O tasai tarė sau: 'Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos'. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?' Šis atsakė: 'Šimtą statinių aliejaus'. Tada jis tarė: 'Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt'. Paskui klausė kitą: 'O kiek tu skolingas?' Anas atsakė: 'Šimtą saikų kviečių'. Jis tarė: 'Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt'. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“. „Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!“ „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. (Lk 16, 1–13)
Šio sekmadienio fragmentas yra vienas sunkiausių bei nesuprantamiausių tekstų visoje šv. Luko evangelijoje. Todėl, kad jis neturi analogų kitose evangelijose išskyrus Mt 6, 24 bei šaltinį Q (16, 13). Tačiau autorius iškelia labai svarbią mintį – koks pats didžiausias žmogaus gyvenimo turtas.
Visų pirma tai yra žmogaus gyvybė, be kurios žmogus praranda savo egzistencijos prasmę. Antra – tai dieviškojo įstatymo laikymasis. Šie du žmogaus gyvenimo turtai įprasmina žmogaus egzistenciją žemiškajame ir amžinajame gyvenime.
Svarbu suprasti kokią problemą išgyveno pirmykštė krikščionių bendruomenė ir dėl kokios priežasties šis fragmentas buvo įkomponuotas į Luko evangeliją
Skaitant pastarąją pastraipą labai svarbu suprasti kokią problemą išgyveno pirmykštė krikščionių bendruomenė ir dėl kokios priežasties šis fragmentas buvo įkomponuotas į Luko evangeliją.
Tekstas mums pristato du personažus: turtingą žmogų – šeimininką, kuris klausėsi nepagrįstų kaltinimų apie savo samdinį – prievaizdą. Jis neišsiaiškina susiklosčiusios situacijos, bet daro iš karto skubotą sprendimą: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu“ (Lk 16, 2). Autorius aiškiai mums parodo, kad ne toks turėtų būti problemos sprendimo būdas. Visų pirma reikia išklausyti abi puses ir tik tuomet padaryti sprendimą.
„Prievaizdas buvo apskųstas, esą eikvojąs šeimininko turtą“ (plg. Lk 16, 1). Prievaizdo šmeižtas įvardinamas žodžiu diabállō (gr.) ir reiškia „sėti nesantaiką, kiršinti, šmeižti, kaltinti“. Iš šio veiksmažodžio yra kilęs žodis diábolos (gr.) – velnias.
Evangelistas nori mus įspėti, jog kas sėja nesantaiką, kiršina, šmeižia ir neteisingai kaltina bendradarbiauja su velniu. O tai reiškia, kad to žmogaus poelgiai verti pragaro kančių.
Prievaizdas šiame fragmente turi labai plačią reikšmių skalę. Pradedant nuo paprasto valdytojo ir baigiant apaštalais, krikščioniškais mokytojais, vyskupais ir vyresniaisiais.
Vadinasi visi gali būti nepagrįstai apkaltinti dėl vienos, ar kitos priežasties, tačiau teisingasis teisėjas – Viešpats Jėzus Kristus mus gali apginti: „Ir pagyrė šeimininkas neteisųjį prievaizdą, kad jis protingai pasielgęs“ (Lk 16, 8).
