Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Raimundas Celencevičius: V.Uspaskichas ir R.Paksas – jau tik skudurai kojoms valytis?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Raimundas Celencevičius Lietuvoje formuojasi nauja ministrų skyrimo tradicija: pokalbyje su premjeru paaiškėja kandidato pavardė, ją pasiūliusi partijos vadovybė rengiasi kandidatą rimtai apsvarstyti, o jis į žadą praradusios partijos šulų posėdį atvyksta jau kaip prezidentės paskirtas ministras.

Visas procesas netrunka nė kelių valandų. Didžiuliu greičiu, lyg su švyturėliais, iš Vyriausybės į prezidentūrą sulaksto popieriai ir ministras iškeptas. Nereikia nei susitikimų, nei strategijų, nei veiklos programų.

Taip energetikos ministru neva nuo Darbo partijos rugsėjo 22 d. tapo „Klaipėdos naftos“ vadovas Rokas Masiulis, su šia partija neturėjęs jokių ryšių, lygiai taip pat vidaus reikalų ministru trečiadienį paskirtas policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, kurio net nėra Lietuvoje ir kuris taip pat neturi bent jau matomų sąsajų su Vidaus reikalų ministeriją valdančia partija „Tvarka ir teisingumas“.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad lygiai taip pat sveikatos apsaugos ministre buvo paskirta Rimantė Šalaševičiūtė, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė sutiko mirtinai įkyrėjusį Vytenį Andriukaitį išsiųsti eurokomisariauti į Briuselį. Tuomet socialdemokratai irgi svarstė įvairias kandidatūras, o premjeras lyg fokusininkas iš kišenės ištraukė niekur neminėtą R.Šalaševičiūtę ir – taukšt, jokių diskusijų, ministrė paskirta. Na, bet ji bent jau socialdemokratė.

Po Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasitraukimo iš valdančiosios koalicijos Energetikos ministeriją perėmusi Darbo partija kurį laiką trynė iš džiaugsmo rankomis ir dairėsi, kurį čia saviškį įdarbinti energetikos ministru. Tačiau svarstymai netikėtai baigėsi rugsėjo 22 d., kai Darbo partijos vadovė Loreta Graužinienė premjerui Algirdui Butkevičiui lyg Pilypą iš kanapių pasiūlė suskystintųjų gamtinių dujų terminalą baigiančios statyti „Klaipėdos naftos“ vadovą R.Masiulį.

Pasiūlė ir prarado kalbos dovaną. Buvo dėl ko, nes ši kandidatūra visiems buvo didžiulė staigmena.

Vėliau L.Graužinienė tikino, kad R.Masiulį pažįsta nuo senų laikų, kad diskusija Darbo partijoje buvo ilga ir dar ištarė daug panašių bla bla bla. Visa tai buvo tik prasta širma, kuria buvo bandoma pridengti Darbo partijos pažeminimą.

Vėliau L.Graužinienė tikino, kad R.Masiulį pažįsta nuo senų laikų, kad diskusija Darbo partijoje buvo ilga ir dar ištarė daug panašių bla bla bla. Visa tai buvo tik prasta širma, kuria buvo bandoma pridengti Darbo partijos pažeminimą: R.Masiulis į Kėdainiuose įvykusį partijos tarybos posėdį, kuriame turėjo būti diskutuojama dėl kandidato vadovauti Energetikos ministerijai, atvyko jau kaip prezidentės paskirtas ministras.

Lyg R.Masiulio brolis dvynys, tik ne tas, kuris vadovauja „Tele2“, vidaus reikalų ministru trečiadienį paskirtas policijos generalinis komisaras S.Skvernelis.

Po korupcijos skandalo iš vidaus reikalų ministro posto praėjusį ketvirtadienį, spalio 30 d., pasitraukus Dailiui Barakauskui jį delegavusi „Tvarkos ir teisingumo“ partija pamainos dairėsi šešias dienas. Matyt, per ilgai ir ne ten, kur reikia, žiūrėjo.

Trečiadienio rytą partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis R.Paksas pareiškė turįs kandidatą ir pateiksiąs jį premjerui.

Popiet, pasikalbėjęs su R.Paksu, A.Butkevičius pranešė, kad R.Paksas jam „pasiūlė arba tiesiog pokalbio metu buvo sutarta“, kad kandidatas yra S.Skvernelis. Iš nuoširdžiojo premjero žodžių dėlionės gali kilti įtarimas, jog R.Paksas gal turėjo ir kitą kandidatą, bet pokalbio metu buvo sutarta kitaip.

Kol A.Butkevičius pranešinėjo žurnalistams, kas pretenduoja tapti vidaus reikalų ministru, prezidentė Dalia Grybauskaitė jau pasirašinėjo dekretą, kuriuo į šį postą paskyrė S.Skvernelį.

