekrologe pabrėžiamas jo apsilankymas Lietuvoje, domėjimasis Čiurlioniu ir pažintis su poetu ir diplomatu Jurgiu Balt­rušaičiu (1934-07-07).

Tarp giliausiai į lietuvišką gyvenimą įsivėlusiųjų buvo nacių nužudytas teisininkas, rašytojas Simonas Bieliackinas (1874–1944). Jis bendradarbiavo rengiant Lietuvos baudžiamąjį kodeksą ir buvo vienas iš nedau­gelio lietuviškai rašiusių litvakų. Jo romanas „Smu­kimų keliu“ sulaukė „didelio pasisekimo, nes jau visas leidimas baigiamas išparduoti. [...] paskubėkite, greit nebus galima gauti“ (1935-10-18).

Lietuviškai žydų literatūrą aprašė Vytauto Didžiojo universiteto semitologijos katedros docentas, nacių nužudytas Chaimas Nachmanas Šapira (1894–1943), paskelbęs veikalų ne vien lietuviškai, bet ir hebraiškai bei jidiš. 1932 m. vasario 20 d. sužinome, kad jis rengia „platų veikalą (lietuvių kalba)“ apie lietuviškus elementus naujojoje „žydų ir hebrajų literatūroj“.

Gustainio dėmesys žydams itin ryškus šiame numeryje: yra žinutės apie Šapirą, dviejų Palestinos žydų rašytojų numatomą atsilankymą Kaune, žydų vakarą dalyvaujant Bistrickiui ir sionistų iškilmes Kaune („Senoje Kauno miesto sinagogoje įvyks didelis liaudies susirinkimas, žydų jaunimo ir studentų organizacijų eisena ir antras liaudies susirinkimas, o po to – puota“).

Žydams svarbus ir liaudies menas. Mintis randama pristatant Niujorko, Rygos ir Kauno žydų spaudoje skelbiamą „jauno žydų rašytojo Mark Razumny, „Įspūdžiai iš Lietuvos“. Rašinėlis nepasirašytas. Spėčiau, kad Zilberio: „į lietuvių liaudies meną ir žydai, tie ilgamečiai Lietuvos gyventojai, yra įdėję savo indėlį.

Tai yra toji daugybė žydų drožinių, puošiančių tas puikias žydų medines sinagogas ir esančių tarp įvairių senolių paliktųjų turtų – lobių“. Neaišku, ar lietuvių liaudies menas suprantamas etnine prasme, ar turimi omenyje visi gyventojai. Taigi neaišku, ar litvakų mene randama lietuviškų motyvų, ar jie sukūrę savitą liaudies meną. Šiaip ar taip: „kur tik klajoja Lietuvos sūnūs ir dukters, sklenda toji lietuviška melodija – kukli, meili, liūdna. [...] ji sava, naminė“ (193-03-12).

Saldu darosi skaitant Zilberio pokalbį su „žymiu“ Palestinoje gyvenančiu žydu žurnalistu: „Buvau sužavėtas tuo, kas lietuvių tautos per tokį trumpą laiką įvairiose gyvenimo srityse nuveikta. Taip pat mane džiugino lietuvių tautos geras ir širdingas pasielgimais su mano broliais žydais“.

Saldu darosi skaitant Zilberio pokalbį su „žymiu“ Palestinoje gyvenančiu žydu žurnalistu: „Buvau sužavėtas tuo, kas lietuvių tautos per tokį trumpą laiką įvairiose gyvenimo srityse nuveikta. Taip pat mane džiugino lietuvių tautos geras ir širdingas pasielgimais su mano broliais žydais“.

Kauną jis pirmą kartą matęs caro laikais, „sukaustytą rusų geležiniais pančiais“. O dabar „Kaunas buvo lyg stebūklas savo naujais aukštais gražiais rūmais“. Jis pastebi paralelę tarp žydų Palestinoje ir lietuvių Lietuvoje: abi tautos dirba. Tokiu būdu, aplankęs Klaipėdą ir susižavėjęs, kaip statomas uostas, jis priduria, kad galima statant uostą Palestinoje pasimokyti, nes lietuviai iš „apleisto ir suvokietinto uosto“ padarė „tikrą lietuvišką uostą“.

O svarbiausia – plėtoti komercinius ryšius: „Palestina galės eksportuoti į Lietuvą savo apelsinus, vyną ir kt., o Lietuva savo sviestą, sūrį, mėsą“.

Grįžęs jis norėtų parašyti eilę straipsnių, siekdamas glaudesnio tarp „Palestinos ir Lietuvos žydų“ bendradarbiavimo (1933-02-04). Spėčiau, kad taip parašyta per neapsižiūrėjimą, kad omenyje turimi ne vien žydų tarpusavio ryšiai. Bet kaip suprasti Klaipėdos lietuviškumą? Kokia prasme uostas gali būti tautiškas? O miesto tautiškumas lengviausiai pastebimas gatvių, krautuvių užrašuose. Gal svečias nežinojo, kad ne taip seniai lietuviai ir žydai kirtosi kaip tik dėl krautuvių užrašų?

