Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, nejučia pagalvoji ir nebegali paleisti minties, kad kiekybė, kaip įprasta Lietuvoje, ir čia labiau vertinama nei kokybė.
Jaunas galvas pripildę devyniomis galybėmis istorijos datų ir geografijos faktų (ar vis dar žinote, kurią dieną pasirašyta Liublino unija?), matematikos pamokų metu įkalę jiems gausybę formulių ir teoremų, kurių didžiajai daliai gyvenime nė karto neprireiks (kada paskutinį kartą skaičiavote matricas?), kuo puikiausiai kablelius, dėl kurių ginčijasi ir geriausi kalbos specialistai, sudėti ir ekonomikos sąvokas idealiai atkartoti išmokę, į savarankišką gyvenimą vaikus vis tiek paleidžiame visiškai jam nepasiruošusius.
Net 87 proc. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų 9–12 klasių moksleivių „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto kovo pradžioje atliktos apklausos metu prisipažino, kad norėtų turėti daugiau žinių, kaip panaudoti turimus pinigus. Su tuo, kad jaunimui reikėtų daugiau informacijos apie asmeninių finansų valdymą, sutinka ir 93 proc. jų ekonomikos mokytojų. Mat moksleivių žinios apie ekonomiką ir, rodosi, visai paprastus asmeninių finansų valdymo principus – tik teorinės.
Nieko nuostabaus: pagrindinis šiandienos mokytojo rūpestis – kaip nors suspėti perbėgti bendrojo lavinimo programą, kuri, deja, moko apie gyvenimą, bet ne gyvenimo. Moksleiviai, pavyzdžiui, puikiai žino, kas yra bendrasis vidaus produktas, bet nemoka teisingai suskaičiuoti palūkanų. Gal dėl to paties nesupratimo, ką ir kodėl (!) mokytojai aiškina, informacijos apie asmeninių finansų valdymą pasisėmę būtent iš jų jaučiasi tik vos kiek daugiau nei kas dešimtas moksleivis. Beveik tiek pat, kiek šios informacijos randa internete.
Kas tuomet tampa jų gyvenimo mokykla?
Pusė moksleivių nurodo tėvus, kaip pagrindinį informacijos šaltinį. Bet juk tėvų irgi niekas niekada taip ir nemokė. Mokomės iš savo klaidų, o jų aplinkui tiek, kad nėra ko stebėtis pagalvojus apie tai, kodėl daugelis šiandien gyvena bijodami pagalvoti apie rytojų, kuomet reikės mokėti mokesčius ar vidurinę baigusį vaiką išleisti į aukštąją mokyklą. Kas lieka? Gatvė? Ir vilionės jau dabar gyventi taip, kaip nuosava kišenė gyventi neleistų dar bent porą dešimčių metų?
Pirmiausia turime patys suprasti finansinio švietimo esmę, svarbą ir naudą. Tuomet nepamiršti vaikus išmokyti atsakomybės už savo veiksmus ir sprendimus, suvokti jų pasekmes. Kad nebūtų taip, jog būsto paskola paimta banke, vartojamoji – kredito unijoje, automobilis pirktas per išperkamosios nuomos bendrovę, o kalta dėl visų problemų lieka finansinė institucija, galiausiai nebesutinkanti išduoti ketvirtos paskolos anksčiau prisiimtiems įsipareigojimams padengti. Ir kad šios paskolos neimtų tėvai.
