Apie puolimą Donecke
Vyrai su ginklais – separatistai – atėjo prie kariuomenės bazės vartų ir pakvietė vadą deryboms. Jie jam pareiškė: „Atiduokite bazę mums ir nešdinkitės iš čia arba prisijunkite prie mūsų. Jeigu ne – pulsime.“
Vadas teroristams atsakė: „Vyrai, ar jums su galva negerai? Čia ne Krymas, aš nieko niekam neatiduosiu“.
Vadas jiems atsakė: „Vyrai, ar jums su galva negerai? Čia ne Krymas, aš nieko niekam neatiduosiu“.
Tuomet jie išdėstė, kaip jie ketina pulti: „Mes leisime moteris ir civilius priekyje – jūs į juos nešaudysite. Mes taip pat žinome, kur gyvena tavo šeima. Juk nenori, kad jiems kas nors atsitiktų?“
Vadas buvo apstulbęs. Jis paprašė šiek tiek laiko pagalvoti. Tuomet panikos apimtas paskambino aukštesnio rango karininkui sakydamas, kad geriau pasiduoti – juk vis tiek nėra šansų apsiginti.
Jo viršininkas jį nuramino – paaiškino, kad atidavus bazę separatistams būtų atiduotas ir didelis ginklų arsenalas. Jis pažadėjo atsiųsti specialiųjų pajėgų karius: „Jeigu jie puls, praneškite mums – atsiųsime sraigtasparnius su desantininkais.“
Mūsų vadas nusiramino ir pasakė separatistams atsiknisti.
Galų gale naktį teroristai puolė bazę – vieni, be moterų priešakyje. Mūsų kariai iššovė kelis įspėjamuosius šūvius, tačiau separatistai nesustojo. Jie pradėjo šaudyti ir žudyti.
Apie separatistų taktiką
Šitie vyrukai turi dvi mėgstamas taktikas – grasinti užpuolimu pasinaudojant vietos gyventojais arba papirkinėti pareigūnus ir karius. Antroji taktika kartais būna efektyvesnė.
Pastaruosius 23 metus žmonės stojo į miliciją užsidirbti pinigų, o ne apginti šalį ir piliečius. Tai – ne milicija. Tai – verslo struktūra.
Ypač gerai ji veikia su milicininkais. Pastaruosius 23 metus žmonės stojo į miliciją užsidirbti pinigų, o ne apginti šalį ir piliečius. Jie pirkosi postus ir laipsnius ir naudojosi visa sistema.
Todėl tai – ne milicija. Tai – verslo struktūra. Žinoma, dabar, kai viskas griūna, jie bando dar kažkiek pasiglemžti.
Ar manote, kad separatistai ginklus gavo užėmę milicijos komisariatus? Esu tikras, kad jie juos arba nusipirko, arba gavo užėmę mūsų karines bazes.
Armija – griuvėsiai. Tarp pačių pareigūnų yra separatizmo šalininkų, tikriausiai – net ir išdavikų. Dauguma normalių pareigūnų arba pasitraukė iš tarnybos, arba buvo išstumti.
Apie Donecko televizijos stoties užėmimą
Nacionalinei gvardijai Donecke buvo duota užduotis – išlaisvinti televizijos stotį, kurią jau savaitę laikė užgrobę teroristai. Donecko milicija visą savaitę imitavo mūšius su jais, tačiau iš tikrųjų nieko nedarė, nes tie teroristai – buvę jų kolegos. Net kai mes pasiūlėm milicininkams atsitraukti, jie atsakė: „Mes čia užsidirbam pinigų. Kodėl jūs norite lįsti po kulkomis?“. Todėl jie visą savaitę prie stoties nieko neveikė.
Tuomet mes pasakėme milicijai: „Arba padedate mums, arba eikite iš čia“. Jie dvi valandas ginčijosi. Tuomet Nacionalinės gvardijos vadas pasakė: „Jeigu mums nepadedate, tai mes jus taip pat išguldysime, nes panašu, kad jūs esate separatistų pusėje“. Tada milicija staigiai dingo.
Iš televizijos stoties išėjo derybininkas, kuris kariams pasiūlė pinigų. Kai jis nesulaukė teigiamo atsakymo, teroristai žemėn numetė savo ginklus, pareiškė, kad jie jau savo pinigus yra užsidirbę, ir pasitraukė.
Apie Ukrainos karių santykį su milicija
Kariai Vidaus reikalų ministerijos sistemoje jautėsi tarsi nemylimi vaikai. Jeigu buvo koks purvinas darbas, už kurį nebuvo mokama, ten būdavo siunčiami kariai.
