Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Vilnius. Kodėl Lietuva – katalikiška valstybė?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bernardas Gailius Tik mėnuo skiria Ispanijos karaliaus žengimą į sostą nuo Lietuvos prezidentės inauguracijos. Ispanijoje pirmą kartą atsisakyta specialių iškilmingų Šv. Mišių, Lietuvoje inauguracijos Šv. Mišios vyko kaip visada.

Tas pats XXI a., ta pati vis dar skeptiška religijos atžvilgiu ES, iš pažiūros tiek pat kultūriškai katalikiškos valstybės. Beje, ES skepticizmo požiūriu, Ispanijos karalius savo Šv. Mišioms būtų galėjęs pateikti kur kas įtikinamesnį paaiškinimą – juk monarchija beveik neįsivaizduojama be tradicinių religinių apeigų.

Akivaizdu, kad jokie paviršutiniški argumentai negali paaiškinti skirtingų šių dviejų valstybių vadovų sprendimų. Tikriausiai ir vienam, ir kitam tai buvo ne asmeninis, o politinis pasirinkimas, abu vadovavosi savo tautų nuotaikomis. Bet kodėl šiuolaikinių lietuvių nuotaika katalikiškesnė nei šiuolaikinių ispanų?

Kodėl šiuolaikinių lietuvių nuotaika katalikiškesnė nei šiuolaikinių ispanų?

Tam tikrą atsakymą galima rasti atidžiau pažvelgus į Lietuvos sostinę Vilnių. Senąjį Vilnių pastatė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jėzuitai. Tai dar ir šiandien nesunku pajusti senamiestyje.

LDK suformavo tuometį sostinės viešojo gyvenimo centrą dabartinėse Pilies ir Didžiojoje gatvėse. Katedros aikštėje aplink Valdovų rūmus buvo išsidėstę svarbiausi valstybės ir vyskupijos pastatai, o kelyje visokeriopą Vilniaus apsaugą garantavusių Aušros vartų link rezidencijas statėsi svarbiausios giminės.

Jėzuitai šį rėmą pripildė pastatydami Šv. Kazimiero bažnyčią. Ji tapo architektūrine jau tuo metu tradicinės, bet jėzuitų kokybiškai atnaujintos valstybės ir Katalikų Bažnyčios partnerystės išraiška. Šv. Kazimiero bažnyčia įkūnijo Lietuvos politinės tautos katalikybę ir šiuo požiūriu pratęsė, sutvirtino ir papildė permainingą valdovų tikėjimą simbolizavusios Katedros charizmą.

Kitas svarbus jėzuitų indėlis, žinoma, buvo Vilniaus universitetas. Jis ilgainiui užpildė nemažą dalį senamiesčio ir kartu reikšmingai įsiliejo į miesto visuomenės gyvenimą. Universitetas kartu su Bažnyčia, bet šiek tiek kita prasme nei ji, atnešė į Lietuvą platesnio pasaulio pojūtį ir neleido valstybei užsisklęsti savyje.

Ši valstybės, Bažnyčios ir universiteto sąjunga Vilniuje atspindėjo ir tam tikrą visos Lietuvos sąrangą. Turbūt neatsitiktinai ta Lietuva rengėsi baroku – architektūra, kuri siekė išreikšti prieštaringą žmogaus ir Dievo, valstybės, pasaulio ir pasaulinės Bažnyčios, tautos ir žmonijos santykį.

Ši valstybės, Bažnyčios ir universiteto sąjunga Vilniuje atspindėjo ir tam tikrą visos Lietuvos sąrangą. Turbūt neatsitiktinai ta Lietuva rengėsi baroku – architektūra, kuri siekė išreikšti prieštaringą žmogaus ir Dievo, valstybės, pasaulio ir pasaulinės Bažnyčios, tautos ir žmonijos santykį.

Po XVIII a. pabaigos Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimų, Lietuvą pradėjo perstatyti visai kita politinė forma – Rusijos imperija.

Pasipriešinimas padalijimams ir XIX a. pradžioje kilęs karas su Napoleonu šiek tiek trikdė ir keitė Rusijos politiką ir statybą, tačiau apskritai barokinės Lietuvos užvaldymas buvo kryptingas procesas.

