Komentarų jos atžvilgiu viešojoje erdvėje beveik nėra, nors kitų partijų atstovai, neabejoju, turėtų ką pasakyti ir, viliuos, pasakys diskusijos vardan. Šių eilučių autoriui dalyvavus viešame memorandumo aptarime Seime, galima pasidalinti komentarais ir su platesne auditorija.
Mano mintys nesusiję su ideologiniais vertinimais, t.y., ką kokia partija daro ar darė gerai ar blogai užsienio politikos srityje; priešingai, noriu įvertinti dokumento savalaikiškumą, originalumą, siūlymus ir jų stoką iš ekspertinės pusės.
Strategijos pasirodymas dabar yra sveikintinas dalykas, nes pateikia apibendrintas ir naujas politines įžvalgas ir patarimus. Su jais galima sutikti, nesutikti, bet neklysta tik tie, kurie nedirba.
Maskvos veiksnys ne tik padeda TS-LKD mobilizuoti savo rinkėjus, bet yra ir viena iš kairės-dešinės politinio konflikto Lietuvoje dalių.
Antra, memorandumas prisideda prie užsienio ir saugumo (geo)politinės minties ir netgi tam tikra prasme prie reikalingo konsensuso Lietuvos užsienio politikoje plėtojimo – konservatorių partijoje netrūksta politinės, mokslinės ir diplomatinės patirties bei ambicijų, žvelgiant į memorandumo rengėjų pavardes.
Trečia, metams iki rinkimų pasirodanti antroji Rusijos sulaikymo strategija (pirmoji buvo paskelbta 2007 m.) yra konservatorių bene tradicinis pratimas angažuotis viešojoje erdvėje kalbant apie Rusiją – ar strategija įgyvendinama esant valdžioje, lai sprendžia kitos partijos.
Visgi, niekas nepaneigs, kad Maskvos veiksnys ne tik padeda TS-LKD mobilizuoti savo rinkėjus, bet yra ir viena iš kairės-dešinės politinio konflikto Lietuvoje dalių. Dešinieji visada tradiciškai labiau akcentuodavo geopolitines Kremliaus grėsmes.
Strategija pakankamai nuosekliai plėtoja 2007 m. Rusijos sulaikymo strategiją, 2014 m. Lietuvos politinių partijų susitarimą dėl užsienio ir saugumo politikos bei siejasi su Edwardo Lucaso ir kitų analitikų įžvalgomis apie geopolitines grėsmes regione. Kaip juokaujama moksle, didžiausios nesąmonės padaromos dirbant ir nekreipiant dėmesio į kitų padarytas įžvalgas.
Viena vertus, atsiribojimas nuo Maskvos įtakos – stipriausias nacionalinio ir regioninio Lietuvos tapatumo veiksnys per pastaruosius 25-erius metus. Čia konservatorių strategija, paryškindama putinizmo grėsmes, iš esmės nieko nauja nepasako. Kita vertus, būdai, kaip taktiškai didinti politinį bendradarbiavimą dabartinių grėsmių kontekste, nusipelno dėmesio.
Konservatorių pergalė Lenkijos parlamento rinkimuose sužadino viltis strategijoje glaudžiau bendradarbiauti atgrasant didžiąją kaimynę ir tame yra potencialo, jei Lenkijos užsienio politikoje nedominuos, kaip sakė, Jacekas Komaras, „vanagai“.
Memorandumas taikliai identifikuoja Šiaurės-Baltijos bendradarbiavimo atgaivinimo ir Lenkijos pritraukimo poreikį ir pateikia tam tikrus receptus. Apleistų asmeninių politinių ir partinių draugysčių vystymas yra geras patarimas visoms partijoms.
Strategija demonstruoja daugiau empatijos Lietuvos tautinėms bendrijoms ir netgi šiek tiek paspinduliuoja LDK daugiakultūriškumo dvasia, kas yra pakankamai nauja konservatoriškoje mintyje. Susirūpinimas Karaliaučiaus tranzito pavojaus, situacijos Ukrainoje ir JAV bei Vokietijos lyderystės susilpnėjimu yra taiklus, bet vėlgi, pakartoja kitų analitikų įžvalgas.
