Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ginta Gaivenytė: Padėvėto mąstymo tautos ambicija – nematyti, kad karalius nuogas

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ginta Gaivenytė Kai Ukrainoje vyksta karas, atrodo, jog diskusijos apie dėvėtus rūbus neturi jokios reikšmės. Lengva apsigauti ir nepermatyti, jog už kasdienių dalykų slepiasi fundamentali gyvenimo logika. Štai Goda Juocevičiūtė apsiperkančius „antrų rankų“ parduotuvėse vadina padėvėto mąstymo žmonėmis. O man atrodo, jog esame padėvėto mąstymo tauta, jei neįžvelgiame gėrio, slypinčio už padėvėtų rūbų.

Kai su komentatore Goda susitinkame išgerti kavos, dažnai giriu jos aprangą. Todėl šis tekstas toli gražu nėra koks nors asmeninis pasisvaidymas įžeidinėjimais, kaip Lietuvoje dažnai atsitinka bediskutuojant viešojoje erdvėje. Pripažindama, jog Goda atrodo gerai (ir geriau už mane), aš keliu klausimą ne apie drabužių, o apie mąstymo kokybę.

Pripažindama, jog Goda atrodo gerai (ir geriau už mane), aš keliu klausimą ne apie drabužių, o apie mąstymo kokybę.

Pirmiausia verta pažvelgti tiesai į akis. Vilnius nėra Londonas. Kiek skiriasi anglų ir mūsų pragyvenimo lygis, paliksiu skaičiuoti ekonomistams.

Visi ir taip žino, kad Lietuvos smuikininkė įpirks prastesnę suknelę nei Anglijos valytoja. Jei apskaičiuotume, kiek valandų reikia lenkti nugarą anglui ir kiek plušėti lietuviui, kad įsigytų tą pačią prekę, taptų graudu. Tačiau dar įdomiau patyrinėti,  kiek Londone kainuoja drabužiai. Naujos kolekcijos – lygiai tiek pat. Nuolaidų metu – daug pigiau.

Todėl sumanūs lietuviai – tokie kaip Goda J. kokybiškus rūbus perka užsienyje ir prisideda prie kokios nors Anglijos ekonomikos augimo. Lietuvoje niekas, išskyrus neaiškaus pobūdžio milijonierių žmonas, neperka nei „Gucci“, nei „Prada“, nei „Armani“ anei Ramunės Piekautaitės. Prabangios parduotuvės miesto centre skirtos atvykusiems užsieniečiams.

Net „United colors of Benetton“, „Sisley“ ar „Mexx“ drabužiai yra ne visų vidutiniškai uždirbančiųjų kišenei. Dauguma perka „H&M“, „Zara“  ar „Mango“ lygio parduotuvėse, kur rūbų kokybė balansuoja ant ribos, bet kolekcijos atspindi naujausias mados tendencijas. Tiesa, nežinau, kaip drabužių pardavėjams sekasi šįmet. Užėjusi į „H&M“ sunkiai tvardžiau pasišlykštėjimą šio sezono madomis – jos man priminė tai, ką daugmaž 1995-aisiais rasdavau su mama nuvykusi į Gariūnus. Ko jau vertas vien dirbtinio kailio apdaras leopardiniais raštais!

Kai norisi neiti koja kojon su mada, verčiau užsukti į skuduryną. Ten to paties „H&M“ rūbų pilna iš bent trijų sezonų kolekcijų. Šios firmos rūbų nepeikiu, nes tarnauja jie ilgai. Čia ir dar viena medalio pusė, apie kurią pamiršo Goda. Kartais kokybė yra ne tai, ką kokybe vadintų J.Statkevičius. Jei daugiausia laiko su kūdikiu namuose praleidžianti mama ieško rūbų, nes nori pati sau gerai atrodyti namuose,  jai rūpės ne tai, kaip elegantiškai krenta suknelės klostės. Daug svarbiau, kad drabužiai būtų lengvai skalbiami ir patvarūs.

