Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mantas Adomėnas: Apie gatvių vardus

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mantas Adomėnas Kodėl gatvės turi vardus? Akivaizdus atsakymas būtų: identifikacijai – tam, kad laiškanešiai žinotų, kur nešti laiškus, o taksistai žinotų, kur vežti. Tačiau tokiu atveju užtektų gatves sunumeruoti, kaip daroma praktiškesnėse JAV – ten klesti tokie adresai, kaip 42 W 48th St, 42-as namas 48-osios gatvės vakarinėje dalyje – arba Kauno Žemutiniuose Šančiuose, kur gausybė Kranto gatvių tiesiog numeruojamos. Tačiau Europoje vyrauja kita tradicija – čia gatves vadiname vardais, kaip upes arba salas.

Negana to, dėl gatvių vardų neretai verda tokie politiniai mūšiai, kokie nei dėl upių, nei netgi dėl miestų vardų paprastai nekyla – tereikia prisiminti 1987-uosius, kai prasidėjusį politinį laisvėjimą žymėjo pirmieji nedrąsūs Vilniaus istorinių gatvių vardų grąžinimai. Gatvės vardas yra daugiau negu identifikacinis žymeklis. Gatvė yra miesto socialinė erdvė; šios erdvės vardas būva susijęs su ja daugybe nevienodų,nevienareikšmių ir neretai painių santykių.

Gatvė yra miesto socialinė erdvė; šios erdvės vardas būva susijęs su ja daugybe nevienodų,nevienareikšmių ir neretai painių santykių.

Paprasčiausia tuomet, kai gatvės vardas žymi pačios gatvės pobūdį – Didžioji, Ankštoji, Plačioji – arba ten esantį ryškų pastatą, ar objektą, kaip kad Pilies, Bokšto, Aušros vartų gatvės.

Panašia logika remiasi šventųjų vardais pavadintos gatvės, vardą gavusios nuo toje gatvėje esančios bažnyčios: Šv. Mykolo, Visų Šventųjų, Šv. Stepono, Kalvarijų gatvės.

Kartais gatvės vardas kyla nuo amato, gildijos ar profesijos, susibūrusios toje gatvėje – tai buvo savotiški verslo „klasteriai“ avant la lettre: Stiklių, Mėsinių ir Odminių gatvės Vilniuje yra tik kelios nuolaužos, fragmentai tos vardų sistemos, kuri kituose miestuose yra išlikusi pilnesniu pavidalu – antai Neapolyje tiesiai už Antico Borgo Orefici, Senovinio auksakalių kvartalo,  viena po kitos eina gatvės senais amatų vardais:Zappari, Campagnari, Maglioli.

Senovinių profesijų pavadinimai dvelkia egzotika; kas yra matęs gyvą stiklių arba odminį? Panašiai praeityje paskendusi ir Labdarių gatvė, žyminti labdaringos draugijos veiklos vietą, ir Literatų skersgatvis, Adomo Mickevičiaus ir Czesławo Miłoszo Zaułek Literacki, kelių kartų vaizduotėje įstrigęs vargšo poeto, pro šaltos palėpės langelį besižvalgančių į Šv. Jonų varpinę, vaizdiniu.

Šalia Literatų skersgatvio – Rusų gatvė, rusiškojo (ar rusėniškojo) Vilniaus ašis: rusų bendruomenė nuo pat miesto pradžios gyveno miesto dalyje į rytus nuo Pilies ir Didžiosios gatvių.

Mieste gyvenusias tautas atspindi ir Vokiečių, Žydų, Totorių gatvės – nors pastaroji žymi ne vietą, kur totorių gyventa, o veikiau jau vedė prie totoriams ginti ir saugoti patikėtų Totorių vartų. Patys totoriai gyveno už miesto ribų, Lukiškių priemiestyje, kur išblaškytą ir sunykusią jų bendruomenę mena sovietų nugriautos Mečetės gatvė.

Patys totoriai gyveno už miesto ribų, Lukiškių priemiestyje, kur išblaškytą ir sunykusią jų bendruomenę mena sovietų nugriautos Mečetės gatvė.

