Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Begėdišką Kremliaus melą demaskuoja Ukrainoje žuvusių Rusijos karių motinos

Leonido Kičatkino kapas
„Pskovskaja gubernija“ nuotr. / Leonido Kičatkino kapas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rusijos žiniasklaidoje – seniai regėtas Kremliui nepalankių tekstų antplūdis. Laikraščiai ir interneto portalai viešina vis naujas dingusių Rusijos karių istorijas ir atvirai rašo, kad jie žuvo Rytų Ukrainoje, nors Kremlius meluoja, kad jie žuvo per nelaimingus atsitikimus, mokymus arba net yra gyvi ir sveiki.

Ši banga kilo nuo pranešimų apie dingusius Pskovo desantininkų divizijos karius. Kremlius teigia, kad jie sveiki ir gyvi, tačiau artimieji sako ką kita: dauguma vaikinų jau dvi savaites yra dingę be žinios, o kai kurie jau ir palaidoti.

Desantininkų vadas V.Šamanovas: „Visi sveiki ir gyvi“

„Novaja gazeta“ antradienį paskelbė Kremliaus melą demaskuojančią publikaciją „Pskovo desantas“.

Pskovo srityje nuo rugpjūčio 24 dienos laidojami desantininkai. Tikslus jų skaičius kol kas nežinomas, rašo „Novaja gazeta“.

Neabejotina tik tai, kad kelios dešimtys Pskovo 76-osios desantininkų divizijos karių nežinia kur dingo ir artimieji su jais nebegali susisiekti nuo rugpjūčio 15–16 dienų.

Į tėvų ir žmonų klausimus divizijos vadovybė neatsako.

Rugpjūčio 22 dieną atvykęs į Pskovą Rusijos kariuomenės Oro desanto pajėgų vadas generolas pulkininkas Vladimiras Šamanovas viešai pareiškė: „Mūsų desantininkų šturmo brigadoje visi gyvi ir sveiki.“

Rugpjūčio 25 dieną „Novaja gazeta“ ir Sankt Peterburgo portalo „Fontanka.ru“ korespondentai tapo desantininkų, kurių žūtis slepiama, laidotuvių Pskovo srityje liudininkais.

Dieną anksčiau Rusijos gynybos ministerijos Spaudos tarnybos ir informacijos valdybos viršininkas generolas majoras Igoris Konašenkovas pavadino „falsifikatu“ Ukrainos žiniasklaidos pranešimus, kad ukrainiečiai „užėmė rusų šarvuotį ir žuvo rusų kariškiai“.

Tačiau rugpjūčio 25 dieną „Novaja gazeta“ ir Sankt Peterburgo portalo Fontanka.ru korespondentai tapo desantininkų, kurių žūtis slepiama, laidotuvių Pskovo srityje liudininkais.

„Novaja gazeta“ rašo, kad 76-osios Pskovo oro desantininkų divizijos karių artimieji kreipiasi į redakciją prašydami sužinoti: ar vaikinai gyvi, kur jie yra, kada grįš.

Nuotr. iš „Live Journal“/Pskovo desantininkai, išnykę be pėdsakų
Nuotr. iš „Live Journal“/Leonidas Kičatkinas.

Pirma numirė, o paskui atgijo, bet kapas liko

Pranešimas apie 76-osios Pskovo oro desantininkų divizijos vyresniojo seržanto 29 metų Leonido Kičatkino žūtį socialiniame tinkle „VKontakte“ pasirodė rugpjūčio 22 dieną. Jį parašė Leonido žmona Oksana: „Brangūs draugai!!!!!!!!! Lionia žuvo, laidotuvės pirmadienį 10 valandą ryto, šarvojimas Vybutų kaime. Kas nori su juo atsisveikinti, atvažiuokite.“ Taip pat nurodytas žmonos mobiliojo telefono numeris.

Rugpjūčio 23 dieną L.Kičatkino puslapis „VKontakte“ buvo pašalintas.

Rugpjūčio 24 dieną „Novaja gazeta“ korespondentai paskambino Oksanai.

– Jūs Leonido Kičatkino žmona?

– Taip. O kokia problema?

