P.Pawlikowskio kūrybą kritikai dažnai apibūdina kaip smarkiai įkvėptą skirtingų tradicijų ir kultūrų. Gimusį Lenkijoje ir 14-os išvažiavusį gyventi į Didžiąją Britaniją, P.Pawlikowskį britų kritikai savinasi ir dažnai vadina britų režisieriumi. Čia jis kūrė dokumentinius filmus BBC ir „Chanel 4“, didžiulio atgarsio sulaukė jo 2004 metais sukurtas filmas „Mano meilės vasara“. Lenkų kritikai neretai sako, kad jo kūryba yra artimesnė Vakarų Europos, o ne Lenkijos kino mokyklai, o filmai artimesni Lindsay Anderson ar François Truffaut, o ne Andrejui Wajdai ar Krzysztofui Zanussi. Kiti kritikai, savo ruožtu, tvirtina, kad jo filmuose akivaizdžios Rytų Europos įtakos. Pats režisierius apie save susitikimo su žiūrovais Vilniuje metu sakė, kad jis yra „kultūrinis hibridas“ – gyvena Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, filmuoja įvairiose šalyse, o jo gyvenimas užsienyje smelkiamas praeities iš vaikystės Lenkijoje.
Naujausiame filme „Ida“, kuris rodomas ir „Kino pavasaryje“, režisierius grįžta į gimtinę, pasakodamas apie šalį taip, kaip ją prisimena. Ne vieną svarbų apdovanojimą pelnęs filmas nukelia į 1962-ųjų Lenkiją. Ana – aštuoniolikmetė, besiruošianti priimti vienuolės įžadus vienuolyne, kuriame gyveno nuo kūdikystės. Tačiau prieš priimant įžadus vienuolyno vyresnybė Anai prisako nuvykti aplankyti savo tetos – motinos sesers Vandos. Moterys kartu leidžiasi į kelionę, kurios metu ne tik pažįsta viena kitą, bet ir leidžiasi į kelionę atgal. Mergina sužino, kad ji žydė, o jos tikrasis vardas – Ida. Tiek Idai, tiek Vandai tenka daryti esminius apsisprendimus, stoti akistaton su praeityje įvykdytais nusikaltimais. Tai nuostabiai nufilmuota kino juosta apie tikėjimą sudėtingame pasaulyje, atsakomybę, istoriją, tapatybės paieškas ir sprendimus, kuriuo gyvenimo keliu sukti. Kaip prieš šio filmo seansą kalbėjo viena iš „Kino pavasario“ organizatorių Santa Lingevičiūtė, tai subtilus filmas, vaizdais, o ne žodžiais užpildantis pauzes, kuriame daug paslėptų emocijų.
Sunku rasti filmavimui tinkamas vietas
Filmo pristatyti į Lietuvą atvykęs „Idos“ režisierius P.Pawlikowskis pasakojo, kad šis filmas jam visų pirma buvo galimybė sugrįžti laiku į praeitį, patyrinėti savo paties prisiminimus – „Ida“ tapo kelione laiku ir geografijoje. „Nusikėliau į 1962-uosius, nes tai labai svarbūs mano vaizduotei metai“, – sakė režisierius, šį filmą pradėjęs kurti tuomet, kai pajautė, kad praranda savo gimtinės, atramos pojūtį. „Idoje“ jis stengėsi atgaminti Lenkiją tokią, kokia ji išnyra iš jo prisiminimų užkampių. Tiesa, tai įgyvendinti nebuvo lengva – dabartinė Lenkija smarkiai pasikeitusi nuo vaizduojamo laikotarpio, tad režisieriui teko ilgai ieškoti tinkamų filmuoti vietų.
„Idoje“ jis stengėsi atgaminti Lenkiją tokią, kokia ji išnyra iš jo prisiminimų užkampių
„O mes ieškojome ne tik realistiškų, bet dar ir išraiškingų vietovių“, – pasakojo režisierius, kuriam kelionės po Lenkiją, ieškant vietų kino juostai, tapo nors ir ilgu bei sudėtingu procesu, tačiau ir geru būdu pažinti naująją Lenkiją, kurios jis beveik nežino.
Filmo idėja jam gimė prieš penkerius metus, tačiau tik prieš 3–4 metus vaizduotėje atsirado aiškesni kino juostos kontūrai, kai režisierius suprato, kad „Idoje“ bus dvi pagrindinės herojės – Ida ir Vanda. Pats filmo kūrimas truko pusantrų metų.