Tai – tautinės bendrijos, gyvenusios senajame Vilniuje. Tačiau šalia jų pridygę gatvių vardais, kurie nieko bendra neturi su istoriniais Vilniaus gyventojais. Pradžią joms davė Olandų gatvė, nei iš šio, nei iš to atsiradusi pokariniame Vilniuje, kadangi nemokšos nesugebėjo iššifruoti lenkiško gatvės pavadinimo.

Pasak vieno aiškinimo, „holendernia“ reiškusi „pieninę“, taigi, tai turėjo būti Pieninės gatvė. Kitos versijos kalba apie „(olandišką) tvartą“ ar malūną – aišku viena, kad ta gatvė pavadinta tikrai ne pagal miškuose pasimetusią Nyderlandų piliečių gyvenvietę.

Vėliau atsirado baltų gentis įamžinančios Žvėryno gatvės: Žiemgalių, Sėlių (pramaišiui su kitų nykstančių padermių – Lokių ir Stumbrų gatvėmis), taip pat ir nelemtos šlovės Latvių gatvė.

Pastarieji du dešimtmečiai Vilnių praturtino kone visų Europos Sąjungos tautų vardais: Pavilnyje rikiuojasi Švedų, Anglų, Portugalų, Vengrų, Airių ir netgi Škotų gatvės. Tik Lenkų gatvė nuo seno yra Naujininkuose, kažkodėl padėta tarp Dzūkų, Kapsų, Zanavykų, Prūsų ir Jotvingių gatvių, netoli Gudų gatvės.

Turbūt keisčiausia iš visų šiame kontekste yra Saracėnų gatvė – nežinia, kieno vaizduotė galėjo sugalvoti Šnipiškių viduryje, netoli Kalvarijų turgaus, pavadinti gatvę vardu, menančiu apie Kryžiaus karus ir Viduramžių Europos ginklo pergales.

Turbūt keisčiausia iš visų šiame kontekste yra Saracėnų gatvė – nežinia, kieno vaizduotė galėjo sugalvoti Šnipiškių viduryje, netoli Kalvarijų turgaus, pavadinti gatvę vardu, menančiu apie Kryžiaus karus ir Viduramžių Europos ginklo pergales.

Aišku, kad šie gatvių vardai nebeturi nieko bendro su ten gyvenančiomis bendrijomis. Jie nežymi ir naujų tautybių žmonių, apsigyvenusių Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo – antraip turėtume ir Turkų, ir Kinų gatves. Taigi ką turėtų ženklinti gatvių vardai?

Atotrūkis tarp tikrovės ir vardo dar aštriau iškyla, jei pažiūrime į dar vieną rūšį gatvių – tas, kurios pavadintos miestų vardais. Trakų, Rūdininkų, Polocko, Naugarduko gatvės perauga į kelius, kurie veda į gatvės varde nurodytą miestą – taigi vardai žymi kryptis ir ta gatve traukusių žmonių kelionės tikslą. Šios gatvės žymi istorines miesto ašis, pagrindinius kelius, siejusius LDK sostinę su jos valdomis.

Tas pats galioja ir vėliau atsiradusioms Kauno, Ukmergės gatvėms.

Tačiau absoliuti dauguma tokio pobūdžio vardų neturi jokio ryšio su miestu, kuriuo gatvė pavadinta. Baltstogės gatvė neveda į Bialystoką; ji apskritai niekur neveda. Zarasų gatve nenuvažiuosite į Zarasus, o Šilutės gatvė Šnipiškėse (kurią dėl sanitarinių sąlygų apskritai labiau derėtų vadinti Šiltinės gatve) nenuves prie Kuršių marių.

Čia dar galima pridėti dėl absurdiško nesusipratimo atsiradusią Vilniaus gatvę Vilniuje: ulica Wileńska vedė prie Vilijos – tai Neries gatvė.

Ką veikia šie gatvių vardai? Jie nei informuoja, nei ką nors prasmingo primena.

Mat dar viena, šalia informavimo, labai svarbi vardo funkcija – kurti bendros atminties, atmintinų įvykių ir asmenų hierarchiją. Gatvės ne tik veda į tikslą, jos ugdo ir perteikia bendros istorijos supratimą.