– Yra informacija, kad Lionia žuvo.

– Ne! Mano vyras stovi šalia manęs. Duoti jam telefoną?

– O kodėl tokia informacija? Iš kur?

– Nesuprantama. Mano vyras šalia manęs stovi. Duok Dieve, jam sveikatos ir viso kito. Ir kuo daugiau, ir kuo geriau. Aš, mano manymu, nepanaši į verkiančią našlę.

– Ši informacija yra internete...

– Na, pirmiausia įsilaužė į mūsų puslapį „VKontakte“. Iš ten ėmė eiti informacija. Mes pašalinome puslapį. Jis ne mūsų. Aš nesiruošiu rašyti paneigimo. Nesąmonė ir Afrikoje nesąmonė. O Lionia – šalia manęs. Garbė Dievui, gyvas ir sveikas.

– Galima jį išgirsti?

– Taip, be problemų.

Telefoną paima vyras.

– Alio, sveiki.

– Sveiki. Jūs niekur nebuvote išvažiavęs? Nieko baisaus jums neatsitiko?

– Ne. Aš štai su jumis kalbuosi – gyvas, sveikas. Kaip aš galiu kur nors išvažiuoti, jei čia mano žmona nėščia ir dar trys vaikai. Kaip aš galiu išvažiuoti? Štai aš čia stoviu, kalbuosi, gyvas, viskas gerai. Tegul į mano puslapį įsilaužia ir ką nori rašo. O aš štai su jumis kalbuosi. Aš jums galiu dar kokią nors dainą sudainuoti ir sušokti galiu prieš vaizdo kamerą...

Ukrainoje žuvusio desantininko tėvas: „Aš pats jį ten pasiunčiau“

Išklausę šiuos „Kičatkinų šeimos“ patikinimus žurnalistai rugpjūčio 25 dieną atvažiavo į Vybutų kaimą, Iljos Pranašo cerkvę.

Jie apėjo visus kapus ir pačiame pakraštyje pastebėjo karinę mašiną, kurios kėbulas buvo uždengtas tentu. Netoli jos stovėjo karine uniforma vilkintis majoras ir desantininko uniforma vilkintis karys. Dar du užkasinėjo kapą. Daugiau – nė gyvos dvasios. Žurnalistai pasuko link kapo.

– Kur jūs? – šūktelėjo majoras.

– Atsisveikinti...

Ant lentelės žurnalistai perskaitė: „Kičatkinas Leonidas Jurjevičius 30.09.1984 — 19.08.2014“. Fotografijoje gedulingais rėmeliais – Leonidas, tas pats, kurio daugybė nuotraukų buvo jo žmonos puslapyje „VKontakte“.

Žurnalistai priėjo prie majoro. Jis tikriausiai turėjo juos išvyti ar bent išsiaiškinti, kas jie. Bet jam tai nerūpėjo. Žvilgsnis buvo neblaivus ir sunkus. Žurnalistai paklausė:

– Seniai užkasėte Lionią?

– Gal prieš 15 minučių... Šiandien Lionią, o vakar – Sanią...

„Pskovskaja gubernija“ nuotr./Osipovo kapas
„Pskovskaja gubernija“ nuotr./A.Osipovo kapas

Čia mano sūnus guli, vienintelis, mano pulke tarnavo, aš pats jį ten ir pasiunčiau, – staiga prabyla majoras.

Žurnalistai stovėjo prie antro šviežio kapo. Ant lentelės užrašas: „Aleksandras Sergejevičius Osipovas 15.12.1993 — 20.08.2014“.

– Visai dar vaikai, – išsprūsta žurnalistams.

– Čia mano sūnus guli, vienintelis, mano pulke tarnavo, aš pats jį ten ir pasiunčiau, – staiga prabyla majoras.

Žurnalistė jam ištiesė ranką:

– Nina.

Jis paspaudė ranką:

– Sergejus.

– Tėvas?

Linktelėjo.

– Paminėsime?

Ant staliuko šalia – du atidaryti buteliai degtinės, duona, pomidorai. Išgėrė nesusidauždami.

