Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. (Jn 14, 23-29)
Visi esame tam tikro romantiškumo aukos. Mums ne prie širdies šitas „meilės“ suplakimas su „laikymusi“. Argi meilė ne kažkas spontaniška, aistringa, savaiminio? Negi ją galima supančioti susilaikymais, disciplina, valia? Ką bendra ji turi su prisiimamais rimtais apsisprendimais, svarstymais, moraliniais pasirinkimais?
Daugybė vyrų ir moterų, tuokęsi kaip amžini paaugliai, po trumpesnio ar ilgesnio laiko supranta, kad meilė tai ne jausmai, kad ji – ir protas, ir valia…
Bet juk visi matome romantiškų pasakėlių apgaulę. Daugybė vyrų ir moterų, tuokęsi kaip amžini paaugliai, po trumpesnio ar ilgesnio laiko supranta, kad meilė tai ne jausmai, kad ji – ir protas, ir valia… Man ilgai nebuvo aišku, ką reiškia mylėti. Suprasti padėjo italų kalba. Tiksliau, itališkas posakis „ti voglio bene“ („tau noriu gero“)… Mūsų santykiai su Dievu turi lygiai tokius pat procesus. Jėzus mums kalba apie tai.
Mylėti, reiškia „laikytis“ Jo „Žodžio“. Gerai įsidėmėkime: neužtenka girdėti, pažinti, suprasti, perduoti, išmokti. Jėzus reikalauja, kad jis taptų mūsų gyvenimo realybe. Čia – autentiškos mūsų meilės Jam ženklas; šitaip patikrinami mūsų tarpusavio santykiai.
Kokios šitokio pasirinkimo pasekmės konkrečiai mūsų būčiai ir buičiai? Tai – kai kas ypatingo. Mokinys, kuris, norėdamas sekti Jėzų turėjo kai ko atsisakyti, palikti ankstesnes savo pozicijas, stoti už Jo, atsižadėjus visų nors ir savų, bet varginančių naštų, dabar suvokia jame esant Būtį. Jėzus ir Tėvas daugiau nebebus tolima, nepasiekiama, svetima realybė. Jie tampa artimi, artimiausi mūsų egzistencijos patirčiai.
Visa tai įmanoma Šventosios Dvasios veikimu. Tačiau pradžia yra Žodis. Žodis, kuris Jos dėka tapo šviesos ir išminties šaltiniu, Žodis, prisimenamas, ataidintis įvairiausiose gyvenimo kasdienybės smulkmenose.
Iš viso to gimsta ramybė. Ramybė, kuri negali būti laikoma ramumu, problemų neturėjimu, konfliktų dingimu. Atkreipkimė dėmesį – čia apie ramybę kalba žmogus, kuris taip pat yra ir Dievo Sūnus, pasitinkantis kančią ir mirtį. Apie tai jis kalba savo didžiojo „bandymo“ valandomis.
Ramybės esencija yra būtent čia. Visiškame pasitikėjime Dievu, Jo meilės planu.
Kaip gali dalintis ramybe tas, kuris tampa apleidimo, niekšybės, neapykantos objektu? Šios ramybės esencija yra būtent čia. Visiškame pasitikėjime Dievu, Jo meilės planu. Tikrume, kad nebūsime palikti vieni, patys sau, savo pačių jėgoms, savo nesėkmėms ir praradimams. Tikrume, kad esame gerose rankose, Dievo rankose. Štai kodėl Jėzus atsižada visko, kas neatitinka Tėvo plano. Jis atsižada to, ko „normalūs“ neatsižadėtų: keršto, neapykantos ir jėgos demonstravimo. Šitaip išsilaisvinama iš viso to, kas pakerpa Dievo vaikų sparnus – iš baimės, išgąsčio, liūdesio, sėkmės ir galios poreikio.
Jei Dievas gyvena mumyse, jei Jis mus pasidaro savo „buveine“, tada patiri naują gyvenimą. Iki pat šaknų nuramintą, suramintą, sutaikintą gyvenimą. Iki pat šaknų, kurias pažįsta vien Jis.
