Pasirodo, smurtinėms istorijoms galo nėra – jos tik žiaurėja. Lietuva, apšilusi pamišėlišku šernų genocidu, dabar ruošiasi masiniam susidorojimui su naminiais gyvūnais ir apskritai meilės gamtai likučiais. Valdžioje besimėšlinėjantys sadistai šįkart dar rimčiau nusitaikė į šunis.
Žemės ūkio ministerija teikia Seimui svarstyti Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisą, pagal kurią pavojingos veislės standarto požymių išvaizdoje turinčius mišrūnus galima būtų iš šeimininkų konfiskuoti ir nužudyti.
Tai reiškia, kad augintiniui grėstų pavojus būti tyčiniu būdu nugalabytam vien dėl to, kad jis yra. Vien dėl to, kad jis gimė mišrūnu arba kiemsargiu.
Tai reiškia, kad augintiniui grėstų pavojus būti tyčiniu būdu nugalabytam vien dėl to, kad jis yra. Vien dėl to, kad jis gimė mišrūnu arba kiemsargiu. Vien dėl to, kad jo grėsmė kokiam nors Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistui gali pasirodyti arba prisisapnuoti. Žodžiu, ketinimai atsiduoda gyvūninio rasizmo smarve.
Lietuvos kinologų draugijos atstovai ir tarptautiniai šunų parodų teisėjai, per tyrimą vertindami šunų savininkų atsiųstas nuotraukas, pavojingai veislei būdingų išorinės išvaizdos standarto požymių rado bent pusėje gyvūnų. Jie teigė, kad vertinant mišrūnus gyvai, prie kovinių ar pavojingų galėtų būti priskirta net iki 90 proc.
Pasklidus šiai žiniai, po viešąją erdvę ėmė plisti apgaulingi ir dviprasmiški pasiūlymai. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose atsirado Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos peticija „Už teisingą pavojingų šunų skirstymą“. Dauguma keturkojų mylėtojų ją puolė pasirašyti neįsigilinę į visą tekstą.
Esti lyg ir skatinimų suabejoti siūlomos įstatymo pataisos absurdiškumu. Tačiau toliau pateikiamos pastabos gali būti interpretuojamos nevienareikšmiškai. Štai gale siūloma „reglamentuoti galimybę pripažinti bet kurios veislės šunį pavojingu, jeigu jis sukėlė pavojų visuomenei, bei apriboti tokių gyvūnų šeimininkų teises“.
Tai galima suprasti kaip siūlymą dar labiau padidinti netoleruojamų keturkojų gretas. Galima įžvelgti po šia formuluote slypintį raginimą numarinti bet kokį šunį, kuris tik grėsmingai sulojo, o gal kam nors pasivaideno sapne.
Dabar neverta gaišti laiko primenant, kad gyvūnų žudymas, nepriklausomai nuo preteksto pobūdžio, yra bjauriausio nužmogėjimo ir dvasinio išsigimimo apraiška.
Jeigu gyvūnų teisių puoselėtojai neturi kėslų skatinti šunžudystės, organizacijai vertėtų sukonkretinti savo pasiūlymus ir aiškiai išreikšti nepritarimą bet kokiai bet kokių keturkojų bet kokiu pretekstu utilizavimo idėjai. Ir reikėtų vengti sąvokos „konfiskavimas“, nes ji bet kuriuo atveju reiškia sunaikinimą.
Dabar neverta gaišti laiko primenant, kad gyvūnų žudymas, nepriklausomai nuo preteksto pobūdžio, yra bjauriausio nužmogėjimo ir dvasinio išsigimimo apraiška. Maža to, jo įteisinimas prieštarautų įstatymams, kurie draudžia tiesioginį smurto ir žiauraus elgesio su gyvūnais skatinimą.
Išvis sunkiai protu suvokiama, kaip galima gyvą būtybę nubausti, tuo labiau pasmerkti myriop vien tam, kad būtų patenkintos sadistinės kompleksuotų valdžios menkystų bei prie jų prisiplakusių pašlemėkų aistros.
Tačiau nereikėtų manyti, kad šunų žudymo įstatymo iniciatoriai ir šalininkai – vien pamišėliai ir iškrypėliai. Greičiausiai jie – visiškai pakaltinami. Gali būti, kad smurto prieš gyvūnus kurstytojai tiesiog šaltakraujiškai vykdo programą, kuri turi net kelis racionalius tikslus.
Pirma, ir toliau kiršinti visuomenę bei ją laikyti baimėje, tokiu būdu gilinti atotrūkį tarp žmonių ir gyvūnų pasaulio. Įsigaliojus šunų žudymo įstatymui, didžioji dalis piliečių, kurie ketino priglausti sustirusį, praalkusį pamestinuką ar kokį nelaimėlį išplėšti iš „Grindos“ mirties namų, šios minties atsisakytų.
