Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Lietuva bus ne regiono, o Europos lydere. Arba nebus apskritai

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bernardas Gailius Beveik lygiai prieš dešimt metų tuomet laikinasis Lietuvos prezidentas Artūras Paulauskas pasakė kalbą „Naujoji Lietuvos užsienio politika“. Ši kalba nubrėžė kryptį 2004 m. pavasarį Vilniaus universitete įvykusiai to paties pavadinimo konferencijai. Taip prasidėjo šiandien daugeliui jau pabodusi diskusija apie Lietuvos galimybes būti regiono lydere.

2004 m. pasaulis ir Lietuva buvo kitokie nei dabar. ES tada dar tryško veržliu optimizmu, buvo kalbama ne tik apie bendrą užsienio politiką, bet ir apie bendras ginkluotąsias pajėgas. NATO buvo smarkiai paveikta 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro akto.

Todėl A.Paulauskas tuomet galėjo sakyti: „NATO – ne tik gynybos, bet ir vertybių aljansas, saugantis tai, kuo remiasi Vakarų civilizacija: laisvę, demokratiją, žmogaus teises, kitas vertybes. Siūloma eiti dar toliau ir įteisinti NATO kaip prevencijos įrankį ir juo naudotis kovojant su terorizmu ir agresyviais, tarptautinių normų nesilaikančiais režimais“.

Akivaizdu – tai buvo pasaulis iki pasaulinės ekonominės krizės ir Krymo aneksijos. O Lietuva tokia buvo iki valstybininkų skandalo.

Akivaizdu – tai buvo pasaulis iki pasaulinės ekonominės krizės ir Krymo aneksijos. O Lietuva tokia buvo iki valstybininkų skandalo. Nušalinusi Rolandą Paksą ir suvokusi savo Konstitucijos galią, pasiekusi savo ankstesnio dešimtmečio tikslus – įstojusi į ES ir NATO. Švenčianti Lietuva.

Nesunku pastebėti, kad būtent valstybininkų skandalas labiausiai sukompromitavo Lietuvos lyderystės idėją. Skandalo metu skilo dar tik pradėjęs stiebtis valstybės ir visuomenės elitas ir 2004 m. skelbta naujoji užsienio politika neteko pagrindo. Dėl to susiklostė įspūdis, kad Lietuvos lyderystė išsikvėpė dar nė neprasidėjusi.

Bet iš tikrųjų ne valstybininkams priklauso tezė, kad Lietuva gali tik pirmauti Europoje arba žlugti. Taip pasakė Gintaras Beresnevičius. Dar 1993 m. jis parašė: „Artėja ne istorijos, artėja mūsų pabaiga. Mums dar duota keliasdešimt metų – ir išgyvenimo, atsilaikymo galimybė. Mes galime išlikti. Mes išliksime, jei įtikėsime dvasios galia. Jei nepabūgsime kūrybos rizikos. Jei tapsime pirmi.“

Klausimas, kuris mums turėtų kilti šiandien, yra toks: ar politinių lyderystės pareiškimų priešakyje ėjusi intelektualinė pozicija peržengia laiką ir į kitą pusę? Ar pasirinkimas „pirmauti arba žlugti“ tebėra Lietuvos pasirinkimas 2014 m. pasaulyje, kuriame daugelis iki tol buvusių dalykų atrodo nebetekę prasmės?

Ar gali būti taip, kad G.Beresnevičiaus tezė buvo ne tik jo 1993 m. pavasarinės viešnagės Vokietijoje įspūdis, bet ir gilesnio intelektualinio sukrėtimo sukelta esminė įžvalga? Ateitį trumpam nušviečiantis žaibo blyksnis ar vadinamasis užrašas ant sienos – šiuo atveju, ant Lietuvos sienos? Nes jei taip, jei G.Beresnevičiaus sakiniai bent šiek tiek peržengia laiko ribas, tai ir mes turėtume savo netolimą praeitį peržengti. Jei, žinoma, norime išlikti.

Kai prieš dešimt metų buvo skelbiama, kad Lietuva turėtų tapti regiono lydere, tai buvo tik nedrąsus bandymas prisiliesti prie tuomet per drąsiai skambėjusios G.Beresnevičiaus minties. Nuo 2004 m. iki dabar daug diskutuota, kas tas regionas, kuriame Lietuva turėtų lyderiauti, bet nesunku suprasti, ką turėjo galvoje „naujosios užsienio politikos“ autoriai.

Kai prieš dešimt metų buvo skelbiama, kad Lietuva turėtų tapti regiono lydere, tai buvo tik nedrąsus bandymas prisiliesti prie tuomet per drąsiai skambėjusios G.Beresnevičiaus minties.

Lietuva tuomet jau buvo „Vilniaus dešimtuko“ centras ir vedė grupę valstybių į NATO. Įsivaizduota, kad panaši lyderystė turėtų būti pratęsta plečiant laisvąjį pasaulį tolyn į Rytus. Labiausiai tikėtasi, kad Lietuva pajėgs suartinti Gruziją ir Ukrainą su Vakarais. Kad Lietuva gali būti tik „naujosios“, bet ne „senosios“ Europos lydere, tada atrodė savaime suprantama.

Šiandien jau galima kalbėti drąsiau. Nepaisant to, ką vėliau išdėstė savo skandalingame kūrinyje „Imperijos darymas“, pagrindinę tezę apie Lietuvos lyderystę G.Beresnevičius užrašė Vokietijoje, o ne Gruzijoje. Teiginys „išliksime, jei tapsime pirmi“ turėjo konkrečią vietą ir buvo atsakymas tai aplinkai, kuri toje vietoje G.Beresnevičių supo.

