Vis dėlto greičiausiai dar anksčiau tą piliečių protą sustingdė šalčiai arba jis kadaise pažliugo nuo šlapdribos. Trispalvėje šalyje, kurioje yra daugiau nei keturi metų laikai ir jie keičiasi dažniau nei įstatymai, visuomenė kiekvieną kartą į orų permainas reaguoja su nuostaba, tarsi į sniegą Sacharoje arba baltąjį lokį, sutiktą savanoje.
Panašiai reaguoja prekybos centrų kasininkės, gavusios 200 litų kupiūrą, lyg tokią išvydusios pirmą kartą: žiūri nepatikliai į klientą, po to pusę dienos laksto, kad iškeistų pinigus pas koleges, bet tos pakraupusios tik skėsčioja rankomis.
Panašiai reaguoja prekybos centrų kasininkės, gavusios 200 litų kupiūrą, lyg tokią išvydusios pirmą kartą: žiūri nepatikliai į klientą, po to pusę dienos laksto, kad iškeistų pinigus pas koleges, bet tos pakraupusios tik skėsčioja rankomis.
Taigi, ar atslinktų karščiai, ar kauptųsi švininiai lietaus debesys, ar sinoptikai praneštų apie besiartinantį sniegą, lietuviams tai visada dramatiška naujiena. Tačiau dauguma ir nesiima jokių priemonių, kad išvengtų laikinų nepatogumų.
Tiesa, mūsų protėviai ištisus metus, nepriklausomai nuo temperatūros svyravimų ir mėnulio fazių bei saulės padėties, puikiai tvarkėsi trobose ir ariamose žemėse. Kai kurie išgyveno ir net prasigyveno Sibiro taigoje ir Uralo priekalnėse.
O šiuolaikinė išmanioji karta, pasipūtusi nuo įsigytų naujų telefonų modelių bei kompiuterių programų, greitai nebeskirs lygumų nuo kalnų, karvės nuo ožkos ir agurko nuo vibratoriaus. Bet tai – menkniekis, palyginti su tuo, kad netrukus išvis nesuvoks, kaip elgtis pagal sezoną.
Ramus lygumų, ežerų ir pelkių kraštas žmonėms gyventi objektyviai – visiškai saugus: nėra žemės drebėjimų, cunamių ir uraganų. Mirtinai pavojingi karščiai ir gnybianti žvarba užslenka retai. Tik mėgaukimės orų įvairove. Be to, nenuobodu, kai peizažas dažnai keičia rūbą. Tačiau net ir toks pakenčiamas klimatas be ekstremalių stichijų tampa problemų virtine iš esmės lygioje vietoje.
Štai vieno stiklinio žalio namo Vilniuje gyventojai vasarą savo butuose nuo lipnaus karščio tiesiog šunta. Pasirodo, trūksta oro vėsinimo sistemos, kurią statybininkai žadėjo. Virš įkaitusio ir vietomis pradėjusio lydytis sostinės asfalto apie tai sklandė įvairios kalbos. Pirmoji versija, esą įrangą nujojo darbininkai. Antra, įtikinamesnė, – kad ją nusinešė aitvarai. Trečia, matyt, arčiausiai tiesos – ventiliatoriai patys išskrido pro nesandarius namo langus.
Užtat kitame, netoli esančiame, daugiabutyje oro kondicionierių yra net per daug. Tiesa, jie iš sienos atsisukę ne į lauką, o į namo koridorių. Kai kurie įmontuoti tiesiai priešais kaimynų būstus.
Tuo metu, kai vėdintuvų savininkai mėgaujasi malonia vėsa, į kaimynų duris pučiamas karštas oras pasidaro karštesnis už popietės vėją lū Pakistane. Šarvo durys įkaista kaip keptuvė ir yra tinkamos kepti Žemaičių blynus. Blogai tik, kad jos per laimingą atsitiktinumą įstatytos ne horizontaliai, o vertikaliai.
Tuo metu, kai vėdintuvų savininkai mėgaujasi malonia vėsa, į kaimynų duris pučiamas karštas oras pasidaro karštesnis už popietės vėją lū Pakistane. Šarvo durys įkaista kaip keptuvė ir yra tinkamos kepti Žemaičių blynus.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ekspertai abejoja, ar bendrojo naudojimo patalpos gali užsidegti. Matyt, kol nekilo nedidelis gaisras, tol jaudintis nėra reikalo. Ne ugniagesių ir apskritai ne atsakingų valstybinių institucijų darbas tikrinti, kaip gyvenamieji namai įrengti. Be abejo, tai turėtų daryti ne kas kitas, o ateiviai iš Marso.
Tik kai subyrės arba užsidegs koks nors dangoraižis ir atsiras rimtai susižalojusių, o tuomet paaiškės atgrubnagių paliktas statybų brokas arba neteisingi, savavališki techniniai sprendimai, tuomet bus pradėta ieškoti kaltų.
Pastatų saugą tikrinantys bei leidimus eksploatuoti išduodantys klerkai sėdės išpūtę akis ir suglaudę ausis ir nejudės, lyg į jų kabinetą būtų įskridęs kamuolinis žaibas. Tuo metu po biurų stalais turės slėptis ir visokie visuomenės sveikatos centrų specialistai, iki tol sulaukę tuzino piliečių prašymų ištirti jų gyvenamąją aplinką ir fiksuoti pažeidimus.