Gražiai apie Lietuvą atsiliepė Jeruzalėje gyvenantis vyriausias rabinas, kai jį aplankė žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius (1890–1940). Pasak Šalčiaus, rabinas „labai įdomus asmuo [...] išmintingos didelės akys švelnia asketiškumo išraiška“. Pasirodo, jo „bočiai net kilę nuo Ukmergės. Jam malonu, kad Lietuvos respub­lika nespaudžianti žydų ir jų tikybos. Tikįs Lietuva klestėsianti ateityje“ (1933-05-12).

Baigdamas kultūros temą pridursiu, kad praleidžiu keliasdešimt žinučių apie žydų rašytojus, menininkus kantorius, jų apsilankymą Lietuvoje, paskaitas, darbus.

Paminėsiu tik keletą: Lazarį Kaganą – „jaunas, gabus Lietuvos karikatūristas“ (1932-07-02) – Kaune gimusį, Paryžiuje gyvenantį menininką Arbit Blatą (1908–1999) ir žydų istoriką Simoną Dubnovą (1860–1941).

Kyla įtarimas, kad jaunojo Kagano karjera laikraštis buvo suinteresuotas: jis minimas dažnai, spausdinami jo šaržai (1932-07-16 pirmame puslapyje jo piešinys „Tautininkų s-gos centro valdyba prie valstybės rūmų statybos“, 07-28 – jo paties portretas, o 10-08 – vienuolikos burmistrų šaržai, „kuriuos mūsų bendradarbiui vakar pavyko nušaržuoti“).

O Arbit Blatas dažnai lankėsi Lietuvoje savo galerijos ir parodų reikalais. Verta dėmesio ir žinutė, kad žydų visuomenės veikėjai sudarė komitetą šelpti žydų menininkus ir „rūpintis žydų istorinių paminklų saugojimu“ (1932-02-13). Teigiamo dėmesio susilaukė Dubnovo atsilankymas Lietuvoje pabrėžiant, kad jis Lietuvos pilietis. Dubnovas po karo gyveno Berlyne, „bet, naciams pradėjus skelbti rasizmo teoriją, iš Berlyno persikėlė į Rygą“ (1935-07-04).

Pastebimos pastangos plėsti prekybą į Palestiną emigravusių litvakų dėka. Bendro Palestinoje gyvenančių litvakų skaičiaus nežinau, 1932 m. – turbūt keletas tūkstančių iš kokių 150 000 Palestinos žydų. 1932 m. emigravo 1 001, bet daugiausia – į Pietų Afriką; 1935 m. emigravo 1 418, iš jų – 942 į Palestiną.

Pastebimos pastangos plėsti prekybą į Palestiną emigravusių litvakų dėka.

Emigrantų skaičiai daugiausia priklausė nuo ekonominių sąlygų, o kryptis – nuo tarptautinės politikos. Bet platesni prekybiniai ryšiai tarp Lietuvos ir Palestinos neišsivystė. 1937 ir 1938 m. eksportas į Palestiną nesiekė dviejų procentų viso eksporto, o importas dar kuklesnis, nesiekdamas pusės procento.

Ryškus kontrastas tarp klestinčios Palestinos ir krizę išgyvenančios Europos. Kontrastas pabrėžtas Eltos korespondento pokalbyje su Rytų mugės direktoriumi Tel Avive, paskelbtame 1932 m. lapkričio 2 d. su antrašte „Lietuva į Palestiną galėtų eksportuoti mišką“.

Direktorius pastebėjo, kad krizė Palestinos nepalietė: statomas uostas, „milžiniški žibalo destiliacijos fabrikai“. Ligi šiol Lietuva Palestinos prekyboje vaidmens nevaidina – Rytų mugėje dalyvavo tik viena firma. Tačiau Lietuva galėtų eksportuoti miško ir maisto gaminių, o importuoti – apelsinų ir pramonės gaminių. Direktorius lankėsi Kaune, ketindamas tartis dėl prekybos (1932-12-27).

Pirmoji Rytų mugė prasidėjo Tel Avive, 1932 m. balandžio 27 d. Ją aplankyti numato Idiše Štime organizuota ekskursija, o dešros krautuvių Kaune savininkas – išstatyti įvairių rūšių konservų. Lietuvos geležinkelių valdyba teiks ekskursantams ir eksponatų transportui stambias nuolaidas. Mugei ypač tiktų „baldai ir įvairūs medžio išdirbiniai“.

Taip pat patiriame, kad Tel Avive įvyks pasaulinis žydų studentų kongresas, kuriame numato dalyvauti ir atstovų iš Lietuvos (1932-03-19). Kelios firmos 1934 m. mugėje dalyvavo: Pienocentras laimėjo aukso medalį, o Maistas – sidabro (1934-05-30), iš viso – 10 Lietuvos firmų. Dar daugiau numatė dalyvauti 1936 m. pavasarį – mugė rengta kas dvejus metus. Lietuvai tai svarbu, nes suvažiuoja įvairių valstybių atstovai, o Lietuvos prekyba su tais kraštais plečiasi (1935-12-06). Beje, Palestinoje susidomėta lietuviška mediena. Kelios firmos kreipėsi į Lietuvos konsulatą Palestinoje, nes nori pirkti „gana daug pagamintos statybinės miško medžiagos“ (1935-08-22).