Apleisti ir apgriuvę Valdovų rūmai buvo nugriauti, o Vyskupų rūmus perėmė Vilniaus gubernatoriai. 1832 m. šie rūmai buvo perstatyti ampyro stiliumi, taip galutinai įtvirtinant jų kaip naujojo viešojo gyvenimo centro padėtį.

Po 1830–1831 m. Rusijos ir Lenkijos karo Vilniuje buvo pastatyta tvirtovė, tuo pačiu nugriaunant kitus dar stovėjusius LDK pastatus aplink Katedros aikštę.

Visai nebūtinai atsitiktinai, bet akivaizdžiai nepalankiai su Lietuvos-Lenkijos padalijimu laike beveik sutapo jėzuitų ordino uždraudimas.

Tai leido XIX a. Rusijos imperijai nesunkiai perimti buvusią jėzuitų nuosavybę. Šv. Ignoto, Šv. Rapolo ir Šv. Kazimiero jėzuitų vienuolynuose buvo įrengtos kareivinės. Pati Šv. Kazimiero bažnyčia 1832 m. paversta cerkve, tuo pripažįstant jos ypatingą simbolinę galią.

Lietuvos-Lenkijos valstybininko Adomo Jurgio Čartoryskio gudrybė kuriam laikui išsaugojo Vilniaus universiteto savarankiškumą, o kartu ir miesto savarankiškumo dalį. Bet po 1830–1831 m. karo universitetas buvo uždarytas.

Lietuvos-Lenkijos valstybininko Adomo Jurgio Čartoryskio gudrybė kuriam laikui išsaugojo Vilniaus universiteto savarankiškumą, o kartu ir miesto savarankiškumo dalį. Bet po 1830–1831 m. karo universitetas buvo uždarytas.

Jo rūmai ir toliau naudoti, kaip šiandien pasakytume, „švietimo reikmėms“. Bet tai jau buvo kontroliuojamas švietimas, suprastas kaip saugi alternatyva barokinės Lietuvos universitetui, kurio, kaip paaiškėjo, buvo neįmanoma kontroliuoti.

XIX a. viduryje Rusijos imperija Vilniuje nutiesė naują pagrindinę gatvę, kurią pavadino Rusijos globėjo Šv. Jurgio vardu.

Taip miestas įgijo naują centrą – dabartinį Gedimino prospektą, o barokinis senamiestis virto tik praeities šešėliu.

Panašiu metu per Bernardinų sodą nutiesta dabartinė Maironio gatvė, kad Žemutinės pilies teritorijoje stovėjusios tvirtovės įgulai būtų patogiau žygiuoti melstis į Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvę.

Šį barokinės Lietuvos užvaldymą vainikavo pačioje XIX a. pabaigoje šalia Katedros pastatytas paminklas Jekaterinai II.

Aikštės viduryje greta varpinės atsistojusi Lietuvos ir Lenkijos užkariautoja Bažnyčiai ir miestui sakė, kas čia tikrasis šeimininkas, daug griežčiau negu dabar tai bando padaryti kunigaikštis Gediminas ir jo Valdovų rūmai.

Po 1863–1864 m. sukilimo tapo aišku, kad buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės išgelbėti nebeįmanoma. Naujasis Vilniaus veidas taip pat atspindėjo šį galutinį pralaimėjimą.

Rusijos imperija tvirtai įžengė į Lietuvos istoriją ir kuriam laikui tapo jos šeimininke. Dabar pakeisti politinę ir architektūrinę valstybės išvaizdą galėjo tik nauja ir nepažįstama, todėl neprognozuojama ir nekontroliuojama jėga.

Tokia jėga tapo XX a. lietuvybė, kuri Vilniuje pirmiausia įsitvirtino Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Tokia jėga tapo XX a. lietuvybė, kuri Vilniuje pirmiausia įsitvirtino Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Dar pačioje XIX a. pabaigoje lietuvių inteligentai susibūrė į „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugiją. Jie siekė ir pasiekė, kad lietuviai Vilniuje turėtų savo bažnyčią, kurioje būtų meldžiamasi lietuviškai ir kurios klebonu būtų lietuvis.