Trečiadienio vakarą kandidatą į vidaus reikalų ministrus turėjusi svarstyti „Tvarkos ir teisingumo“ partijos valdyba tapo klounais. „Tvarkiečiai“ net neturės galimybės susipažinti ir pasveikinti savo ministro, nes S.Skvernelis šiuo metu yra užsienyje ir apie savo galimybes sėsti į šią kėdę ketino kalbėtis tik pirmadienį.

Trečiadienio vakarą kandidatą į vidaus reikalų ministrus turėjusi svarstyti „Tvarkos ir teisingumo“ partijos valdyba tapo klounais.

S.Skvernelio kandidatūrą premjerui pasiūlęs partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis R.Paksas neįstengė išspausti nė žodžio, kaip ir L.Graužinienė, atnešusi R.Masiulio pavardę. Tik vėliau jau prieš partijos valdybos posėdį R.Paksas tikino, kad geresnį variantą būtų sunku net įsivaizduoti.

Tikra tiesa: ir R.Masiulis, ir S.Skvernelis – tokie kandidatai, kad geresnių šiuo metu nė negali būti. R.Masiulis prieš įšokdamas į ministro kėdę buvo įsigilinęs į svarbiausius šalies energetikos reikalus ir jam nereikia nė mėnesio įsivažiuoti. S.Skvernelis apie vidaus reikalų sistemą ir būdamas policijos vadovu išmanė kelis kartus daugiau nei jo akivaizdžiai nekenčiamas viršininkas ministras D.A.Barakauskas, kuriam labiau rūpėjo pasiviešinti, gėlyčių nuotraukas peržiūrėti ir jaunas moteris apžiūrėti, nei kažkokie ten vidaus reikalai.

Bet tokie geri pasirinkimai reiškia, kad savo esme giminingoms Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijoms atėjo labai blogi laikai.

Vienos populiariausių ir po keliolika tūkstančių narių skaičiuojančios partijos iš tiesų tėra tušti skambantys puodai. Jos nesugeba nei atrasti naujų lyderių, nei pritraukti kompetentingų žmonių, tinkamų būti ne tik ministrais, bet bent viceministrais.

Šios dvi partijos, daug metų vadeliotos nepamainomų V.Uspaskicho ir R.Pakso, virto didžiuliais skudurais, į kurias kojas šluostosi socialdemokratai ir prezidentė D.Grybauskaitė.

Tokie geri pasirinkimai reiškia, kad savo esme giminingoms Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijoms atėjo labai blogi laikai.

Paskaičiuokime, kas, likus dvejiems metams iki kadencijos pabaigos, šioms partijoms liko? Darbo partijai – nuo galbūt korumpuotų jos veikėjų kartą jau pravalyta Žemės ūkio ministerija ir jai pavaldžios tarnybos, amžinai tuščia kasa Kultūros ministerija bei nuolat problemų sklidinos Švietimo ir mokslo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kitaip sakant, nei pinigų, nei garbės.

Energetikos ministru tapus R.Masiuliui „darbiečiai“ šioje ministerijoje turi tik tiek įtakos, kad gali paprašyti surasti darbo vietą vienam kitam partijos nevykėliui.

„Tvarkiečių“ padėtis dar labiau apgailėtina. Jiems liko tik Aplinkos ministerija, kuri, tiesa, pritvinkusi pinigų, bet po naujausio skandalo atsidūrė po padidinamuoju stiklu. S.Skvernelį paskyrus vidaus reikalų ministru pinigų srautas, kaip manoma, iš šios ministerijos juodais keliais tekėjęs į šešėlinę partijos kasą ar jai artimų veikėjų kišenes, taip pat nutrūks. Juolab dar neaišku, kuo baigsis Specialiųjų tyrimų tarnybos pradėtas tyrimas.

Visa kita – socialdemokratų ir virš jų sparnus išskėtusios prezidentės rankose.

Tad „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“, po 2012-ųjų Seimo rinkimų derybose dėl koalicijos sukinėję socialdemokratams rankas, vos po dvejų metų tapo tokiais pastumdėliais, kad su jais niekas nesivargina net padoriai, kad nepaverstų pajuokos objektais, aptarti kandidatų į jų kontroliuojamų ministerijų vadovų postus.

Prieš metus V.Uspaskichas su R.Paksu buvo pradėję derybas dėl partijų susijungimo, bet „tvarkiečiai“, nors tuo metu ir buvo nusilpę, pasibrangino ir tuoktuvės neįvyko. Dabar tai gali būti paskutinis šiaudas, nes ir R.Paksas, ir V.Uspaskichas tokie bejėgiai ir bekvapiai, kad brangintis jau nėra kada. Kitąmet įvyksiantys savivaldybių rinkimai, o 2016-aisiais – Seimo rinkimai gali galutinai palaidoti šias partijas. Nes kas gi eis balsuoti už panaudotus skudurus ar sudužusius ir nebeskambančius puodus?

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min