Sergejus Osipovas pasisuko į karį, stovėjusį šalia:

– Sania, kaip čia išeina, aš pats jį užmušiau?

Karys: „Bet jūs gi pamenate, mes važiavome ir į Kaliningradą, ir į Novorosijską. Ir ten jis važiavo. Ir ką, jei jūs jo būtumėte neleidę, jūs manote, jis nebūtų išvažiavęs?“

S.Osipovas: „Jis norėjo tapti didvyriui... Kariškių toks darbas. Kažkas turi tėvynei pareigą atlikti.“

Žurnalistė nesusilaikė:

– Gyvybės kaina?

Majoras nutilo kelioms minutėms. Paskui kreipėsi į Sanią:

– Jei kokia nors beždžionė tave kur nors užrašinės, tu iš karto man skambink. Velnią tu man kur nors važiuosi. Todėl kad jei ir tu čia atgulsi – aš neišgyvensiu. Nusižudysiu. Ir padarysiu tai cerkvėje, kurią pats pastačiau.

– Ar jie turėjo šansą išgyventi? – paklausė žurnalistai majoro.

– Jums sąžiningai atsakyti? Šansų jie neturėjo. Kai iš vienos pusės apšaudo iš minosvaidžio, o iš kitos – „Grad“...

– Ilgai jie ten buvo?

– Savaitę.

– O kiek jų ten žuvo?

Gūžteli pečiais:

– Rytoj dar laidosime...

Šalia Kičatkino ir Osipovo kapų žurnalistai pamatė dar vieną. Desantininkas Sergejus Michailovičius Volkovas, gimęs 1986 m. lapkričio 30 d., o žuvęs 2014 m. liepos 11 d.

Apie jo žūtį mums nieko nepaaiškino. Tiesiog pasakė, kad jis žuvo šalia Luhansko vykdydamas karinę užduotį. Tai viskas, kas mums žinoma

Leonidą palaidojo tėvas ir dėdė

Sugrįžus iš kapinių žurnalistams jau nepavyko prisiskambinti Oksanai Kičatkinai: mobilusis telefonas buvo išjungtas. Tačiau žurnalistai pasikalbėjo su Leonido giminaičiu – Danilu Kičatkinu. Jo žodžiais, laidotuvėse dalyvavo Lionios tėvas ir dėdė, bet neilgai.

„Apie jo žūtį mums nieko nepaaiškino, – sakė Danilas. – Tiesiog pasakė, kad jis žuvo šalia Luhansko vykdydamas karinę užduotį. Tai viskas, kas mums žinoma.“

Mįslingas žuvusiųjų sąrašas

„Novaja gazeta“ rašo, kad apie rugpjūčio 19 dieną Luhansko srityje netoli Georgijevkos kaimo įvykusį mūšį pranešė Ukrainos televizijos „Inter“ karinis korespondentas Romanas Bočkala. Jis paskelbė internete keletą nuotraukų, kuriose buvo desantininkų karinė mašina ir kulkosvaidis, bankų kortelės, karių daiktai ir t.t.

Bet svarbiausia buvo – vakarinių patikrinimų žurnalo puslapiai, kuriuose surašyti 60 vieno iš 76-osios Pskovo divizijos padalinio karių pavardės ir laipsniai. Paskutinis įrašas žurnale padarytas rugpjūčio 12 d.

Man pasakojo, kad viena iš rusų mašinų pasiklydo. Tos nuotraukos būtent tos mašinos, kuri pasimetė. Bet man nieko nežinoma apie jos ekipažo likimą“.


„Rugpjūčio 20-sios naktį, po mūšio, mano pažįstami iš 24-osios Lvovo srities brigados persiuntė man tas nuotraukas, – „Novaja gazeta“ pasakojo R.Bočkala. – Jų teigimu, ten, šalia Georgijevkos kaimo, buvo rimtas susirėmimas. Dalyvavo Ukrainos vidaus reikalų specialiųjų pajėgų būrys „Štorm“. Man pasakojo, kad viena iš rusų mašinų pasiklydo. Tos nuotraukos būtent tos mašinos, kuri pasimetė. Bet man nieko nežinoma apie jos ekipažo likimą.“

Po R.Bočkalos publikacijos rugpjūčio 21–22 d. internete plačiai paplito sąrašas su neva prie Luhansko žuvusiųjų pavardėmis. R.Bočkala teigia nežinąs, iš kur atsirado šie sąrašai, jis jų neplatinęs. Šiame sąraše yra ir 76-osios Pskovo desantininkų divizijos karių pavardės, kurių nėra R.Bočkalos paskelbtame budėjimų žurnale.