Gali būti, kad ieškodami sėkmės Rytuose savo tikrąjį vaidmenį vaidiname nugara. Gal metas apsigręžti? Šiuo metu besiklostančiame pasaulyje matau mažiausiai du aspektus (jų tikrai yra daugiau), kaip Lietuva galėtų būti ne neapibrėžto ir tik būsimo regiono, o konkrečios Europos lydere. Taip, turiu galvoje „senąją“ Europą.

Pirmas aspektas – Lietuvos ir Lenkijos partnerystė. Tai ne raidžių, ne meilės ir ne mistiškos Aleksandro Dugino geopolitikos klausimas. Tai konkrečios šios dienos tarptautinės situacijos problema.

Strateginė Lietuvos ir Lenkijos partnerystė šiandien reikštų „Vyšegrado grupės“ ir „Vilniaus dešimtuko“ susijungimą. Tai ištisa juosta valstybių – naujųjų NATO narių tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Juosta, atsiremianti į senąją NATO narę – Turkiją.

Tai naujasis Vakarų pasienis.

Šaltojo karo, kuris, tikėkimės, netrukus prasidės, sąlygomis, šios valstybės įgytų svarbų vaidmenį Europos kontekste. Jos būtų valstybės-markgrafės. Jos labiausiai siektų vystyti gynybos pajėgumus ir pritrauktų tam tikslui daug NATO paramos. Bet kartu jos labiausiai norėtų užbaigti šaltąjį karą, nes gynyba valstybei visada yra našta, kurią norisi nusimesti. O svarbiausia – šios valstybės diktuotų kada, kur ir kokiomis sąlygomis Europa kalbėtųsi su Rusija.

Tai labai senas tarptautinės politikos projektas, bet šiandien esame prie jo arčiau nei bet kada anksčiau. Tai lyderystė, bet Lietuva ir Lenkija negaus jos viena be kitos.

Tai labai senas tarptautinės politikos projektas, bet šiandien esame prie jo arčiau nei bet kada anksčiau. Tai lyderystė, bet Lietuva ir Lenkija negaus jos viena be kitos.

Mes be Lenkijos galime tapti provincija ir išnykti. Bet ir Lenkijai be mūsų, kaip sakoma, ne pyragai. Ji gali vaidinti didžiąją Europos valstybę, bet niekaip nepakeis to fakto, kad prie Rusijos sienos yra Lenkija, o ne Vokietija ir ne Prancūzija.

Markgrafą gali suprasti ir išgirsti tik kitas markgrafas, o ne saugiai karalystės gilumoje įsitaisęs paprastas grafas. Šaltajame kare tikrai bendrą interesą ir solidarumą rasime tik pasienyje nuo jūros iki jūros.

Kitas galimos Lietuvos lyderystės aspektas yra susijęs su ekonomine ir socialine Europos ateitimi. Šia prasme nuo 2004 m. taip pat daug kas pasikeitė. Daugelio ES narių atžvilgiu mes jau nebesame didžiausi vargšai. Bet lyderystė, apie kurią kalbu, nėra bendrojo vidaus produkto lyderystė. Tai – gyvenimo būdo lyderystė.

Šiandien Europai turtas ir pinigai dar nėra problema. Problema – pinigų paskirstymas ir ne visada pagrįsti piliečių lūkesčiai, kuriuos valstybės darosi vis mažiau pajėgios patenkinti. Europa išliks kažkuo panašiu į save tik tuo atveju, jei ras naują ekonominio ir socialinio gyvenimo modelį.

Lietuva tą gali padaryti, nes nėra varžoma praeities ir šiuo metu neturi modelio, kuriuo didžiuotųsi (kaip Vokietija ar Skandinavijos valstybės). Priešingai, ne tik Lietuvos darbdaviai, bet ir darbuotojai „netelpa“ pasenusių, dažnai dar sovietinių ekonominės ir socialinės politikos nuostatų rėmuose.

Esame darbščių ir tuščių iliuzijų nepuoselėjančių žmonių valstybė. Todėl nesunkiai galime sukurti tokią darbo teisės, socialinės apsaugos ir mokesčių sistemą, kuri taptų pamoka visai Europai ir pakeistų po Antrojo pasaulinio karo sukurtą gerovės valstybę.

Esame darbščių ir tuščių iliuzijų nepuoselėjančių žmonių valstybė. Todėl nesunkiai galime sukurti tokią darbo teisės, socialinės apsaugos ir mokesčių sistemą, kuri taptų pamoka visai Europai ir pakeistų po Antrojo pasaulinio karo sukurtą gerovės valstybę, atnešančią vis mažiau gerovės.

1993 m. G.Beresnevičius neturėjo daug vilties. Jis manė, kad Lietuvai nepavyks nei pirmauti, nei išlikti ir savo tekstą užbaigė klausimu: „Nejau pats didžiausias menas – gražiai numirti?“. Šiandien viskas atrodo geriau.

Lyderystė Lietuvai nebėra miražas. Priešingai, ji ranka pasiekiama. Mums krenta palankios kortos ir tereikia tinkamai sužaisti.

Sutrukdyti gali tik mūsų pačių vidinės rietenos ir Lietuvą nuolat į pražūtį stumiantis tamsumas.

Jei tai leisime – kaip paskui reikės į veidrodį žiūrėti?

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min