Ruošdamasi kursui gana smalsiai klausinėjau: „kas gi manęs ten laukia?”, „ko tikėtis?” ir pats svarbiausias klausimas – „ar bus sunku?”. Vieni sakė: „ai, čia visi praeina, tai ir tu praeisi. Nieko baisaus.” Kiti gana abstrakčiai atsakydavo: „bus daug naujų dalykų, reikės pasistengti, bet viskas ten normaliai”. Dar kiti, įbedę savo dideles akis į manąsias dar didesnes, rėždavo: „eik tu sau, kaip ten nuvaikė. Nenormaliai sunku buvo ir nebekartočiau niekada” – suprask, nėr ten ko eit ir tikėkis blogiausio. Prisiklausius tokių įvairių nuomonių ir dar kiek išplėtotų istorijų, o dar daugiau prisiskaičius internetinių “žiniukų” komentarų pasidaro visiškai nebeaišku, o klausimai vis vien lieka neatsakyti. Taip diena po dienos, artėjant kursui, tai apima nerimas, tai vėl ramiai sau lauki, bet po truputį susigyveni su ta pačiam sau keistoka būsena. Nustoji klausinėt ir pabosta istorijos, girdimos iš kitų lupų – norisi tik kuo greičiau pačiam sau turėti savo istoriją, kuri bus pati tikriausia.
18 dienų pradžioje atrodė, kad tęsis visą amžinybę, nes jos atrodė ilgesnės, nei vasarą – kiek visko į jas tilpdavo nepriklausomai nuo to šviesu ar ne, ir kaip greit jos prabėgo praėjus kelioms apšilimo paroms, kai įsisuki į ritmą ir nebeseki laikrodžio. Juk tai laikas sau, savęs pažinimui, tobulėjimui. Kaip visi tvirtino neatėjo čia tikėdamiesi lengvo rezultato, niekam nebuvo įdomu lengvos užduotys ir visi kėlė sau aukštas karteles. Bet ta nuomonė, su kiekviena užduotimi, labai šlifavo savo kampus, keitė pavidalus, o kai kuriais atvėjais būdavo užmirštama ar net absoliučiai jos išsižadama.
Neaprašinėsiu kaip mes sunkiai kuprines nešiojom, kaip taikliai šaudykloj šaudėm, granatas mėtėm ar kaip koja (ne)kojon rikiuotėje žygiavom. Tai išorinė pusė apie kurią tikrai nemažai informacijos ir dauguma žinančių sąvoką Lietuvos kariuomenė galėtų net tiksliau įvardinti šio kurso tikslus, uždavinius ir disciplinas. Rašiau apie paprastus dalykus, patirtis, ką man davė ir ką atėmė šis kursas, kokie klausimai rado atsakymus ir kokių savo asmeninių minčių pagavau.
Ką ten veikia moterys ir merginos?
Tai man buvo vienas įkyriausių klausimų ir turbūt tokiu liks dar kurį laiką. Atsakymas labai paprastas – tą patį ką ten veikia vyrai. Išsikovojom lygias teises po saule, tai dabar visais įmanomais būdais ginam tas pozicijas :-) Neliesiu temos apie mergaičiukes, kurios ateina ieškodamos pažinčių, norėdamos parodyti save ar dar kokiais pašaliniais sumetimais. Joms arba reikia kuo skubiau atrasti save iš naujo ir rasti kitų dėmesio nukreipimo sričių arba kelias vienas – kitapus kareivinių tvoros. Neneigsiu, kad moterys nėra tokios stiprios ir tvirtai sudėtos fiziškai. Bet ne vien fiziniai duomenys yra svarbiausias rodiklis. Labai svarbu būti ištvermingam ir psichologiškai stipriam. O moterys, kad ir kokios verksnės, dūsautojos ar nenuoramos būtų visad buvo įvertintos, kaip lengviau ir greičiau stresą, įtampą, psichologinį diskomfortą pakeliančios ir susidorojančios būtybės.