Sukrečiantys artimųjų liudijimai: desantininkai dingo kaip į vandenį

Tačiau šis sąrašas atėmė ramybę ir miegą Pskovo desantininkų artimiesiems, kurie pastaruoju metu ir taip buvo labai sunerimę. Nuo rugpjūčio 15–16 dienų vaikinai, anksčiau nuolat, ne rečiau kaip kas 3–4 dienas, skambindavę namo ar palikdavę įrašus socialiniuose tinkluose, nustojo bendrauti ir dingo kaip į vandenį.

Jų artimiesiems iki šiol niekas nieko nepaaiškina.

„Aš jau dvi dienas gyva tik vaistais, – sako Snežana Semakina, desantininko Pavlo Semakino motina. – Visi skambina, klausia: kas su sūnumi? O aš nežinau, kas jam nutiko. Aš atidaviau sūnų tėvynei, o kur tėvynė jį pasiuntė ir kas ten vyksta – nežinau. Vakar jo nuotakai paskambino neva sūnaus viršininkas, pasakė, kad viskas gerai, tiesiog nėra ryšio. Tai kur juos pasiuntė? Kas ten vyksta toje Ukrainoje? Aš net nežinau, kur jis. Štai iš cerkvės einu, užsakiau pamaldas už jo sveikatą...“

„Aš žinau, kad mūsų vaikinus pasiuntė į Rostovą, – pasakoja divizijos karininko žmona Olga Urazova. – Bet taip greitai, kad net nedavė laiko susiruošti. Jie buvo mokymuose netoli Pskovo, o rugpjūčio 15–16 dienomis juos išsiuntė – net namo nei pavalgyti, nei atsisveikinti neleido. Viską politikai paslapčia daro, o kam – nesuprantama. Dabar mes nieko nežinome.“

„Aš jau dešimt parų nemiegu, – verkia į telefono ragelį Pskovo desantininko motina Jelena Baranova. – Mano sūnus – šauktinis, spalio 29 dieną jam jau reikėjo grįžti į namus. Rugpjūčio 15 dieną Andrejus paskambino man paskutinį kartą. Pasakė: „Mama, mes – į mokymus, nežinau, kur.“ Bet aš supratau, kad kažkur prie sienos, todėl kad prieš tai jau du kartus ten siuntė, pravirkau.

Nuo rugpjūčio 19 d. aš skambinu į dalinį. Bet ten nė vienu telefonu neatsiliepia. Aš skambinau 16 numerių. Kai aš jau niekam nebeprisiskambinau, prisiminiau: kai važiavo duoti priesaikos, ten buvo susirinkimas, ir vadas davė mums telefono numerį, sakė – bet kuriuo paros metu skambinkite. Aš ir juo paskambinau – vėl tyla.

O jis man: „Mama, neverk, mes gi ne į Ukrainą...“ Anksčiau, per mokymus, sūnus, jei būdavo laisvas, kiekvieną dieną man skambino ir pasakojo: „Mama, viskas gerai“ arba „Mama, rytoj man budėjimas“. Tokiomis dienomis aš ir nelaukdavau skambučio. Bet dabar tiek dienų – ir nieko. Nuo rugpjūčio 19 d. aš skambinu į dalinį. Bet ten nė vienu telefonu neatsiliepia.