Antra, paaiškėtų, kad ne vien saujelė nužmogėjusių politikų suinteresuoti kiemsargių naikinimu. Kuo mažiau bus galimybių žmonėms auginti beveislius keturkojus, tuo labiau padidės susidomėjimas šunimis su kilmės dokumentais. Ne paslaptis, kad veisliniai amsiai yra tapę stambaus farmacijos ir kinologijos verslo įkaitais. Jų gerovė seniai jau paminta.
Net jei nesieki užsiimti veisimu, o viso labo nori, kad tavo ciucis gyventų pagal gamtos dėsnius ir galėtų susikergti bei daugintis, reikia jo lytinį aktą forminti, atlikti beprasmius gyvūno sveikatos testus (naujausias išmislas – displazijos lygio nustatymas), savo augintinį privalomai skiepyti abejotinomis vakcinomis bei dalyvauti šunų parodose.
Visos šios neišvengiamos, tačiau daugeliu atvejų žalingos procedūros neša didelius pinigus šunų veisimo ir priežiūros taisykles tvirtinančioms organizacijoms, jų partneriams. Savo dalį nusignybia ir farmacijos kompanijos, ir veterinarai, ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, ir šunų parodų organizatoriai.
Trečia, nauja tvarka gali patręšti dirvą šantažu, manipuliacijomis ir kyšiais grįstai sistemai. Tarkim, atsakingos institucijos ekspertai, pažvelgę jūsų keturkojui draugui į liūdnas akis, tamsoką gomurį ar juodą it velnias kailį, nusprendžia, jog anas turi kovinės veislės bruožų. Laimė, jei tikrintojai bus tokie humaniški, kad atstos gavę į kanopą šlamančiųjų vokelį arba čekį apsipirkti „Senukuose“.
Trečia, nauja tvarka gali patręšti dirvą šantažu, manipuliacijomis ir kyšiais grįstai sistemai.
O ką reikėtų daryti kukliai pragyvenančiam pensininkui ar studentui, kuris ir taip vos gali už augintinį savivaldybei sukrapštyti mėnesinį mokestį? Beje, neaišku, dėl ko jis apskritai renkamas, nes lėšos nepanaudojamos nei šunų aikštelių įrengimui, nei ekskrementų valymui, nei tuo labiau gyvūnų ir jų globėjų teisių gynimui.
Ketvirta, gali būti, kad šunų konfiskavimo iš jų savininkų ir žudymo praktika yra socialinis eksperimentas. Jai prigijus, ateitų eilė ir žmonių selekcijai. Tai – ne kliedesys, net ne fantastinio siaubo filmo scenarijus, o besiartinanti realybė.
Jau dabar Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Islandijoje vaikai atiminėjami iš tėvų ir atskiriami nuo savo šeimų dėl pačių absurdiškiausių priežasčių ir dažnai be jokio realaus pagrindo. Tai sistema, tarnaujanti nuožmiam įvaikinimo bizniui.
Greitai ateis diena, kai Europos Parlamentas apsiseilėjęs svarstys galimybę įteisinti ir neteisingai atrodančius arba neteisingo elgesio vaikų žudymą, pateisinant jį labai kilniais siekiais – visuomenę apvalyti nuo pavojingų elementų bei nuosekliai mažinti žmonių kiekį Žemėje, kurioje iš tiesų darosi per ankšta dvikojams plėšrūnams.
Belgijoje jau priimtas įstatymas, suteikiantis gimdytojams teisę nužudyti naujagimį ar paauglį, jei šis sunkiai serga. Netrukus Vakarų visuomenės jausmai tiek atbuks, kad bus visiškai normalu skirti eutanaziją kūdikiams, kurie gimė ne tokios išvaizdos, kaip tėvai ar valdžia norėjo.
Į gyvūnus toks požiūris jau įsigalėjęs. Įstatymais nėra draudžiama šeimininkų pageidavimu veterinarui užmigdyti net ir visiškai sveiką šunytį. Atrodo normalu numarinti neva brokuotą ar tik kiek šlubą keturkojį vien dėl to, kad jo priežiūra kelia nepatogumų ir reikalauja nenumatytų išlaidų.
Reiškiniai, kurių mūsų protėviai nebūtų nė susapnavę ir joks J.Biliūnas net nebūtų jų sugalvojęs perkelti į savo siaubo apsakymą „Brisiaus galas“, šiandien tampa neatsiejama žmonių kasdienybės dalimi.
Taigi reiškiniai, kurių mūsų protėviai nebūtų susapnavę nė klaikiausiuose košmaruose, ir joks Jonas Biliūnas net nebūtų jų sugalvojęs perkelti į savo siaubo apsakymą „Brisiaus galas“, šiandien tampa neatsiejama žmonių kasdienybės dalimi. Teisė į sąžinės eutanaziją jau iškovota. Atjauta – utilizuota.
Tačiau šiandien dar yra proga kiekvienam pasitikrinti, kiek žmogiškumo jumyse nemirė, kiek moralumo dar neiškastruota, ir pasipriešinti šunų žudymo įstatymo, kuris klastingai ir veidmainiškai pavadintas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu, pataisos žiaurumui.