Nematau savęs, kaip minosvaidininkės, kulkosvaidininkės ar žvalgų būrio lyderės. Ten mano fizinis pasirengimas, kūno sudėjimas ir psichologiniai rodikliai tikrai nebus geriausi, kaip, manau, ir kitų moterų. Bet aš kol kas matau vieną sritį, kurioje galiu būti naudinga ir su kokiomis mintimis atėjau į kariuomenę. Turiu žinių ir patirties medicinos srityje, man tai artima ir įdomu. Kodėl to neatsinešus į savanorišką tarnybą ir tinkamai neišnaudojus?
Yra ir kitų sričių, be medicinos, kur moterys gali atrasti savo vietą. Tiesiog reikia tinkamai įvertinti savo pajėgumus, turimas žinias, motyvaciją ir nepamiršti, kad bet kokios pareigos kariuomenėje yra nuolatinis savęs tobulinimas, fizinio pasirengimo palaikymas (o dar geriau aukštesnio rezultato siekimas) ir lygiateisiškumas. Moteris turi ir kariuomenėje likti moterimi, bet tai daugiau laisvalaikio užsiėmimas. Čia vieta, kur visi lygūs visomis prasmėmis.
Tvarka
Manau visi esame girdėję posakį „Tvarka – stiprios valstybės pagrindas”. Nebuvau visai nepatyrusi naujokė, bet sudėtingiausia kliūtis ir užduotis – susidūrimas su tvarka, rėžimu ir savikontrole. Civiliniame gyvenime tvarkos samprata svyruoja labai plačiose ir laisvose ribose, kiekvienas ją suprantame, vertiname pagal save ir (ne)palaikome pagal savus poreikius. Juk atrodo savaime visiems suprantama kas yra tvarka, bet čia ji turi vienareikšmę prasmę ir telpa į labai paprastus, visiems įsisavinamus reikalavimus. Jau pačią pirmąją dieną buvo vaizdžiai pademonstruota, kaip privalo būti paklota lova, kaip tvarkoma uniforma ir kiti drabužiai, kokia spintelės lentyna kam skirta ir visi iki vieno turėjome susiaurinti savo tvarkos samprata taip, kad ji tilptų į reikalaujamą.
O tai sekėsi ne taip jau lengvai – neįgudusiam tvarkdariui rankos sudėtingai lenkė reikalaujamą linkį marškinėliuose, patalynė sunkiai gulė ant metalinės lovelės be raukšlių, o batai nenoromis keitė purvo tepalą į juodą ir blizgantį, todėl „uraganai” kambariuose, ypač vakarais, prasiausdavo stipriai – lovos, spintelės ir visi joje esantys daiktai atsidurdavo chaose ant grindų ir prašydavosi skubaus pakartotinio sutvarkymo. Bet tokiu būdu tvarka po truputį artinosi net ir pas labiausiai neįgudusius (nes „uraganai” tobulindavo įgūdžius ir padėdavo pasikartoti jau turimas žinias) ir kas atrodo neįtikėtina – pasilikdavo vis ilgesniam laikui.
Kitas tvarkos „iššūkis” buvo budinčio skyriaus tvarkymasis kuopoje. Puikiai pamenu pirmąjį budėjimą su savo skyriumi: visa kuopa jau lovose, o mūsų dešimtukas stovime koridoriuje pasiruošę apsiginkluoti šluotomis ir skudurais. Merginų trijulei teko tikra „kovinė užduotis” skyriaus vyriškąją dalį parengti šiai užduočiai, nes iš didelių akių, katiniškai į kibirą įmerktų rankų ir sukaustytų, nevikrių judesių darbuojantis buvo panašu, kad taip tvarkantis iki ryto akių nesumerksim. Miegas čia viena didžiausių vertybių, todėl šis tvarkos palaikymas neturi atimti per daug laiko ir privalo būti kuo skubiau užbaigtas. Buvo visko – nuo pykčių iki juoko, bet per tris savaites savo misiją įvykdėme – vyriškoji skyriaus dalis, bent pusėtinai, įvaldė šluotas ir šepečius, o svarbiausia įvertino savo darbo našumo ir poilsio trukmės tiesioginę priklausomybę.