Būtent todėl tokie ginčai virė dėl gatvių vardų sovietmečio pabaigoje (visi prisimena, kad Pilies gatvė buvo M.Gorkio gatvė; ar kas beprisimena, kur buvo Garelio ir Putnos gatvės?). Todėl ir Gedimino prospektas – pagrindinė „politinė“ Vilniaus gatvė, savotiška vilnietiška Unter den Linden – keitė vardą sulig kiekvienu režimu, ir per savo neilgą istoriją turėjo bent šešis vardus – Šv. Jurgio, Gedimino, Adomo Mickevičiaus, Stalino, Hitlerio, Lenino.

Gatvės ne tik pristato pagrindinius tautos istorijos veikėjus – Gediminą ir Mindaugą, Vytautą ir Jogailą, Goštautus ir Sapiegas, Basanavičių ir Kudirką, Smetoną ir Stulginskį, Maironį ir Tumą-Vaižgantą. Jos taip pat įvesdina į lokalios istorijos kontekstą: apie Vilnių daug sužinome, pasiskaitę, kas tokie buvo Savičius ir slaptingasis S.Finas, Skapas ir Švarcas, išsiaiškinę, kad Šopeno gatvės pavadinta anaiptol ne lenkų-prancūzų kompozitoriaus  atminimui.

Kodėl šalia Žalgirio negalėtų atsirasti ir gatvė paminėti Oršos mūšiui, kurio 500-metį šiemet švenčiame?

Kiek silpniau gatvių varduose atspindimi patys istorijos įvykiai – Žalgirio ir Vasario 16-osios gatvės yra, bet tokio nuoseklumo, su kuriuo britai įamžina visas svarbias pergales ar įvykius gatvių varduose, nuo Waterloo ir Trafalgaro iki Coronation Street, Vilniuje nerasime.

Kodėl šalia Žalgirio negalėtų atsirasti ir gatvė paminėti Oršos mūšiui, kurio 500-metį šiemet švenčiame?

O pasiekus XX amžiaus vidurį istorinis vardynas tarsi pabyra. Kadangi nesutariame dėl istorijos vertinimo, gatvės irgi neatspindi nuoseklios istorijos vizijos, istorijos herojų kanono. Vilniuje yra už Lietuvos laisvę žuvusių Jono Žemaičio-Vytauto aikštė, Loretos Asanavičiūtės ir Broniaus Krivicko gatvės. O gretimais – Stalino saulę vežusios Salomėjos Nėries gatvė. Kokią istorijos viziją, kokią vertybių sistemą ugdo toksai tautos herojų kanonas? Atsakymas vienas – chaosą.

Jeigu turėtume aiškų istorinių asmenybių ir įvykių kanoną, kuris atspindi ir išreiškia mūsų istorijos viziją, galbūt nereikėtų naujų gatvių krikštyti Bebrų, Ūdrų, Saulėgrąžų ir kitais panašiai„prasmingais“ vardais. Ir galbūt tokie mūsų istorijai svarbūs vardai, kaip tėvas ir sūnūs Lozoraičiai, neatsidurtų kažkur beveidžiame miesto pakraštyje.

Gretimais – Stalino saulę vežusios Salomėjos Nėries gatvė. Kokią istorijos viziją, kokią vertybių sistemą ugdo toksai tautos herojų kanonas?

Turime suvokti, kad gatvių vardynas – ne tik istorijos rezultatas, bet ir pats, formuodamas istorijos suvokimą ir vertinimą, jis prisideda prie būsimos istorijos kūrimo.

Kol kas Vilniaus – kaip, manau, ir kitų Lietuvos miestų gatvės – nėra vadovėlis, iš kurio augantis pilietis arba svečias perskaito mūsų istorijos sampratą, mokosi mūsų istorijos vertybių, svarbiausių įvykių ir herojų kanoną.

Kol kas gatvių vardai labiau primena suskilusį, dėmėmis nuėjusį veidrodį, atspindintį pastarojo pusšimčio metų istorijos vertinimo prieštaringumą ir istorinės sąmonės pasimetimą. Gal metas pradėti tai keisti?

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min