Bet kur pinigai, ten susikerta interesai. 1932 m. gruodžio 12 d. pasirodė ironizuojantis, B. L. pasirašytas tekstas „Palestinos „Prosperity“ ir Lietuva“. Gerai, kad Palestina neišgyvena krizės, kad gyvenimo lygis kyla ir prilygsta Niujorko: „Naujieji namai statomi su centraliniu šildymu, turi šiltą vandenį“. Klesti „vynuogių ir vaismedžių plantacijos“. Ir negalima prikaišioti, kada koks „Lietuvos žydas sumano į senovės savo prabočių šalį nusidanginti [...]. Kitas klausimas, kaip žiūrėti, ypač šiais depresijos laikais, į Lietuvoje sukrautų kapitalų gabenimą Palestinon?“ O kad jie gabenami, „su smulkmenomis žino“ „objektyvūs Lietuvos žydai“.

Priminęs nykstančias Lietuvos banke valiutų atsargas, jis baigia: „Štai realiai pastatytas klausimas, be jokių rasinių antisemitizmų, be jokių tautinių šovinizmų“.

Beje, studentai pasipiktino, kad įsileistas Konrado cirkas ir ragino jį boikotuoti: „ekonominės krizės metu visiems turi rūpėti, kad mūsų pinigai be reikalo neplauktų į užsienį“ (1932-06-09). Bendroje istorijoje pabrėžiama, kad tai buvęs autarkijos politikos amžius.

Šitaip 1934 m. antrą pusmetį numatyta iš Lietuvos į Palestiną įsileisti 338 – juos atrinks žydų emigracijos komitetas. Bet kvota netaikoma turintiems daugiau negu 1 000 anglų svarų – jie gali važiuoti kada tik nori (1934-05-28). (Pagal dienos kursą – 30 000 Lt – vieno asmens metinis pragyvenimo minimumas buvo apie 700 Lt.

Faktas, kad nuo 1931 m. pabaigos ligi 1932 m. pabaigos valiutos atsargos sumažėjo nuo 33 172 200 Lt iki 15 960 300 Lt vertės. Tačiau čia atsispindi ir dolerio bei kitų valiutų kurso svyravimai. Kiek prisidėjo kapitalo eksportas į Palestiną, nežinau. Bet stengtasi į Palestiną vilioti kapitalą.

Šitaip 1934 m. antrą pusmetį numatyta iš Lietuvos į Palestiną įsileisti 338 – juos atrinks žydų emigracijos komitetas. Bet kvota netaikoma turintiems daugiau negu 1 000 anglų svarų – jie gali važiuoti kada tik nori (1934-05-28). (Pagal dienos kursą – 30 000 Lt – vieno asmens metinis pragyvenimo minimumas buvo apie 700 Lt.

Bet per tą pusmetį į Palestiną emigravo tik 344, daugiau moterų negu vyrų.) Buvo į Palestiną persikeliančiųjų su turtais. Pavyzdžiui, daktaras D. Švarcas. Jis pardavė savo namus Laisvės alėjoje ir moterų kliniką. Švarcas yra „vienas didesniųjų žydų visuomenės veikėjų, žydų tautinio fondo, kurio centras yra Palestinoje, direktorius Lietuvoje“ (1935-03-23).

Dėl augančio ekonominių interesų susikirtimo Palestinos spaudoje pasirodė Lietuvai nedraugiškų rašinių. Apie juos informavo redaktorius Alantas. Jis primena, kad prieš kiek laiko „Lietuvos aide“ rašyta, jog, vieno Palestinos laikraščio vertinimu, verslininkų sąjūdis esąs visiškai natūralus reiškinys“ (rašinio nepastebėjau). O dabar tas pats laikraštis Lietuvos vyriausybei primeta antisemitinę politiką, esą Lietuva žydus boikotuoja ir seka Lenkijos bei Hitlerio pėdomis.

Taikiklyje didieji kooperatyvai – „Maistas“, „Pienocentras“, „Lietūkis“, – kurie supirkinėdami tiesiog iš ūkininkų, „skverbiasi į visas profesijas, kur žydai šimtmečiais buvo įsigalėję“. Bet, atsikerta Alantas, kooperatyvai atsirado ne dėl antisemitizmo, bet dėl modernių sąlygų, nes dabar prekiauja valstybė su valstybe (1935-09-13).

Kadangi ne čia vieta į šį klausimą gilintis, pasitenkinsiu tik atkreipdamas dėmesį į Lietuvos specifiką, kad lietuviai nuo žydų skyrėsi ne vien kaip tautos, bet taip pat kaip visuomeninės klasės. Taip pat negaliu spręsti, kiek kaltinimai atspindi dalykišką kritiką ir kiek – gynybinę retoriką. Sugretinimas su Hitleriu siūlo antrąją interpretaciją.

Tęsinys – kitame NŽ-A numeryje.

www.nzidinys.lt

Buvusi Švabės žydų gimnazija Kaune
Buvusi Švabės žydų gimnazija Kaune

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min