Draugystė
Kariška draugystė galbūt ir išlieka visam gyvenimui, bet čia jau lengvoji jos dalis. Sunkioji – net ne draugystės, o labiau bendrystės daigeliai savo skyriuje, būryje, kuopoje. Gana sudėtinga užduotis nuomonių, požiūrių, įsitikinimų ir viso kito „nuosavo bagažo” atsisakymas dėl bendro tikslo. Juk visi jaučiamės tokie unikalūs, kiekvienas savo nuomonę vertiname, kaip aukso grynuolį, bet kariškoje draugystėje to tenka atsisakyti vėlgi dėl to paties – bendrų tikslų. Kol nerandame tos bendrystės užuomazgų, kol bent vienam nėra aišku, kodėl jis turi palaikyti kitus, o jį turi palaikyti visi kiti – tol nėra nieko bendro, yra tik visi atskirai.
Laiku atsistoti į rikiuotę, suspėti parbėgti iš visų užklupusių reikalų, kai laikas į paskaitą, priminti kambariokui, kad nepaliktų ginklo ar tyliai perspėti, kad uniformos saga atsisegusi – (ne)paprasta misija. Kol dar nesi įvaldęs savikontrolės – stebėti kitą yra tikrai nelengva, bet įmanoma. Kaip ir kituose kolektyvuose, kariuomenėje išimčių nėra – atsirado nedidelių išsišokėlių, kurie vis kenkė bendrystei demonstruodami savo išskirtinumą ir svarbą. Buvo ir kita rūšis nepritapėlių, kurie netyčia ar ne visai tyčia buvo žiopliai ir savo nuolatiniais vėlavimais, užmaršumu, netvarka, atmestinu ar nepavykusiu užduočių atlikimu smukdė bendrą moralę, kuri ir taip nuolat kabėjo ant itin plono pasitikėjimo savimi siūlo. Socialinių įgūdžių, moralinių vertybių, išsilavinimo skirtumų bedugnės kartais varė į neviltį, bet statėm savitarpio pagalbos ir palaikymo lieptelius, kurie kartais griūdavo vos pasitaikius pirmai kliūčiai. Patikrinę vienas kitą įvairiose situacijose jau atsirinkdavom pas ką tuos tiltus tiesti, o pas ką apsiriboti vos permestomis lentomis.
Išbandymai
Jie užklumpa nuo pirmos minutės, kai kyla mintis pradėti tarnybą ir turbūt nesibaigia visą likusį gyvenimą. Vieniems iššūkių tapo atsikelti 5:45, bet ne pramerkti akis ir dar šildytis pataluose, o atsikelti tikrąją prasme – šokti iš lovos ir apsirengti. Kitiems panirti į pelkę spalio pabaigoje, dar kitiems nugalėti dusulį bėgant su pilna ekipuote ir ginklu mišku ar praleisti naktį drėgname ir šaltame apkase. Pasirinkimų ką vadinti iššūkiu tikrai netrūko. Bet įdomiausia dalis – reakcijos, nepatogumai, savikontrolė ir savo motyvacijos patikrinimas. Čia kuo puikiausios sąlygos įvertinti save iš įvairių perspektyvų, pasverti kiek norai prilygsta realioms galimybėms, o kai kuriems ir pajusti savo fizinio pajėgumo, skausmo tolerancijos, psichologinio diskomforto ribas – susidurti su savais demonais iš labai arti. Juk susitikimas su pačiu savimi, tuo tikruoju aš ir jo galimybėmis, yra stipriausias išbandymas ir visai nesvarbu kur ir kada tai patirta, koks išbandymas suorganizavo tą pasimatymą akis į akį su pačiu savimi.
