Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mažvydas Jastramskis apie filmą „Svetimas“: „Kelionė į laidotuves kaip visuomenės reziumė“

Politologas Mažvydas Jastramskis
M.Mikulėno nuotr. / Politologas Mažvydas Jastramskis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Egzistencinius klausimus keliančiame filme „Svetimas“ („A Stranger“, 2013) pasakojama susiskaldžiusios buvusios Jugoslavijos visuomenės, kurioje nesutaria musulmonai su krikščionimis, istorija. Kai miršta senas Slavko (vaidina Sarajevo kino festivalyje geriausiu aktoriumi pripažintas Bogdanas Dikličius) draugas, vyrui reikia dalyvauti laidotuvėse. Tačiau Bosnijos ir Hercegovinos mieste Mostare, kur jis gyvena, net tokia pareiga gali pridaryti Slavko bėdų su kaimynais ar net vietiniais politikais.

Konkursinės „Kino pavasario“ programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmą „Svetimas“ apžvelgia politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis.

„Svetimas“ yra kroatų režisieriaus Bobo Jelčičiaus filmas, kurio istorija vyksta jo kūrėjo gimtinėje – Mostare (Bosnija ir Hercegovina). Šis miestas gali būti vadinamas istorijos tėkmėje religiniu ir etniniu aspektais susiskaldžiusio Hercegovinos regiono simboliu. Čia stovi dvi miesto dalis jungiantis, XVI amžiuje Osmanų pastatytas tiltas (sugriautas 1993 m., o atstatytas 2004 m.), čia prieš karą (1991 m.) bosniais ir kroatais save laikė labai panašus skaičius žmonių (pagal neoficialią statistiką, kroatų dabar kiek daugiau). Čia, Mostare, kelionė į seno draugo laidotuves – „paprastas socialinis įsipareigojimas“, anot filmo kūrėjų – į paviršių iškelia įtampas, kurios homogeniškoje ir artimos praeities skaudulių nedraskomoje šalyje būtų sunkiai įmanomos.

Filmo svetainėje (www.astrangerfilm.com) teigiama: „Aukščiau visko, tai yra istorija apie žmogų, kuris prarado visa, kas jį apibrėžė, kai jo šalis suiro.“ Pagrindinis herojus Slavko skausmingai priima dabartį ir joje dominuojančias socialinių santykių normas – pavyzdžiui, kad bendravimas su kitos etninės grupės ir religijos žmonėmis yra gėdingas dalykas. Visgi negalima sakyti, kad tai filmas apie netolimos istorijos, Jugoslavijos nostalgiją. Nors bendruomenių atskirties tema jame yra pagrindinė, atsakymo į šios problemos sprendimą praeityje neieškoma, o individo lygmeniu daugiausia dėmesio skiriama Slavko psichologiniam portretui ir jo išgyvenamoms įtampoms dabartyje.

Filmo pavadinimas vienu žodžiu įrėmina Slavko būseną kelionėje į ir iš laidotuvių – savi jo nepalaiko (sunku rasti, su kuo nuvažiuoti į laidotuves), o kitoje kultūroje buvusi jungtis (miręs draugas) prarasta. Sociologiniu požiūriu tokie žmonės, kaip Slavko, yra būtini tam, kad etniškai susiskaldžiusi, neseniai daug smurto patyrusi visuomenė galėtų judėti link tarpusavio pasitikėjimo ir bendrų institucijų kūrimo. Tokie asmenys kuria jungiantįjį (anglų kalboje bridging – atsitiktinė, tačiau prasminga sąsaja su garsiuoju Mostaro tiltu) socialinį kapitalą, kuris gerina komunikaciją tarp uždarų etninių grupių, padeda įveikti žalingus gandus ir palengvina institucijų darbą. Todėl tai, kad Slavko yra svetimas (nereikalingas), atskleidžia gana pesimistišką filmo kūrėjų požiūrį į Bosnijos ir Hercegovinos ateitį.

VIDEO: Filmo „Svetimas“ anonsas
Filmo „Svetimas“ anonsas

Jeigu filmas yra tikslus šalyje šiuo metu susiklosčiusių socialinių santykių ir hierarchijos paveikslas – tuomet kūrėjų pesimizmas yra pagrįstas. Vilties suteikia moterų portretai (tarsi atribojant radikalų nacionalizmą, kaip labiau patriarchalinės visuomenės savybes) – Slavko žmona Milena, kuri stumia vyrą eiti į laidotuves ir mirusiojo dukra Zehra, užsispirianti parvežti Slavko ir Mileną namo. Visgi filme, kaip socialinių santykių kūrėjos, jos akivaizdžiai nusileidžia daugiau galios turinčiam Draganui, (numanomai) įtakingam vietos politiniam vadukui. Į ribas tarp bendruomenių blukinančias moteris Slavko reaguoja kiek piktai – o štai iš Dragano nesulaukęs skambučio, pats jam kukliame maišelyje neša dovaną, kantriai laukia (ir nesulaukia) biure.

Kolektyvinio veiksmo ir politinio smurto tyrėjas Charlesas Tilly teigia, kad bendruomenių identitetams reikalingi keli elementai – grupes skiriančios ribos (jūs – kroatai, mes – bosniai, jūs – katalikai, mes – musulmonai), bendros istorijos (itin svarbūs yra kolektyvinių skriaudų, neteisybių pasakojimai), socialiniai santykiai (kertantys ribas ir viduje jų). Ne visose visuomenėse ribos yra aktyvuojamos ir bendruomenės tampa uždaros viena kitai – kas blogiausiu atveju reiškia kraujo praliejimą. Bosniai, kroatai ir serbai gana ilgai maišėsi tarpusavyje, mokėjo sugyventi taikiai, prekiauti. Didžiulė smurto banga buvusioje Jugoslavijoje kilo tuomet, kai politiniai vadai ribas tarp bendruomenių aktyvavo – panaudojo jau egzistavusias bendras istorijas, vienus paskelbė kitų priešais. Savo ruožtu šis smurtas tapo pagrindu naujoms kolektyvinėmis istorijomis, kuriomis kuriant naujas-senas ribas gali pasinaudoti jau kiti veikėjai. 

Tokius asmenis Charlesas Tilly vadina politiniais verslininkais – jie apsimeta reprezentuojantys savo bendruomenes, nors realybėje jas tik dar labiau atskiria. Šį tipą labai primena filme su Slavko taip ir nesusitinkantis, tačiau per pastarojo nuolatinį susirūpinimą (laukiant skambučio ir svarstant, ar nebuvo apšmeižtas, priskiriant Slavko „jiems“, musulmonams) savo reikšmę atskleidžiantis Draganas. Kaip jau buvo minėta, filmas atsakymų nepateikia. Visgi per asmeninę dramą, kurioje kenčia santykiai net ir su artimiausiais žmonėmis, galima įžvelgti filmo kūrėjų neigiamą požiūrį į politinius verslininkus, bendruomenių taikų sambūvį aukojančių vardan deklaratyvių principų ir savo įtakos.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min