Kadangi pats esu programuotojas, nusprendžiau pasidalinti mintimis šia tema ir papasakoti, kodėl problema yra daug gilesnė ir kompleksinė.
1. Kodėl programuotojai uždirba daugiau?
Pradėkime nuo to, kodėl vidutinė profesionalaus programuotojo alga yra žymiai aukštesnė negu bendras Lietuvos algų vidurkis. Nes tai profesija, kurios rezultatas yra projektai, kurie neša gerus pinigus verslo savininkui. O kadangi tikrai kokybiškai dirbančių programuotojų yra nelabai daug, tai pasiūlos-paklausos dėsniai suformuoja bendrą rinką, o IT specialistai Lietuvoje gali gauti 5000 Lt į rankas ir daugiau.
Taigi, žvelgiant į bendrus Lietuvos skaičius, statistika sako, kad tai labai prestižinė profesija – bėkit, jaunime, visi studijuoti informatiką ir programavimą. Ir iš tiesų, pastaruoju metu universitetai padidino IT krypties vietų skaičių, išplėtė programas, situacija kaip ir gerėja. Bet problema tame, kad, nors programuotojų bendras kiekis didėja, verslo poreikis IT paslaugoms auga dešimteriopai greičiau.
Sakykime, per metus VU, KTU ir kitos švietimo įstaigos išleidžia 500 kokybiškai dirbančių programuotojų. Realus skaičius mažesnis, nes dalis pabaigusiųjų tai padarė „dėl varnelės“ ir tapti rimtais specialistais nepretenduoja. Na, bet sakykime. Dar dalis jų iškart emigruoja. O dabar paskaičiuokite, kiek per metus verslo savininkų Lietuvoje susimąstė, kad reikia verslą perkraustyti į internetą – prekyba jau vyksta internete, informacijos visi irgi ieško „Google“, įmonės kuria savo „Facebook“ profilius. Tokių verslų Lietuvoje yra tūkstančiai. Ir dažnu atveju jiems reikia ne po vieną programuotoją. O kiek dar yra pavienių startuolių, kurie nori tapti Markais Zuckerbergais ir įkurti savo „feisbuką“ – jiems juk irgi reikia programuotojų. Taigi paklausa smarkiai viršija pasiūlą.
2. Nebėra Lietuvos rinkos, yra Europos rinka
Prieš devynerius metus įstoję į ES, dabar jaučiame to pasekmes – kai kurios geros, kitos – nelabai. Viena iš tokių yra mūsų protų nutekėjimas į labiau išsivysčiusias šalis: Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Skandinaviją. Ir kalbu ne apie braškes skinančius ar statybose dirbančius tautiečius – jų Lietuvos ekonomika nepasiilgsta. Būtent tie protingi ir kvalifikuoti specialistai išvažiuoja masiškai. Kodėl? Priežastis paprasta – pinigai. Užsienio atlyginimai yra trigubai ar keturgubai didesni už lietuviškus – tokia jau realybė. Tiesa, reikia pridurti, kad ir pragyvenimas svetur brangesnis, bet vis tiek žmogus lieka labai gerame „pliuse“.
Ir problema ne tame, kad Lietuviai darbdaviai šykšti pinigų. Jie ne iš blogos valios siūlo mažesnius atlyginimus – tiesiog lietuviškas verslas negeneruoja tiek pajamų (o kartais ir visai negeneruoja), kad galėtų sau leisti pasamdyti ir išlaikyti specialistą. O užsienio kapitalai yra ženkliai didesni – ten jau sukasi verslas su didele apyvarta, kurios dalis ir tenka specialistų samdymui.
Programuotojai, kuriems nusišypso laimė, apskritai turi karališkas sąlygas – gyvendami Lietuvoje dirba užsienio įmonėje, kuri įkūrė atstovybę mūsų šalyje. Pažįstu keletą tokių. Galima sakyti, rojus: aplinka namų, pinigai europietiški, projektai įdomūs, technologijos pažangios, užsakovai tiesiogiai pasirodo retai, na ir kiti privalumai.
3. Ne viskas matuojama pinigais
Programuotojai – įdomūs žmonės. Jų darbas yra spręsti problemas – kurti sprendimus. Ir tie iššūkiai kartais būna ne ką mažiau viliojantys, negu didesnis atlyginimas. Esu ne sykį matęs atvejų, kai specialistas, rinkdamasis tarp kelių darbų, pasirinkdavo mažesnę algą, bet įdomesnį projektą. Kiti faktoriai gali būti patogi darbo aplinka, draugiškas kolektyvas, profesionalus vadovybės požiūris, karjeros perspektyvos. Ir, deja, dažnai lietuviai darbdaviai to nesupranta.
