Dalis šios sumos teko įvairių finansinių įsipareigojimų padengimui (įsiskolinęs yra kas šeštas Lietuvos namų ūkis – ir tai be būsto paskolų) arba taupymui, o vartojimui vidutinis namų ūkio narys kas mėnesį išleidžia beveik 794 Lt. Atrasti kelius, kuriais nukeliauja šie pinigai, nėra sunku. Prieš 15 metų maistui ir nealkoholiniams gėrimams tekdavo beveik 6 iš 10 vidutinio Lietuvos namų ūkio turimų litų.
Šiandien pravalgome ir išgeriame santykinai mažiau (maistui ir nealkoholiniams gėrimams Lietuvoje 2008 m. buvo skiriama kiek daugiau nei trečdalis visų namų ūkių išlaidų), tačiau daugiau mokame už būsto išlaikymą, drabužius ir avalynę, brangiau atsieina transportas, daugiau skiriame poilsiui ir kultūrai, šiek tiek labiau rūpinamės ir sveikata. Ir taip toliau – sekti pinigų tekėjimo upelius nėra taip įdomu, kaip bandyti suprasti priežastis, dėl kurių jie nuteka būtent tomis vagomis.
Išliejame daugiau prakaito nei airai ar danai
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto skaičiavimais, lietuviai maistui per dieną 2008 m. dirbo 1 val. 41 min., tuo tarpu danai – 34 min., o airiai – vos 29 min. Reikia pasakyti, kad pamažu šias šalis vejamės: 2004 m., kai danai ir airiai, kad užsidirbtų maistui, per dieną dirbo panašiai tiek, kiek ir dabar, lietuviai tam turėjo skirti net 2 val. 20 min. Bėda tik ta, kad sumažėjusio išlaidų maistui santykio nuo visų pajamų priežastis buvo ne geresni pajamų skirstymo įgūdžiai, bet ekonominės situacijos pasikeitimai.
Vidutinės disponuojamosios pajamos per pastaruosius metus didėjo sparčiau nei infliacija, darėmės turtingesni, tad natūralu, jog maistui ir kitiems svarbiausiems poreikiams patenkinti skiriama procentinė pajamų dalis mažėjo, bet ne taip, kaip galėjo. Pajamų prieaugį paskirstydavome toms pačioms reikmėms, įsigydami brangesnes prekes ar paslaugas, bet neieškodavome efektyvesnių būdų leisti, paskirstyti pinigus.
Nebadavome anuomet, juo labiau nebadaujame ir dabar, tačiau ekonomikos krizė parodė asmeninių finansų valdymo trūkumus, kurie aiškiausiai atsiskleidė kaip ribotas gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Pernai „UBS AG“ atlikus įvairių pasaulio miestų gyventojų perkamosios galios palyginimą, paaiškėjo, kad, tiriamo prekių ir paslaugų krepšelio kaina ES priklausančių Rytų Europos šalių miestuose buvo 35 proc. mažesnė nei didžiuosiuose.
Mokame mažiau, bet dirbame daugiau
Kalbant konkrečiai apie maistą – toks pats maisto produktų krepšelis Vilniuje yra kone dukart pigesnis nei Dubline ar Kopenhagoje, kurie rikiuojasi netoli brangiausių pasaulio miestų. Tačiau danai kasdieniškam kepalui duonos dirba 11 min., airiai – vos 9 minutes, o lietuviams toks pirkinys, „UBS AG“ duomenimis, atsieina be kelių minučių pusvalandį per dieną. Taigi, nors už viską mokame mažiau, tam, kad patenkintume gyvybiškai svarbiausius savo poreikius, privalome dirbti daug daugiau.
Kita vertus, pavyzdžiui, motinystės atostogos Lietuvoje vienos ilgiausių ir dosniausiai kompensuojamų, kartu su brazilais mėgaujamės daugiausia poilsio dienų visame pasaulyje (turėdami 28 kasmetinių atostogų dienas, per metus prisiduriame dar net trylika įvairiausių nedarbo dienomis paskelbtų švenčių), o į pensiją išeiname su tais, kurie ilsėtis pradeda anksčiausiai.
Tad atsigaudami po pamokančio sunkmečio turime puikią progą pagalvoti apie mūsų pajamų panaudojimo efektyvumą bei gebėjimą laimingai gyventi pagal savo kišenę.