Kariška draugystė galbūt ir išlieka visam gyvenimui, bet čia jau lengvoji jos dalis. Sunkioji – net ne draugystės, o labiau bendrystės daigeliai savo skyriuje, būryje, kuopoje. Gana sudėtinga užduotis nuomonių, požiūrių, įsitikinimų ir viso kito „nuosavo bagažo” atsisakymas dėl bendro tikslo. Juk visi jaučiamės tokie unikalūs, kiekvienas savo nuomonę vertiname, kaip aukso grynuolį, bet kariškoje draugystėje to tenka atsisakyti vėlgi dėl to paties – bendrų tikslų.
Teko stebėti ašaras dėl fizinio nepatogumo ar skausmo, bet tai buvo ašaros dėl nusivylimo savimi, savo silpnu kūnu ar ištvermės stygiumi. Žmogaus kūnas yra neįtikėtinas ir sugeba pakelti daug daugiau, nei manome, bet moralė, ryžtas ir psichologinės pastangos ne visuomet tokios tvirtos, kaip kūnas. Jas treniruoti ir palaikyti formą daug sudėtingiau, nei tvirtus pilvo raumenis ar šlaunų trigalvius.
Taip pat pykčio proveržius dėl kito klaidos ar neteisingo įvertinimo, bet tai buvo pyktis dėl susvyravusios savivertės, gilių, bet kartais kvailokų įsitikinimų, kurie niekam kitam nereikalingi, griūties. Pyktis išsiverždavo, nes priimti kažką kitokio, naujo žymiai sunkiau, nei kabintis į tvirtai įsišaknijusį seną.
Buvo akimirkų, kuriomis džiaugiausi ir prisimenu tik geruoju. Kai matai degančias akis, veržlų būdą, siekiamybę peržengti per save ir visais įmanomais ir neįmanomais būdais pasiekti tikslą – labai nebūdingai lietuviškam būdui, bent akimirkai lieki sužavėtas tokiu žmogumi ir didžiuojiesi, kad gretose esama tikrų šaunuolių, kurie žino kas yra išbandymai ir nepasiduoda, o kovoja su savimi.
Išbandymai čia ateidavo įvairiais keliais ir takeliais. Nereikėjo, nei skambių apibūdinimų, kaip “para miške”, „pelkės įveikimas”, „žygis”, nes tai tik pavadinimai, o iššūkis slypi ne ten.Vieni jų gavo daugiau, kiti mažiau, bet kaip yra sakoma kiekvienam buvo skirta tiek kiek įmanoma pakelti. Kariuomenės reklaminis šūkis „Išbandyk save” čia įgavo man visai kitą prasmę ir sukėlė ne vieną vidinę audrą arba net atvirkščiai kartais nuramindavo ir paskatindavo daugiau, kruopščiau, greičiau judėti tik pirmyn.
Pareiga
Turbūt pats kilniausias jausmas, kuris gali atvesti į Lietuvos kariuomenę… bet per visą kursą negirdėjau to žodžio pritaikyto prasmingai ir tikslingai nė iš vieno. Kas tai yra pareiga? Tai turbūt vienas painiausių ir sunkiausiai įvardijamų jausmų. Jei mylime, tai širdimi, išgąstį pirmiausia pajuntame nutirpusiomis kojomis, laimė drugeliais skraido pilve, o kuo tada galima pajusti pareigą? Jos neįmanoma apibūdinti kaip jausmo, tai labiau vidinės nuostatos, vidinis balsas, kuris prireikus kaitina padus ir durią į jautriausias vietas. Tai kažkas tarp to ko visiškai nenorime ir kilnaus sąžinės jausmo, kad reikia. Kuomet tariu žodį pareiga asmeniškai nesitikiu nieko gero ir gražaus. Iškart tampa aišku, kad tai būtinas reikalas, kurį be išlygų teks atlikti, esant visoms įmanomoms sąlygoms. Ką darau su malonumu man nėra pareiga, o labiau pramoga.