Aš skambinau 16 numerių. Kai aš jau niekam nebeprisiskambinau, prisiminiau: kai važiavo duoti priesaikos, ten buvo susirinkimas, ir vadas davė mums telefono numerį, sakė – bet kuriuo paros metu skambinkite. Aš ir juo paskambinau – vėl tyla. O po to internete pasirodė visos šios naujienos... Aš suprantu – mokymai. Bet kodėl nėra jokio telefono, kad sūnus galėtų motinai paskambinti?!“

„Paskutinį kartą vyras man skambino rugpjūčio 14 d., o nuo rugpjūčio 15 d. nėra jokių žinių iš jo, bet aš kalbėjausi su jo tarnybos draugais, jie sakė: jei būtų kas atsitikę, būtų jau pranešę, jie visi mokymuose“, – „Novaja gazeta“ sakė desantininko Andrejaus Babino žmona Jekaterina.

Prieš spausdindama šį straipsnį „Novaja gazeta“ nesulaukė oficialaus 76-osios Pskovo divizijos vadovybės komentaro.

Nuotr. iš „Live Journal“/Pskovo desantininkai, išnykę be pėdsakų
Nuotr. iš „Live Journal“/Pskovo desantininkai, išnykę be pėdsakų

Žuvusiųjų tėvams begėdiškai meluojama

Tuo tarpu gazeta.ru rašo, kad Rusijos pietuose, prie sienos su Ukraina žuvo devyni žvalgai iš 18-osios motorizuotų šaulių brigados. Šią žinią praneša jų motinos. Joms aiškinama, kad kariai žuvo per mokymus.

Šie kariai, dagestaniečiai, buvo iš Čečėnijos permesti į Rostovo sritį, teigia žmogaus teisių gynėjai, tikinantys, kad žvalgai žuvo ne Rostovo srityje, o Ukrainos teritorijoje.

Stavropolio krašto kareivių motinų komiteto pirmininkė Liudmila Bogatenkova prašo paskambinti vėliau, nes pas ją užėjo prokuroro pavaduotojas.

Siunčiamas „krovinys 200“ artimiesiems ir rašoma, kad žuvusysis jau buvo atleistas iš ginkluotųjų pajėgų, o numirė vėliau neaiškiomis aplinkybėmis. Kitais atvejais rašo, kad žuvo per mokymus poligone.

„Jis paprašė atiduoti žuvusiųjų sąrašus ir mažiau bendrauti su spauda. Bet man 74 metai, aš jau nieko nebijau“, – sako moteris, paaiškindama, kad žuvusiųjų sąrašą jai perdavė kiti kariškiai, pranešę, kad žvalgai žuvo Ukrainos teritorijoje.

„Tai tikrai buvo Snežnojės miestas, Luhansko ir Donecko sričių siena. Koloną apšaudė iš „Grad“ sistemų“, – pasakoja L.Bogatenkova.

Ji vardija pavardes, laipsnius ir gimimo metus. Paaiškina, kad rugpjūčio 9 dieną žuvo devyni žmonės iš specialiosios paskirties bataliono.

„O rugpjūčio 11 d. žuvo dar du žmonės – remonto brigados vadas, 27 metų vyresnysis leitenantas Jevgenijus Pilipenka, inžinerinės tarnybos vadas, 38 metų papulkininkis Jurijus Peškovas“, – liudija L.Bogatenkova.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Karstai su žuvusiais prorusiškų teroristų kūnais
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Karstai su žuvusiais prorusiškų teroristų kūnais

Ji priduria turinti žinių ir apie kitus žuvusiuosius, yra ir sužeistųjų, gydomų Rostovo, Chankalos ir kituose pietų Rusijos miestuose.

L.Bogatenkovos teigimu, žuvusiųjų karių kūnai grąžinami jų šeimoms. „Toliau siunčiamas „krovinys 200“ artimiesiems ir rašoma, kad žuvusysis jau buvo atleistas iš ginkluotųjų pajėgų, o numirė vėliau neaiškiomis aplinkybėmis. Kitais atvejais rašo, kad žuvo per mokymus poligone, – pasakoja ji. – Artimieji – Dagestane, bendraujame telefonu. O ką aš jiems galiu pasakyti, jei jiems parašė, kad karys žuvo jau po atleidimo iš tarnybos.“

Rusijos gynybos ministerijoje gazeta.ru gavo atsakymą, kad ministerija neturi informacijos apie Rusijos karių žūtis, todėl nekomentuos šių pranešimų.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min