Idos vaidmeniui – neprofesionali aktorė
Režisierius pasakojo, kad šis filmas pasižymi tuo, jog kuriant jį dalyvavo ir mažai ar visiškai patirties filmų srityje neturėjusių žmonių. Idos vaidmenį atlikusi Agata Trzebuchowska – neprofesionali aktorė. Filmavimo grupė į šią meną ir filosofiją studijuojančią merginą dėmesį atkreipė atsitiktinai, kavinėje skaitančią knygą. „Skirtingai nuo daugelio kitų jaunų žmonių, ji visiškai nesidomėjo galimybe filmuotis“, – pasakojo režisierius. Tačiau ją visgi pavyko įkalbėti nusifilmuoti kino juostoje – tam merginai teko padaryti pusantrų metų pertrauką studijose.
P.Pawlikowskio nuomone, A.Trzebuchowska idealiai tiko parinktam vaidmeniui – ji stiprus, principingas žmogus (skirtingai nuo daugelio kitų pretendenčių, ji nė nemėgino apsimesti esanti religinga ir taip pelnyti atrankos komisijos palankumą). „Jos statiškas, kiek vaikiškas veidas, bet labai išraiškingos akys, daug ką parodančios. Matyti, kad viduje vyksta daug visko“, – pasakojo režisierius. Tuo tarpu Vandos vaidmeniui buvo pasirinkta ne pradedanti, o jau patyrusi, puikiai žinoma aktorė – Agata Kulesza, kuri po šio filmo sulaukė itin daug kritikų pagyrų ir apdovanojimų, tarp jų – ir Lenkų kino akademijos apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį.
Skirtingai nuo daugelio kitų jaunų žmonių, ji visiškai nesidomėjo galimybe filmuotis
O štai operatorius, kurį kritikai irgi labai giria, į filmą pakliuvo, galima sakyti, atsitiktinai. Režisierius neteko galimybės filmuoti su pasirinktu operatoriumi, kiti variantai irgi greitai atpuolė, tad galiausiai buvo pasirinktas jaunas operatorius Lukaszas Zal – tai tapo jo debiutiniu filmu. „Šio operatoriaus stiprybė tai – kad jis bebaimis, neturėjo ko prarasti. Tai buvo pirmasis jo filmas, tad jis galvojo – o kam tai rūpi? Jis turi labai daug energijos ir entuziazmo, drąsos filmuoti ne taip, kaip yra įprasta“, – sakė režisierius.
„Žmonės pyksta, nes negauna filme to, ko nori“
Daugiausia diskusijų po „Idos“ pasirodymo sulaukusi tema – filme atskleidžiama istorija, kad žydus Antrojo pasaulinio karo metais žudė čia pat, kaimynystėje, su žydais gyvenę lenkai. Tai pastaruoju metu Lenkijos kine vis dažniau tyrinėjama tema, sulaukianti visuomenėje plačių diskusijų – verta prisiminti kad ir Władysławo Pasikowskio 2012 metais sukurtą filmą.
Tiesa, režisierius sakė nenorėjęs smarkiai eskaluoti šios temos, o po filmo sulaukęs įvairiausių vertinimų – jam priekaištavo dėl to, kad jis meta kaltinimus lenkams dėl dalyvavimo žudynėse, tačiau atsirado ir kaltinančių antisemtitizmu – mat kai kas pasigedo, kad filme Ida, sužinojusi tiesą apie savo giminės šaknis, grįžtų į žydų bendruomenę. „Žmonės pyksta, nes negauna filme to, ko nori“, – taip žiūrovų reakciją trumpai įvertino režisierius. Beje, W.Pasikowskis irgi buvo kaltinamas tiek antisemtizmu, tiek nacionalinių lenkų jausmų trypimu, tad „Idos“ režisierius patyrė tą patį, ką ir kiti šią temą nagrinėję režisieriai.
Režisierius prisipažino, kad pavydi tokio gilaus tikėjimo filmo personažei Idai, kuri jo nepraranda net ir patyrusi stiprius išbandymus
Kita svarbi filme nagrinėjama tema – religija. Tačiau ir į ją, anot režisieriaus, filme reikėtų žiūrėti platesniame – identiteto, asmenybės formavimosi – kontekste. Nuo klausimo, ką jam pačiam reiškia religija, režisierius išsisuko. „Tikėjimas yra svarbus, tačiau jis yra problematiškas“, – sakė jis, pridūręs, kad pavydi tokio gilaus tikėjimo filmo personažei Idai, kuri jo nepraranda net ir patyrusi stiprius išbandymus.
„Iš tiesų tai filmas apie tai, kad kiekvienas turime savo demonus“, – sakė režisierius, šioje juostoje nenorėjęs susikoncentruoti ties viena kuria tema, o siekęs prabilti apie universalias, visus liečiančias temas. Ir, žinoma, norėjęs sau grąžinti Lenkijos ir savo praeities pojūtį.