„Apaštalų“ draugija tapo kovos už Lietuvą pradžia broliams Vileišiams ir kitiems reikšmingesniems „naujiesiems lietuviams“, kurie vėliau tapo Lietuvių mokslo draugijos nariais ir pagaliau – tarpukario Lietuvos pradininkais.

Iš pirmo žvilgsnio, žinoma, ši tautos ir Bažnyčios sąjunga buvo kitokia nei ta, kurią sukūrė jėzuitai. Aplink Šv. Mikalojaus bažnyčią susibūrę Vilniaus šviesuoliai katalikybę vertino gana romantiškai. Jie patys buvo laisvamaniai, bet laikė tikėjimą svarbiu paprastiems žmonėms, kuriuos siekė per Bažnyčią padaryti labiau lietuviais. Be to, inteligentai suprato ir tai, kad katalikybė – svarbi lietuviškos kultūros dalis.

Šį XX a. pradžios romantizmą atspindi ir ta aplinkybė, kad šį kartą politinės tautos ir Bažnyčios sąjungai nebuvo pasirinktas tikras šventasis. Vietoj to, į Šv. Mikalojaus bažnyčią 1930 m. buvo įkeldintas „tautinis šventasis“ – Vytautas Didysis, kurio paminklas ten stovi iki šiol.

Vis dėlto Šv. Mikalojaus bažnyčios istorijoje klostėsi ir gilesnis sluoksnis, kurio „Dvylika apaštalų“ gal net nepastebėjo. XX a. pradžioje lietuviškos maldos iniciatyva nebuvo jokia naujovė. Panašias akcijas jau prieš kelis dešimtmečius buvo pradėjęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

Šiam vyskupui, kaip tiksliai pastebėjo Alvydas Jokubaitis, pavyko sukurti tarpinę politinę formą, savotišką tiltą tarp LDK ir XX a. Lietuvos valstybės. Sunkiais valstybei laikais M.Valančiaus atstovaujama Bažnyčia savotiškai „paskolino“ savo politinę formą lietuvių tautai.

Todėl į Šv. Mikalojaus bažnyčią galima pažvelgti ne tik kaip į lietuvių romantizmo, bet ir kaip į M.Valančiaus politikos, kuri buvo tęsiama dar ilgai po jo, paminklą. Kai Lenkijos valdomame Vilniuje lietuviškas politiškumas negalėjo išsiskleisti pilna apimtimi, Šv. Mikalojaus bažnyčia priglaudė kitur vietos neradusį Vytautą Didįjį.

Vėliau sovietų okupacijos metais ta pati bažnyčia, kurioje įsikūrė iš Katedros išvarytas Vilniaus vyskupas, tapo svarbiu disidentinės veiklos centru.

Vėliau sovietų okupacijos metais ta pati bažnyčia, kurioje įsikūrė iš Katedros išvarytas Vilniaus vyskupas, tapo svarbiu disidentinės veiklos centru.

Kai šiandien apmąstome lietuviškumo ir katalikybės ryšį, turėtume suprasti, kad tai nėra vien kultūros ar statistinės tikinčiųjų apskaitos klausimas.

Lietuvos valstybę ir Katalikų Bažnyčią sieja politinė sąjunga, kuri ne tik pradėjo formuotis dar Mindaugo laikais, bet ir (tuo skiriamės nuo daugelio kitų Europos valstybių) niekada nebuvo nutraukta revoliucijos.

Gal šiandien ne tik valstybė, bet ir pati Bažnyčia norėtų tarpusavio santykius kuo labiau depolitizuoti ir neutralizuoti.

Tačiau ši partnerystė nėra vien tik laisvas mūsų pasirinkimas – tai mūsų istorija. Jei estetiškai Vilnius neįsivaizduojamas be Katedros, Šv. Kazimiero ir Šv. Mikalojaus bažnyčių, tai ir politiškai neįsivaizduosime nekatalikiškos Lietuvos, nes tokios paprasčiausiai nėra.

Būtent šią nuojautą giliai savyje nešiojasi Lietuvos politinė tauta, kurios nuotaikas tikriausiai teisingai atspėjo Prezidentė.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min