Skudurynai toli gražu nėra prasčiokų fenomenas. Yra turtingų žmonių, kurie perka antrų rankų rūbus vien todėl, jog jiems atrodo kvaila brangiai mokėti už prekinius ženklus. Prasčiokai kaip tik dažnai laikosi įsikibę idėjos, kad privalu dėvėti tik naujus – „savo“ rūbus.

Kai mano materialinė padėtis pablogėjo, į skudurynus neužsukdavau – stengiausi išsiversti tomis atsargomis, kurias turėjau spintoje. Požiūris pasikeitė tada, kai bedarbė draugė padovanojo man ilgą šiltą sijoną, kurį segėjau visą žiemą ir sulaukiau daug komplimentų.

Skudurynų fenomenas skatina dalytis. Dabar pati dovanočiau bet ką iš savo „antrų rankų“ garderobo.

Skudurynų fenomenas skatina dalytis. Dabar pati dovanočiau bet ką iš savo „antrų rankų“ garderobo. Jei už drabužį mokame brangiai, prieš atiduodami jį kitam pagalvojame – gal neverta, gal nedėvės, gal man dar prireiks.

Taip spintos prisikaupia nereikalingo šlamšto, kurį dauguma lietuvių skaudančia širdimi prieš Šv. Kalėdas įmeta į labdarai skirtas dėžes – dėl to, kad kunigas prašė. Ir ne veltui tą širdį skauda, nes sklinda istorijos, kaip labdara šelpiami vargšai rūbų net neskalbia – priprakaitavę iškart bruka į šiukšlinę.

To, ką gauname dykai, nevertiname. Dėl to yra gerai, kad dėvėtų drabužių parduotuvėse turime pakrapštyti pinigines. Netiesa, kad tose parduotuvėse yra taip pigu, kad galime sau leisti pirkti bet ką. Už geresnį daiktą mokėdamas trisdešimt litų žmogus pamąstys, ar tikrai jam to reikia. Tomis dienomis, kai prekių kaina yra daugiau kaip 10 litų, „Humanoje“ nepamatysi pagyvenusių moterų, kurios karštligiškai rausiasi skarmalų krūvoje. Jos laukia, kol prekių kaina nukris iki absurdiško poros litų lygio.

Net ir šio, pirkimo dėl to, kad pigu fenomeno, nedrįsčiau smerkti. Taip senos močiutės gali pripirkti dovanų vaikams ir anūkams ir jaustis kažką padovanojusios. Ne taip jau svarbu, ar jų dovanos taps skudurais grindims valyti. Jausmas, kad gali sau ir kitiems nupirkti rūbų, stiprina tavo žmogiškąją savivertę.

Štai čia ir esmė. Pirmąsyk žmonijos istorijoje žmogaus vertė nebegali būti siejama su jo apranga. Anksčiau turčių išsidirbinėjimais besipiktinantys bėdžiai galėjo tik kurti pasakas apie sukčių apmautą nuogą karalių. Tačiau nuogumas – arba kūno pridengimas lopytais skarmalais visada buvo žmogaus orumo pažeminimas. O dabar net bomžai gatvėse išsiskiria iš kitų ne savo apranga, o dvoku,  laikysena ir rankoje gniaužiamais „Maksimos“ maišeliais.

Tai, kad drabužiai nustojo būti socialinės atskirties įrankiu, yra fantastiška. Paaugliai mokyklose  vienas kito materialinę padėtį tegali įvertinti tik pagal telefono modelį. Praėjo laikai, kai tėveliai negalėjo pakęsti atžalų zyzimo, kad jiems reikia naujų drabužių. Dabar paprasčiau – eik į skuduryną. Kurk savo stilių. Atrodyk, kaip nori – kaip gotas ar kaip kaliausė. Išmintingesni pasiturintys tėvai skatina vaikus pirkti „antrų rankų“ parduotuvėse – vien todėl, kad taip su jais geriau jausis prasčiau gyvenantys bendraamžiai.

Padėvėtas mąstymas – tai noras atrodyti geriau už kitą. Naujas mąstymas – noras dalytis, kad ir kitam būtų gerai.