Dažnas skelbimas atrodo taip:
Perspektyviai įmonei/projektui ieškomas patyręs programuotojas, dirbantis su A ir B technologijomis, bet būtų gerai, kad dar išmanytų ir X, Y, Z. Atlyginimas motyvuojantis/sutartinis/su priedais.
Išvardinsiu pagrindines tokio skelbimo problemas:
a) Jokio iššūkio. Skelbimo tikslas – kad žmogus NORĖTŲ dirbti prie to projekto, kodėl apie jį nepapasakojama?
b) Kas yra motyvuojantis atlyginimas? Rašykite tiesiai šviesiai, kad norite devyndarbio už 2000 Lt, bent sutaupysite laiko bereikalingiems interviu.
c) Per dideli reikalavimai. Čia ne tik šitos profesijos problema – Lietuvoje esu matęs buhalterių, dirbančių ir sekretorėmis; odontologių, šluojančių savo kabinetą; kiemsargių, tvarkančių ne savo teritoriją (nes valdžia paprašė, nes „reikia“) ir t.t. Esmė – kad norima iš darbuotojo išspausti kuo daugiau, norint kiek įmanoma sutaupyti. Tad jei tikitės, kad programuotojas mokės ir puslapius kurti, ir „Android“ aplikacijas, ir dar serverį administruos – arba ieškokite skirtingų žmonių, arba atverkite piniginę plačiau.
Pastaruosius porą metų dirbau laisvai samdomu programuotoju, taigi mane jau pykina užsakovų derybų „menas“. Kai žmogus kreipiasi, dažniausiai pagrindinis klausimas yra: „Kiek kainuos?“ Ir kai pasakau kainą, dažnai stengiasi nusiderėti, o svarbiausia – pagrindinis argumentas būna „mes negalime sau leisti daugiau negu X“ arba „mūsų projektas dar tik startuoja“. Bet ar tai, kad jūs neturite pinigų, turi būti programuotojo problema? Gal čia jūsų pusėje kažkas ne taip ir reikia persvarstyti jūsų verslo planą?
4. Studentai, norintys milijonų
Yra ir dar vienas aspektas – kadangi rinka tampa iškreipta (verslas negali mokėti tiek, kiek prašo specialistai), tuo mikliai naudojasi studentai ir mažiau patyrę programuotojai. Prisiskaitę apie tai, kiek uždirba kolegos užsienyje, pradeda taip pat kelti kartelę ir prašyti didesnio atlyginimo, negu iš tikrųjų yra verti.
Maža to, kai kurie kolegos pasakoja, kad norint surasti tinkamą programuotoją, yra ir dar vienas svarbus filtras – tinginystė. Sako, kad dažnas atėjęs į darbą nori nepersistengdamas gauti 3–4 tūkstančius litų į rankas, nors žinios yra pradedančiojo lygio.
Atsimenu, pats prieš dešimtmetį savo karjerą pradėjau nuo 1200 Lt į rankas. Aišku, sakysite, kad dabar laikai kitokie, infliacija ir taip toliau, bet triskart didesnė alga pradedančiajam – čia jau, atleiskite, įžūlumas. Ypač turint omenyje, kad mūsų šalies universitetai paruošia tik teorines žinias turinčius absolventus, o realybėje dar tenka daug ko mokytis pačiam.
5. Vietoje išvados: darbdaviai – kaltinamieji ar aukos?
Taigi pažiūrėjus į visą šitą painiavą, gauname iškraipytos visuomenės vaizdą:
- Programuotojai prašo daug pinigų, o jei jų negauna – dirba užsienio įmonėms;
- Gerų programuotojų Lietuvoje lieka vis mažiau, dėl to jų paklausa dar didėja, o atlyginimai dar labiau auga;
- Darbdaviai negali, o kartais ir nenori mokėti tokių pinigų;
- Darbdaviai nesupranta, kad programuotojams reikia ne tik pinigų.
Ar tai yra darbdavių kaltė, ar jų problema – filosofinis klausimas, galite komentaruose išsakyti savo nuomonę. Bendrai, jeigu pats būčiau verslo kūrėjo vietoje, tai, visų pirma, paskaičiuočiau, kada ir ar verslas atsipirks, o turėdamas gerą verslo planą surasčiau investuotoją, kuris sutiktų investuoti į profesionalų kolektyvą. Priešingu atveju geriau verslo net nepradėti.
Kaip manote, ar yra kokia nors lengva išeitis, kad visi liktų patenkinti?