Neidealizuoju savo ginklo draugų, bet buvo taip, kad kariai Vidaus reikalų ministerijos sistemoje jautėsi tarsi nemylimi vaikai.
Jeigu buvo koks purvinas darbas, už kurį nebuvo mokama, ten būdavo siunčiami kariai. Net dirbdami per futbolo rungtynes milicininkai imdavo pinigus iš komandų, o kariai būdavo siunčiami ten užtikrinti viešąją tvarką ir jiems net nebūdavo duodama pinigų degalams. Kariai netgi į stadioną ir atgal vykdavo viešuoju transportu.
Jau net nekalbu apie tai, kaip vasaros metu ištisos karių brigados būdavo siunčiamos dirbti į pietinę Ukrainą, o milicininkai – į sanatorijas, pensionatus, poilsio centrus ir kitas atostogų vietas.
Apie vadus
Be to, kad sistemoje žmonės yra visiškai supuvę, jie dar ir neišmano savo darbo. Kas nusprendė, kad desantininkus į Slovjanską reikia siųsti su šarvuočiais, kurie gerai matomi ir už kelių kilometrų? Gynybos ministerijoje dirba naivūs optimistai. Tikriausiai kažkoks generolas pasakė, kad reikia tiesiog numesti desantininkus ten, ir jie viską sutvarkys.
Reikėjo elgtis kitaip. Aš dabar viešai nesakysiu, kaip. Tačiau kiekvienas karininkas su smegenimis žino, kad kova mieste yra viena sudėtingiausių, o toks dirbtinis drąsos demonstravimas visiškai nepadeda problemų sprendimui.
Palikti karius tokioje situacijoje yra arba idiotizmas ir nekompetencija, arba sabotažas ir išdavystė.
Kitas svarbus klausimas – kodėl Dniepropetrovsko desantininkai buvo palikti be vado? Aš buvau Kramatorske ir pamačiau jų koloną netoli geležinkelio pervažos.
Kariai sėdėjo savo šarvuočiuose kaip medžiojami gyvūnai. Per dvi valandas, kol juos stebėjau, nemačiau nė vieno aukštesnio rango pareigūno.
Tuo pat metu eiliniai kariai jautė milžinišką psichologinį spaudimą. Kodėl joks kapitonas ar majoras jų neišvedė iš miesto, kuriame jie jautė nuolatinį spaudimą iš vietinių gyventojų? Kodėl vadai jų morališkai neparuošė? Nepaaiškino, kur jie vyksta, ir su kuo jiems teks susidurti? Palikti karius tokioje situacijoje yra arba idiotizmas ir nekompetencija, arba sabotažas ir išdavystė.
Apie barikadas
Kai kurios barikados, kurios buvo suręstos rytiniuose šalies miestuose, nebuvo joks inžinerinis stebuklas – tiesiog krūva šiukšlių, padangų ir keli girti vyrai prie jų. Jos galėtų būti labai lengvai išardytos – tie vyrai suimti, o šiukšlės nustumtos su traktoriumi.
Barikados pastatytos tam, kad paprastiems įstatymui paklūstantiems piliečiams būtų parodyta, jog nėra jokios valdžios, o kontrolę perėmė separatistai. Tai pradeda veikti. Žmonės pasirengę paklusti tiems, kurie žada atkurti tvarką ir įprastą gyvenimą.
Kai kas nors sako, kad mes praradome Rytus, jie klysta. Mums tiesiog reikia visus vadinti tikraisiais vardais – separatistus vadinti TERORISTAIS.
Apie antiteroristinę operaciją
Kai kas nors sako, kad mes praradome Rytus, jie klysta. Mums tiesiog reikia visus vadinti tikraisiais vardais – separatistus vadinti TERORISTAIS. Antiteroristinė operacija turėtų būti dinamiškesnė. Tam turime ir pajėgų, ir būdų.
Nėra jokios vietinės valdžios, kuri būtų atsakinga už tai, kas vyksta Rytuose. Jai visai arba duota pinigų, arba prigrasinta. O Ukrainos centrinė valdžia tyli. Žmonės tai mato ir pradeda drebėti.
Kuo ilgiau kariai delsia, tuo stipresni tampa teroristai ir tuo tvirtesnės jų pozicijos gyvenamuosiuose kvartaluose. Tai reiškia – gali būti pareikalauta vis daugiau aukų.