Padėvėtas mąstymas – tai noras atrodyti geriau už kitą. Naujas mąstymas – noras dalytis, kad ir kitam būtų gerai.

Mąstymas „Aš turiu, o tu neturi, dėl to aš geresnis“ atsiskleidžia pasakojimuose apie naujuosius rusus. Prieš penketą metų buvo populiarios istorijos apie Maskvoje gyvenančius karjeristus, kurie pasiimdavo banko paskolą, kad nusipirktų „Armani“ kostiumą, patys gyvendami apšnerkštame bendrike. Nežinau, kiek tiesos tokiose istorijose, bet logika aiški – bet kokia kaina įrodyti kitam, kad esi kažkas ypatingo, net jei reikia slėpti tiesą.

Mąstymą „Ne taip svarbu, kaip atrodau, svarbu, ką darau“ pavadinčiau skandinaviško tipo mąstymu. Gal todėl, kad Skandinavijoje mažiausia socialinė atskirtis ir didžiausi laimės indeksai. Jei nukreipi mintis į tai, kaip galėtum padėti kitam, tu natūraliai pirksi drabužius iš antrų rankų. Tai, kad tokią pat aprangą gali įpirkti ir kaimiečiai, tau tampa nebe pažeminimu, o komplimentu. Nuostabu, vadinasi, dabar tokie laikai, kai mes visi galime kurti savo stilių ir rengtis taip, kaip norim.

Iš dėvėtų rūbų neetiška šaipytis ir dėl to, kad tai yra daugelio smulkiųjų verslininkų pajamų šaltinis. Kurdamas savo verslą, visuomet rizikuoji, ar tavo prekė bus patraukli vartotojams. Pirkdamas drabužius kilogramais, irgi rizikuoji, nes nežinai, ką ten rasi. Tačiau jei gebi atrinkti ir išrūšiuoti rūbus, pelnas tau garantuotas – tereikia keliauti su prekėmis per Lietuvos gyvenvietės.

Dar būtų šiokia tokia logika smerkti dėvėtų rūbų fenomeną, jei galėtume pasirinkti lietuviškus drabužius. Prieš penkiolika metų, kai „Utenos trikotažas“ dar kurdavo kolekcijas Lietuvos rinkai, nevertėjo pirkti dėvėtų marškinėlių, nes naujus galima buvo įsigyti nebrangiai ir geros kokybės. Kalbama, kad neblogų trikotažo gaminių galima nusipirkti firminėje parduotuvėje Utenoje.

Dar būtų šiokia tokia logika smerkti dėvėtų rūbų fenomeną, jei galėtume pasirinkti lietuviškus drabužius.

Užėjus į „Utenos trikotažo“ parduotuves Vilniuje ir Kaune panašu, kad ten parduodama tai, ko nepavyko pateikti užsienio rinkai. Didieji Lietuvos tekstilininkai ant savo šalies seniai spjovę – jiems labiau rūpi prekes išvežti į Vokietiją.

Nepraleisiu progos pagirti tik vieną lietuvišką įmonę – firminėse „Lino namų“ parduotuvėse yra ne tik gražių medžiagų, bet ir kokybiškų lininių rūbų, kuriuos dėvėti būtų negėda net per J. Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Taip yra turbūt dėl to, jog lininius drabužius perka lauktuvių atvykę turistai.

Galų gale, dėvėtų rūbų fenomenas gali būti naudingas ir politiškai.

Kai švedas Jonas Ohmanas lietuvius ragino aukoti vyriškus šiltus rūbus, kurie nuskraidinti kariaujantiems ukrainiečiams, turbūt mažai kas ėjo jų pirkti į prestižines sporto prekių parduotuves. Nežinau, kiek žmonių surinko iš spintų senus rūbus, o kiek ėjo į skudurynus ieškoti vyriškų „džemperių“, kad padėtų Ukrainos kariams. Tačiau galimybė buvo.

Tai, kad net ir nedaug uždirbantys tautiečiai gali prisidėti prie humanitarinės misijos, jau yra gražu. Ir ši galimybė mus daro labiau europiečiais negu nepriekaištingai ant kūno gulintis kostiumas.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min