Tai ne visas kasdienių baimių ir mitų sąrašas, kuris dabar, jį skaitant, atrodo juokingai. Bet, kai politikai tai nuolat kartoja iš ekranų, mitinguose rėkauja egzaltuoti išsišokėliai, o mes kartais imame ir susimąstome, kokios mūsų nesėkmių priežastys, netikėtai pagauname save, kad yra be galo lengva permesti kaltes abstrakčiai, tačiau tuo pat metu lyg ir konkrečiai, šalia veikiančiai blogio jėgai.
Tikrai niekas neneigia: mūsų visuomenėje yra ir pedofilų, ir buvusių kagėbistų, ir nusikaltėlių, bandančių gyventi mafijos principais, ir įvairaus plauko nacionalistų. Pilna ir biurokratų, kurie savo kėdę ir administracinę normą iškelia aukščiau žmogaus interesų. Šie mažo žmogaus skriaudimo atvejai labai tinka visuotiniam apibendrinimui ir esamai padėčiai pateisinti.
Geras politikas tik tas, kuris kovoja su marsiečiais. Tokia politinė realybė.
Bet šie mitai ir nuolatinis visuotinių baimių eskalavimas ne padeda, o tik trukdo spręsti realias ir aktualias problemas. Politikai, eksploatuojantys tokią retoriką, siekia tik vieno – patraukti neišprususių žmonių dėmesį, parodyti jiems, kad tik jie atvėrė akis visuomenei ir surado visų jos nelaimių priežastį.
Visuomenė mielai palaiko tokius veikėjus, balsuoja už juos, renkasi į mitingus ir net isteriškai gina kalbančiuosius „tiesą“ nuo bet kokios kritikos.
Kodėl taip nutinka? Todėl, kad esame pilietiškai labai silpnos ir provinciškai ribotos politinės kultūros visuomenė. Tol, kol žmonės, ieškodami savo problemų priežasčių, dairysis jų ne savo paties darže, o kito ar kitų veikloje, tol marsiečiai ir pedofilai išliks svarbiausia gąsdinimo priemonė.
Statistiškai vidutinis Lietuvos pilietis yra ribotas, nes yra įsitikinęs, kad valdžios atstovas, jei nori, gali išspręsti visas jo problemas.
Jei daugiabučio namo gyventojai nesugeba organizuotis ir sutvarkyti aplinkos, sutaisyti kiemo žibintų, palopyti asfalto duobių, žinoma, kalti ne namo gyventojai, o miesto valdžia, kuri, aišku, vagia pinigus, apgaudinėja ir meluoja.
Asmeninės, pilietinės iniciatyvos impulsai yra labai silpni. O kai ta iniciatyva kažkaip atsiranda, tai dažniausia būna ne racionalus, politiškai motyvuotas veiksmas, o skandalingas rėkimas bei dar vienas visų ir visko kaltinimas. Geriausias pavyzdys – daugiabučio namo bendrijos steigimas, dažnai pasibaigiantis kaltinimų lavina.
Taigi ten, kur visuomenė tėra atskiri žmonės, mokantys tik reikalauti ir prašyti, bijantys kitų ir negalintys nors kažkuo prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, turėsime tik nuolatines baimes ir isteriškus politikus, kurie atstovaus ne mūsų interesams, bet tik mūsų baimėms.
Toks provincinės visuomenės portretas. Tokia visuomenė turi dar dar ilgai mokytis ir ugdyti laisvų ir protingų bei kultūringų santykių įpročius. Lietuvoje kol kas geras politikas tik tas, kuris kovoja su marsiečiais.