Galiausiai atsakingų nebus rasta – kaltė bus permesta orams. Juk dėl visko Lietuvoje kalti orai, ne žmonės. Baigiant naujos statybos temą, vertėtų apibendrinti: daugiabučiai turėtų būti pastatyti taip, kad jų gyventojų negąsdintų nei vasaros, nei žiemos – tereikia tik kokybiško darbo ir tinkamos įrangos.
Savivaldybės irgi neskuba rūpintis miestų gerove. Stingant lietaus, sušutusios gatvės, virš kurių kyla dulkių debesys, paryčiais turėtų būtų laistomos vandeniu. Tokiais atvejais visada yra alternatyva pasiteisinimui: jei orai nėra kalti, tada trūksta lėšų.
Tačiau jų netrūksta sostinės gatvėms niokoti: natūralią paūksmę teikę didingi medžiai savivaldybės iniciatyva be atvangos kapojami. Jau prieš gerą dešimtmetį nusiaubtas Gedimino prospektas. Po rekonstrukcijos apnuoginta Šventaragio gatvė. Neseniai nupliko ir Žvejų gatvė prie Neries. Taip pat medžiai nurėžti aplink Vilnelę. Tokiu pavyzdžiu seka ir kiti Lietuvos miestai. Kur slapstosi žalieji aktyvistai bei gamtosaugininkai?
Ką čia namai, gatvės, parkai, kai oras atrodo neįveikiama problema viešajame transporte. Lauke svilinant 37 laipsniams, tarpmiestiniai autobusai, kurių būklė ir taip apgailėtina, neturi arba neįjungia oro kondicionierių, o langai neatsidaro. Jausmas – savanoriška tremtis į pirtį be galimybės ištrūkti kada panorėjus. Laimė, keliautojai išmokę vaduotis pliumpindami vandenį. Tačiau ne visi per karščius išlieka tokie blaivūs.
Yra kategorija vasarotojų, kurie siestos metu, kai reikia būti kuo vėsesnėje patalpoje, išsiruošia kartu su šašlykais skrudintis ant ežero kranto. Tėvai, vartydami kiaulieną ant iešmo, maukia degtinę, o apie vandenyje besiturškiančius vaikus be galvos dangalų visai pamiršta. Po to suaugę, lyg pirmą sykį būtų per klaidą nusileidę iš visiškai kitokios klimato zonos, stebisi, kodėl jie ar jų atžalos alpsta.
Tie patys ufonautai dar gegužės mėnesį kaleno dantimis ir vaikams rišo vilnonius šalikus. O kaip įtaigiai tėvai mažuosius mokina bijoti ir nekęsti vėsos!
Tie patys ufonautai dar gegužės mėnesį kaleno dantimis ir vaikams rišo vilnonius šalikus. O kaip įtaigiai tėvai mažuosius mokina bijoti ir nekęsti vėsos! Kai bręstantis žmogus kiekvieną dieną rudenį, žiemą, pavasarį bei lietingais vasaros mėnesiais girdi burbesius, kaip šalta ir nemalonu, ir apkutulojamas penkiais drabužių ir neigiamybių sluoksniais, kad net pajudėti negali, garantuotai užaugęs taps dar įkyresniu skystablaudžiu šaltmiriu.
Šiam oro vargdieniui bus nesuvokiama, kad verčiau ne kankinį vaidinti ir ne skleisti slogią nuotaiką aplinkiniams, o naudingiau grūdintis patiems ir grūdinti palikuonis, šeimą aprūpinti kokybiška avalyne, gerais, žieminiais drabužiais. Tuomet beliktų tik džiaugtis metų laikų kaita ar bent priimti ją kaip neišvengiamybę.
Tačiau iš kur mūsų žmonėms žinoti, kad esti tinkamos sezonos aprangos, tarkime, nepralaidžios vėjui ar vandeniui, jei prekybos centrų lentynas nugula tik kiniškas šlamštas arba garsių firmų brokas ir atliekos? Kartais pasitaiko gerų prekės ženklų, tačiau jie parduodami už neadekvačiai didelę kainą, kokios nebūna nei Milano, nei Paryžiaus, nei Londono „butikuose“.
O dar pavyzdį, kaip nereikia rengtis, rodo vakarėlių galiūnai ir slibinės. Sufalsifikuoto elito damos klampoja per sniegą arba ant ledo čiaužo su blizgiais aukštakulniais, iš po nė kelių nedengenčio paltuko kyšo neva kokteilinės suknelės klostės.
Užtat baltiškos gamtos išdaigos nekelia siaubo tiems žmonėms, kurie vertina kokybę ir yra įpratę apsipirkinėti Vakarų Europoje ar Jungtinėse Valstijose. Pastarieji neatrodo juokingai nei lietaus, nei krušos, nei elegantiškai krintančių snaigių fone. Žinoma, jei stilingų tikros odos batų nesugraužia druska.
Pilstyti ant šaligatvių druską – iš okupacijos laikų atkeliavęs bukas kelininkų ir valdžios įprotis. Druska gadina avalynę, ėda keturkojų letenas, automobilius verčia surūdijusiu metalo laužu ir išgraužia duobes asfalte.
Kad ne taip būtų slidu, užtektų naudoti tik šiuolaikišką valymo techniką ir papilti smėlio. Apie apšiltinamus kelius tam, kad sniegas ir ledas ištirptų, kaip įprasta Skandinavijos šalyse, nė neužsiminsiu, nes tai mūsų savivaldybėms būtų prabangi egzotika. Apsčiai ir pigesnių būdų, kaip prisitaikyti prie kasmečių orų staigmenų. Svarbu, tik kad metų laikai nesimaišytų galvelėse.
