„Kino pavasario“ programos „Dokumentika“ juosta „Stambulo katės“ supažindins su devyniomis katėmis, gyvenančiomis Stambulo gatvėse, ir žmonėmis, kurie jomis rūpinasi bei pagarbiai atsiliepia apie augintines. Fotografas Andrius Burba ne tik lankėsi Stambule ir matė šio ypatingo miesto kates, bet taip pat yra unikalaus projekto „Under Cat“ autorius, fotografuojantis kates iš žemo žiūros taško. Nuotraukų serija Vokietijoje išleista knygos „Unter-katzen“ pavidalu. Dalinamės jo įspūdžiais apie šį katinišką filmą.
Kino ir fotografijos industrijoje esu nuo vaikystės. Paprastai negaliu žiūrėti filmų, ypač siaubo, nes nepavyksta įsijausti į patį filmą. Visuomet žinau, kad kai kamera filmavo siaubo sceną, už jos stovėjo kokie penki žmonės, garso režisierius, grimuotoja ir t.t. Tačiau filmo „Stambulo katės“ kameros darbas – tiesiog įspūdingas. Nesu matęs nieko panašaus. Kamera kartais sugretina žiūrovą su per pilnus Stambulo turgelius bėgančia kate ir papasakoja tiek daug istorijų apie skirtingus žmones, kurių gyvenimuose dalyvauja benamės katės, be kurių jie jau neįsivaizduoja savo kasdienybės.
Po filmo netgi pakeičiau nuomonę apie benames kates. Man jos atrodydavo nevalyvos, nešvarios, tikriausiai, kai kurios tokios ir yra, bet filmo herojės katės turi gyvenimo prasmę: jos gyvena, bendrauja, mėgaujasi, myli, netgi susilaukia vaikų, kuriais rūpinasi, ieško maisto.
Filme atskleidžiama kitokia katės gyvenimo pusė, kurios mes dažnai nematome. Beje, esu buvęs Stambule, ir pamenu tas gatvės kates. Aš jas pamačiau pirmą ir paskutinį kartą, todėl net neįsivaizdavau, kad jų kasdienis gyvenimas yra daug spalvotesnis, negu galime įsivaizduoti.