Lietuvos, kaip mažos (regioninės) galios pasirinkimas yra pakankamai aiškus dabartiniame geopolitiniame kontekste. Mažos valstybės linkę bendradarbiauti ir jungtis į tarptautines organizacijas, siekdamos užtikrinti savo suverenumą bei padidinti saugumą ir poveikį.
Dėl to natūraliai JAV (bei NATO) vaidmens stiprinimo Šiaurės Europoje ir Lietuvoje aptarimas galėjo būti memorandumo atspirties tašku. Kaip Izraelis yra tapęs strateginės reikšmės valstybe amerikiečiams Artimuosiuose Rytuose, taip ir Lietuva galėtų padidinti savo strateginį svorį Rytų Europos kaimynystėje, suderinant Lietuvos nacionalinius interesus su JAV interesais plėsti Vakarų pasaulio patirtis (demokratijos, teisės viršenybės, žmogaus teisių ir t.t.) į rytus nuo mūsų sienų, silpninant putinistines ir autoritarines politikas.
Toliau natūraliai sektų ES diplomatinių ir technokratinių dirvonų arimas. Postmodernus ES taikos projektas dar veikia sąjungos viduje, bet jį papildo Lietuvos ir kitų, suprantančių V.Putino agresyvumą šalių, sveikai realistinis požiūris, kurį strategija galėjo pasvarstyti ES kontekste.
Strategijoje iškelti pasiūlymai ar jų stoka bet kuriuo atveju vysto politinę mintį, informuoja kitas valstybes, Lietuvos rinkėjus ir duoda pagrindą naujoms idėjoms.
Memorandume nėra minima kaimyninė Baltarusija, kuri yra Rusijos dalis karine prasme, kita vertus, Baltarusijos diktatoriaus „flirtas“ su Vakarais neturėjo likti nuošaly. Pasigendu ir Jungtinės Karalystės įvertinimo, nes šmėžuojant „brexit“ britų vaidmuo šiauriniame Europos flange yra labai svarbus tiek NATO, tiek ES.
Strategija pernelyg optimistiškai atkartoja E.Lucaso mintis apie NB9 regiono (Šiaurės ir Baltijos šalių, Lenkijos) integraciją. Minėto regiono valstybių ekonominių galimybių, saugumo orientacijų, galių, o neretai ir istorinės atminties skirtumai gali mesti iššūkį bendram atsakui į V.Putino politiką.
Strategija pamiršta E-PINE (JAV-Šiaurės-Baltijos šalys), Northern Future Forum (JK-Šiaurės-Baltijos šalys) bendradarbiavimo formatus ir jų potencialo plėtojimą.
Nėra korektiška Lenkijos lyderystę sieti vien su PiS partijos atėjimu į valdžios koridorius, nes ankstesnė Lenkijos glaudesnė politika su Vokietija ir Prancūzija buvo savotiškas Lenkijos pripažinimas ES – buvusio Lenkijos premjero D.Tusko išrinkimas į gal kiek ir simbolinį, bet viešumoje svarbų ES Vadovų tarybos vadovo postą tai geriausiai liudija.
Memorandumas neaiškiai formuluoja tautinių bendrijų narių pavardžių rašymą lotyniško pagrindo rašmenimis. Jei jau strategijoje prabilta LDK daugiakultūriškumo dvasia, tai norisi paklausti, kuo blogi yra dešiniosios minties dažnai idealizuojamos tarpukario Lietuvos sprendimai rašyti asmenvardžius pagal asmens pasirinkimą, o vietovardžius keliais variantais?
Galiausiai, poveikio stokojančios mažos šalys tarptautinėje politikoje dažnai akcentuoja normas ir vertybes, siekdamos statuso ir prestižo. Tai liudija Skandinavijos, Olandijos, Šveicarijos pavyzdžiai. Šioje plotmėje taip pat yra ką pamąstyti ir padaryti išeinant už Rytų Europos ribų – to reikia Globalios Lietuvos idėjai. Strategijoje iškelti pasiūlymai ar jų stoka bet kuriuo atveju vysto politinę mintį, informuoja kitas valstybes, Lietuvos rinkėjus ir duoda pagrindą naujoms idėjoms strategiškai konsensualiniame, bet taktiškai konkurencingame Lietuvos užsienio politikos įgyvendinime.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Ar Lietuva nori būti Vidurio Europoje?
Prof. dr. Mindaugas Jurkynas yra VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjas
