Svarbiausi vieši dokumentai, apimantys visas Rusijos gynybos politikos kryptis, yra Rusijos karinė doktrina (patvirtinta 2010 m. vasarį), Rusijos užsienio politikos koncepcija (patvirtinta 2013 m. vasarį) ir Rusijos nacionalinio saugumo strategija iki 2020 metų (patvirtinta 2009 m. gegužę).
Pasirašė „liberalas“ D.Medvedevas
Du iš trijų dokumentų, kurių turinys itin agresyvus ir antivakarietiškas, 2009 ir 2010 metais pasirašė tuometis prezidentas Dmitrijus Medvedevas, Vakaruose vadintas „liberalu“.
Tvn24.pl teigimu, kelis aspektus iš 2010 metų vasarį D.Medvedevo pasirašytos Karinės doktrinos galima įžiūrėti agresyvioje Rusijos politikoje prieš Ukrainą: karinė intervencija „ginant“ rusus, gyvenančius už Rusijos ribų, ir NATO traktavimas kaip didžiausios grėsmės Rusijai. Tačiau trečiasis aspektas turėtų kelti didžiausią nerimą.
Dar 2009 metų spalį generolas Nikolajus Patruševas, Saugumo tarybos, ruošusios doktrinos projektą, sekretorius, pareiškė, kad naujoji doktrina „neatmeta galimybės prevenciškai“ panaudoti branduolinį ginklą „kritinėse“ Rusijos saugumui situacijose. Kad ir lokaliame kare su Gruzija.
Panaudotų ir branduolinį ginklą?
Taip toli Rusija kol kas nenuėjo. Bet vis dėlto neaiškiai suformuluoti teiginiai verčia nerimauti. Tarkime, III skyriaus „Rusijos Federacijos Karinė politika“ 22 punkte rašoma: „Rusijos Federacija pasilieka sau teisę panaudoti branduolinį ginklą kaip atsaką, jeigu prieš ją ar jos sąjungininkus bus panaudotas branduolinis arba kitoks masinio naikinimo ginklas, o taip pat agresijos prieš Rusijos Federaciją atveju naudojant įprastus ginklus, kai grėsmė iškyla valstybės egzistavimui“.
Kaip suprantama grėsmė valstybės egzistavimui, nepaaiškinama.
Karinė doktrina taip pat numato, kad karines pajėgas Rusija gali panaudoti „norėdama atremti agresiją savo arba savo sąjungininkų atžvilgiu, palaikyti taiką nusprendus Jungtinių Tautų Saugumo tarybai, kitoms saugumo organizacijoms, o taip pat siekiant ginti savo piliečius, esančius už Rusijos Federacijos ribų“. Kaip tik šis paskutinis teiginys ir tapo pretekstu įsivežti į Krymą.
Apie tai kalbama III skyriaus 26 punkte, kuris apibrėžia kariuomenės panaudojimą už Rusijos valstybės sienų: „Siekiant apginti Rusijos Federacijos interesus ir jos piliečius, palaikant tarptautinę taiką ir saugumą, Rusijos Federacijos karinių pajėgų daliniai gali būti operatyviai panaudoti už Rusijos Federacijos sienų pagal bendrai pripažintus principus, tarptautines Rusijos Federacijos sutartis ir federalinius įstatymus“.
Kaip suprantami Rusijos ir jos piliečių, taip pat ir gyvenančių kitose šalyse, interesai, neaišku.
Nori daryti įtaką posovietinėje erdvėje
Pastarojo meto pasisakymuose Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas net neslepia, kad buvusios Sovietų Sąjungos teritorija su Ukraina priešakyje yra ta erdvė, kurioje Maskva siekia daryti įtaką. Todėl Karinės doktrinos skyriuje nurodoma kaip išorinės karinės grėsmės „bandymai destabilizuoti situaciją atskirose šalyse ir teritorijose bei bandymai sutrikdyti strateginį stabilumą“.
Pirmoje išorės grėsmių sąrašo vietoje Rusijos karinė doktrina įvardija NATO. Ankstesnėje 2000-ųjų doktrinoje Aljanso vardas nebuvo minimas, kalbėta apie karinės sąjungos plėtimąsi į su Rusija besiribojančias šalis.
Karinę doktriną papildo užsienio politikos koncepcija ir saugumo strategija. Užsienio politikos koncepciją pasirašė prieš metus V.Putinas. Joje tradiciškai kalbama apie konfliktus dėl tautinių interesų ir pabrėžiamas imperialistinis rusų politikos pobūdis. Pagrindinis užsienio politikos prioritetas išliko įtakos zonų kūrimas posovietinėje erdvėje. Ukraina įvardijama kaip pagrindinis partneris.
Sprendimas pulti Ukrainą priimtas prieš metus?
Pastarojo meto pasisakymuose Vladimiras Putinas net neslepia, kad buvusios Sovietų Sąjungos teritorija su Ukraina priešakyje yra ta erdvė, kurioje Maskva siekia daryti įtaką.
Taip pat įrašyta, kad „Rusija negatyviai vertina NATO ekspansiją ir NATO karinės infrastruktūros artėjimą prie Rusijos sienų ir vertina tai kaip veiksmus, kurie pažeidžia saugumo pusiausvyrą ir veda prie naujo Europos padalijimo.
Tvn24.pl daro išvadą, kad galutinis sprendimas dėl konfrontacijos su Ukraina galėjo būti priimtas prieš metus.
Nurodoma, jog 2013 m. vasario 27 dieną išplėstinėje Gynybos ministerijos kolegijoje V.Putinas pareiškė, kad karinės pajėgos privalo pasiekti „naują karinės parengties lygį“ per 5 metus dėl „geopolitinės situacijos dinamikos“.
Prezidentas kalbėjo apie Rusiją iš visų pusių supančius priešus, pareikalavo „skubių ir apgalvotų“ sprendimų remiant posovietinės erdvės reintegraciją, o raktas į visa tai yra Ukrainos kontrolė.
Turint galvoje, kiek įvairių karinių mokymų pastaruoju metu rengė Rusija, kaip stiprino ginkluotę ir karinių pajėgų pasiruošimą ir kiek papildomų lėšų skyrė karo išlaidoms, kyla vis rimtesnių įtarimų, kad Rusija ruošėsi karui iš anksto.
Viso to kulminacija, o gal tik pradžia tapo Krymo aneksija.