Sakyti, kad atėjai vedamas pareigos, bet siekti pramogų ar ieškoti pateisinimų, kur jų negali būti nėra tikra pareiga. Šį jausmą reikia auginti, brandinti, suvokti jo esmę, reikšmę gyvenime, o tik tuomet pridėti skambų pavadinimą – pareiga. Jaunuoliams ar tik šiaip nepatyrusiems, stokojantiems net savęs supratimo, nėra lengva įvardinti ir apibūdinti savąjį pareigos jausmą, o ypač pareigos valstybei, savo Tėvynei. Galbūt pats žingsnis į karių savanorių gretas priartina prie tų apmąstymų, padeda suformuoti kiekvienam labai individualų pareigos suvokimą ir rasti jo prasmę pirmiausia asmeniniame gyvenime, o tik vėliau pritaikyti apibūdinant, kaip kario savanoriu tarnybos motyvą.
Laikas praeina labai greit, ta kasdien aptarinėta ir laukta priesaika jau skamba lūpose, akimis nepastebimai bandai rasti artimuosius paskendusius minioje sveikintojų ir vos spėjęs atsitokėti jau spaudi rankose pažymėjimą, kuris kaip laimingas loterijos bilietas garantuoja, kad bent nedidelį iššūkį gyvenime priėmei, įvykdei sėkmingai ir laimėjai kovą su savimi. (Kovai su Tėvynės priešais dar teks ilgai ir atsakingai ruoštis).
Tikrai ne visus skatinu išbandyti save šiame kurse. A sveikatos grupė ir socialinė charakteristika be menkiausio nusižengimo dar negarantuoja sėkmės tarnyboje. Pažiūrėkit į save labai kritiškai ir atsakykit į paprastus klausimus – kuo aš galiu būti naudingas tarnyboje? Ar tikėčiau ir patikėčiau savo ir savo šalies saugumą tokiam kaip aš? Ar tikiu savimi ir savo jėgomis? Jei net asmeniškai šie klausimai sunkiai randa atsakymus net tyliuose apmąstymuose ar verta gaišti savo ir kitų laiką garsiai juos nagrinėjant kurse? Nes jei abejojate pats savimi, tai kaip kiti gali tapti užtikrinti?Savanoriška tarnyba be aukštos motyvacijos, didelių sau keliamų tikslų, o svarbiausia sąmoningos iniciatyvos nebus verta gaištamo laiko ir pastangų viso kurso metu.
Žinau, kad yra žmonių, kurie gana domisi karyba, nuo vaikystės vienaip ar kitaip savo kailiu yra patyrę išbandymų ir įgiję vertingos patirties, kuri leidžia labiau įsijausti į kario vaidmenį, savarankiškai išstudijavę nemažai karinių disciplinų ar savo laisvalaikį leidžia žygiuose, airsoft’o klubuose, šaudyklose, besimokydami kovos veiksmų ar panašiai aktyviai leisdami pinigus savo pamėgstam gyvenimo būdui, tai labai rekomenduoju išbandyti šį kursą visiškai nemokamai ir taip pat itin aktyviai praleisti laiką :-) Gal ne visi drįsta, turi tiek laiko, kad paaukoti 3 mėnesius baziniuose kario mokymuose, o gal tik nežino ar čia bus jiems pakeliui, tai šios 3 savaitės baziniame kario savanorio įgudžių kurse yra puikus laikas savęs išbandymui, apmąstymams ir apsisprendimui ar sukti į tą kario kelią, o gal visgi likti savąjame.
Taigi pabaigai visi, kas nori vietos patirčiai, atsakomybei ir tobulėjimui su karjeros ir saviraiškos perspektyvomis eina į karys.lt ir užpildo kandidato anketą ;-)
