Konflikto pradžioje Rusija akivaizdžiai turėjo kitokį planą. Ukrainos prezidento rinkimų ir derybų su Ukrainos valdžia tame plane nebuvo. Tai liudija jau vien keisčiausiais momentais sužmėžuodavęs, o dabar ir vėl į nežinią pradingęs Viktoro Janukovyčiaus šešėlis.
Bet ne mažiau akivaizdus ir Europos vadovų noras greičiau pamiršti Ukrainos krizės sukeltus nemalonumus ir grįžti prie buvusių santykių su Rusija – kažkokios keistos nei taikos, nei karo būsenos. Prancūzijos prezidentas akivaizdžiai su palengvėjimu atsikvėpė, supratęs, kad bend šiuo metu nereiks atšaukti karo laivų statybos. Jam tai taip pat reiškia, kad Nacionalinis frontas negalės jo apkaltinti Briuselio nurodymu atimant darbo vietas iš prancūzų.
Toks padėties dvilypumas atskleidžia tik tai, kad žaidimas nebaigtas. Neturėtume pasiduoti dažnai suklaidinančioms iliuzijoms, kad pasaulio galingieji puikiai žino, ką daro, kad viskas būna nuspręsta, pasidalinta ir sutarta gerokai anksčiau, nei mes tai pamatome per televizorių.
Toks padėties dvilypumas atskleidžia tik tai, kad žaidimas nebaigtas. Neturėtume pasiduoti dažnai suklaidinančioms iliuzijoms, kad pasaulio galingieji puikiai žino, ką daro, kad viskas būna nuspręsta, pasidalinta ir sutarta gerokai anksčiau, nei mes tai pamatome per televizorių.
Iš tikrųjų didžioji politika šiandien daug labiau nei suvokiame vyksta mūsų akivaizdoje. Nei Ukrainos, nei Rusijos, nei Europos likimas nėra nulemtas.
Nėra nulemtas ir Lietuvos likimas. Jei jis mums rūpi, turėtume pažvelgti į aplink mus besiklostantį pasaulį platesniu žvilgsniu.
Daugelis požymių rodo, kad Ukrainos krizė yra ir išliks lūžio momentas. Per daug pasakyta ir padaryta, kad būtų galima pamiršti, net jei labai to norėtųsi. Visų pirma, nepavyks pamiršti Krymo okupacijos ir aneksijos.
Šio veiksmo neįmanoma diplomatiškai užmaskuoti, kaip buvo įmanoma užmaskuoti Pietų Osetijos ir Abchazijos atėmimą iš Gruzijos. Šį kartą nebuvo jokių konfliktų, „pilkųjų zonų“ ar neaiškių demarkacijos linijų, kurios paskui galėtų visiems nutylint tapti de facto sienomis. Priešingai, visiems aišku, kad Rusija, okupuodama Krymą, pažeidė bent keletą tarptautinių sutarčių ir dėl to net nesusigėdo.
Dabar jau net Rusija žino, kad tai buvo bilietas į vieną pusę. Krymo okupacija akivaizdžiai sukėlė nerimą Kinijai, kuri Jungtinėse Tautose atsiribojo nuo Rusijos. Be to, rečiau pasakoma tai, kad Krymo okupacija Rusijos naudai pakeitė jėgų balansą Juodojoje jūroje. Dėl to ne visai tipiškos NATO narės Turkijos santykiai su Izraeliu ir Vakarų valstybėmis taip pat gali įgyti naują reikšmę.
Trumpai tariant, pasaulio iki Maidano nebeliko. Nepaisant apgaulingai pastovios daugelio iš mūsų kasdienybės, privalome suvokti, kad gyvename visiškai nebestabilioje tarptautinėje aplinkoje.
Tokioje situacijoje pasaulinis karas gali prasidėti bet kur, bet kada ir dėl bet ko, o prasidėjęs surikiuoti mūsų visų gyvenimus pagal savo nemalonią logiką. Mus išgelbėti gali tik naujas šaltasis karas.
Tokioje situacijoje pasaulinis karas gali prasidėti bet kur, bet kada ir dėl bet ko, o prasidėjęs surikiuoti mūsų visų gyvenimus pagal savo nemalonią logiką. Mus išgelbėti gali tik naujas šaltasis karas. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tai yra taikiausias būdas padėčiai stabilizuoti.
Visų pirma, to nori Rusija. Jos reakcija į sankcijas aiškiai parodė, kad santykių su Vakarais paaštrėjimas ir kartu paaiškėjimas V.Putinui yra pageidautinas. Tai jam padeda lengviau pasitelkti valstybės išteklius savo politiniams tikslams, bet yra ir kitų motyvų.
Rusija kovoja dėl savo smunkančios tarptautinės reikšmės. Ukrainos krizės kontekste apie Rusiją vėl kalba visas pasaulis ir iš V.Putino perspektyvos tai atrodo kaip didelis laimėjimas. Tai padeda užsiauginti reitingus ir prispausti Baltarusiją bei Kazachstaną pagaliau paremti Eurazijos sąjungą.
Be to, Rusija pradeda iš naujo suprasti izoliacijos reikšmę. Mums nepastebint V.Putinas nuėjo ilgą kelią nuo tų laikų, kai parašė savo legendinį rašinėlį, kaip valdyti Europą dujomis. Europa galbūt atrodo maža ir vis mažėjanti, bet ji vis dar Rusijai neapžiojama. Labiausiai dėl to, kad nenuspėjama.
Europa pilna keisčiausių papročių ir idėjų, nuo kurių verčiau atsiriboti kažkuo panašiu į Geležinę uždangą. Viena iš Kinijos sėkmės priežasčių yra jos sugebėjimas išsaugoti izoliaciją nuo Vakarų ir Rusija pradeda tą suprasti. Beje, tik izoliacija ir šaltasis karas leistų Rusijai neprarasti Krymo – tai taip pat labai svarbus motyvas.
Šaltojo karo reikia ir Europai. Galbūt Europos valstybės naujo jėgų išbandymo nori ir siekia daug mažiau nei Rusija, bet joms šaltasis karas yra egzistenciškai svarbus. Šiuolaikinė Europa turi akivaizdų polinkį per daug geranoriškai vertinti Rusiją. Kai šį polinkį papildo senamadiškos, bet vis dar gajos, antiamerikinės nuostatos ir pačios Rusijos politinės intrigos, rezultatai sukelia didelį pavojų Europos valstybių ateičiai.
Reikia prisiminti, kad ir Europos ginkluotųjų pajėgų sukūrimas, ir „dviejų greičių“ Europa, ir NATO transformacija buvo Europos politikų rimtai svarstomos idėjos, visiškai neatsižvelgiant į jų keliamą pavojų. Europietiškos demokratijos problema ta, kad tam tikru būdu susiklostę politiniai santykiai kartkartėmis priverčia mus svarstyti net šuolį nuo bedugnės krašto kaip vieną iš alternatyvių sprendimų.
Kita vertus Rusija, dėl ne visada jai pačiai labai naudingų išskaičiavimų, yra nuolat pasiruošusi būti Europos šuolio nuo bedugnės krašto lobistu. Šiandien, kai Europos Sąjunga vis aiškiau mato save kryžkelėje, yra kaip niekad išaugusi rizika, kad bus pasirinkta kokia nors savižudiška „alternatyva“.
Būtent dėl to Europai svarbu nubrėžti naują ribą santykiuose su Rusija. Kas nori gero Europai, tas nori šaltojo karo.
Būtent dėl to Europai svarbu nubrėžti naują ribą santykiuose su Rusija. Kas nori gero Europai, tas nori šaltojo karo.
Kaip ir tas, kuris nori gero Amerikai. Prasidėjus Ukrainos krizei, JAV nusprendė parodyti Rusijai jos tikrąją vietą pasaulyje. B.Obamai tai pavyko padaryti ir Jungtinėse Tautose, ir Didžiajame septynete, ir kituose diplomatiniuose forumuose. Dar daugiau, nuoseklus Rusijos nesureikšminimas (konflikto pradžioje B.Obama tiesiai šviesiai pareiškė, kad Rusija pajėgia daryti įtaką tik savo regionui) neabejotinai teigiamai paveikė krizės eigą. Yra tik vienas „bet“.
Nesureikšminti Rusijos amerikiečiams reiškia neleisti V.Putinui tapti tiesioginiu JAV priešininku. „Iš Vašingtono jūsų nesimato“ – tokia yra B.Obamos žinia rusų politikams. Todėl JAV taip atkakliai reikalauja Rytų Europos partnerių aktyvumo Rusijos atžvilgiu.
Paskutiniai pareiškimai šiuo klausimu nedviprasmiški: JAV gali padėti mums gintis, bet jei mums patiems neatrodo, kad yra dėl ko jaudintis, tai amerikiečiams – tuo labiau. Galima suprasti įvairius už to slypinčius diplomatinius ir politinius niuansus, bet iš esmės JAV kalba netiesą.
Rusija nėra tik Rytų Europos problema. Tai visos Europos likimo klausimas. Rusija negali Europos užvaldyti, bet gali čia sukelti daug problemų. O amerikiečiai klysta, jei mano, kad ir be Europos jie turi pasaulyje daug draugų. Vakarai užknisa, bet jie vienodai yra europiečių ir amerikiečių namai. Kvailas tas šeimininkas, kuris mano, kad puikiai išgyvens name net ir sugriuvus vienam kambariui.
Todėl ir JAV reikia šaltojo karo – jau vien tam, kad iš naujo sutvirtėtų vakarietiška savimonė. Tai, kad šaltojo karo reikia visiems, teikia šiek tiek vilties, kad galų gale tarptautiniai santykiai taip ir susiklostys.
Todėl ir JAV reikia šaltojo karo – jau vien tam, kad iš naujo sutvirtėtų vakarietiška savimonė. Tai, kad šaltojo karo reikia visiems, teikia šiek tiek vilties, kad galų gale tarptautiniai santykiai taip ir susiklostys. Bet, kaip minėjau, klystame įsivaizduodami, kad viskas jau nulemta.
Turbūt nereikia nė sakyti, kad Lietuvai šaltasis karas – apskritai vienintelė galimybė išgyventi. Jei aplink mus siaučiantys tarptautiniai santykiai nebus surakinti kokiu nors aiškesniu pasidalijimu, tai vadinamoji šių santykių dinamika mus užgrius kaip stichinė nelaimė.
Todėl jei tikimės ne tik rytoj, bet ir po metų ar penkmečio tęsti savo maloniai nuobodžią kasdienybę, turėtume ne tik norėti, bet ir aktyviais veiksmais siekti šaltojo karo. Tam pirmiausia reikia atgaivinti šiek tiek modifikuotą Lietuvos kaip regiono centro idėją.
Bet apie tai – kitą kartą.
