Ir filmo herojus bando išsiaiškinti, kuris gi pasas tikrasis, siekdamas susigrąžinti savo asmeninį gyvenimą. Jį valdo žmogiškas ir stiprus noras žinoti, kas jis iš tiesų yra.
Stebint Lietuvoje viena po kitos keliamas įvairias iniciatyvas, kurios tarsi turėtų stiprinti tautiškumą, galima įžvelgti nemažai paralelių su šio filmo problematika. Kaip įsigydamas suklastotą pasą žmogus „gauna“ naują biografiją; taip pamiršdama tikrąją, bet kartodama iškraipytą savo istoriją tauta gali prarasti istorinę atmintį ir tikrąjį tapatumą. Padirbto paso savininkas žino, kurie jo biografijos faktai tikri, o kurie ne, tačiau jei vaikams nieko apie šį savo gyvenimo viražą nepasakojo, po jo mirties atžalos gali ilgai kamuotis bandydamos išsiaiškinti, kas giminės istorijoje tikra, o kas išgalvota.
Kas yra tautos tapatybė? Tai pasakojimas arba, kultūros antropologų bei istorikų terminais kalbant – naratyvas, kuriame yra bendros kilmės mitas, simboliai, įvykiai, kurie sujungia tam tikroje teritorijoje gyvenančius žmones, kalbančius ta pačia kalba.
Tapatybė vienija žmones, iš tokių bendruomenių gimsta valstybės, jos sutelkia žmones karų ar kitų nelaimių akivaizdoje. Žmonės aukojasi dėl bendro reikalo tik tuomet, kai jaučia glaudžius ryšius su kitais. Kai egzistuoja visiems suprantamas „mes“. Todėl net nukariavus tautą su tvirta savimone, laisvės praradimas jos nesunaikina.
Tai matome žvelgdami į savo istoriją, tai supranta ir tie, kurie mums nuolatos primesdavo nelaisvės pančius. Būtent todėl su lietuviškąja tapatybe užkariautojai kovojo ne mažiau ryžtingai nei su mūsų kariais ir partizanais: iš žemėlapio buvo ištrintas valstybės vardas, diegtas prievartinis lenkų ir rusų kalbos mokymas, slėpti ir klastoti istoriniai faktai, klijuotos melagingos etiketės.
Šiuo metu pastebima daug iniciatyvų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg siekis puoselėti tautiškumą, tačiau jos netelkia, bet skaido visuomenę.
Šiuo metu pastebima daug iniciatyvų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg siekis puoselėti tautiškumą, tačiau jos netelkia, bet skaido visuomenę.
Tai tautinių drabužių visiems darželinukams idėja, žydų kaukių Užgavėnių šventėje naudojimas ar atsisakymas, nelietuviškų asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose klausimas. Tiksi ir dar viena, kol kas nesprogusi „bomba“ – pagonybės, kaip „tikrosios“ lietuvių religijos aktualizavimas, idealizavimas ir supriešinimas su krikščionybe bei jos atnešta europine kultūra.
„Iš viršaus“ nuleidžiamos lyg ir gražios idėjos – jų itin gausiai pažiro šios Seimo kadencijos metu – tačiau jos virsta pleištais, skaidančiais visuomenę. Telkiančios iniciatyvos kyla dažniau „iš apačios“ ir pavienių entuziastų. Tai Istorinės vėliavos ir Vyčio populiarinimas, visame pasaulyje giedamas Lietuvos himnas ir daug kitų.
Kyla klausimas, kodėl valdžios atstovai dabar imasi formuoti lietuviškąją tapatybę, tarsi ji būtų kokios krizės ištikta? Kad būtų nukreiptas dėmesys nuo ekonominių, korupcijos ir emigracijos problemų? O gal siekiama priversti abejoti savo tapatybe ir skatinama kurtis alternatyvias tapatybes?
Nesena aktualija – klausimas, ar dera per Užgavėnes persirengti žydais ir kitais „svetimais“? Ar šių kaukių atsisakymas būtų smūgis tradicijoms?
Prieš diskutuojant, reiktų atsakyti į klausimą, kas yra Užgavėnės ir kokia jų prasmė. Tai sena, ikikrikščioniška žemdirbių šventė, kurios pagrindinė prasmė – žemės budinimas pavasariui, žemės ir žmogaus vaisingumo žadinimas bei visų kaimo bendruomenės negerovių, keistenybių pašiepimas. Labiausiai „kliūdavo“ netvarkingiems ūkininkams bei senmergėms ir senberniams – jie buvo kaimo bendruomenės bėda ir našta, todėl iš jų būdavo viešai ir, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, gana žiauriai išsityčiojama.
Etninė lietuvių kultūra formavosi kaip karių ir žemdirbių kultūra.
Etninė lietuvių kultūra formavosi kaip karių ir žemdirbių kultūra.
Žydai, vengrai ir čigonai yra vėlyvi šios šventės personažai (miesto kultūros atstovai), kurie atsirado, kai kaimo žmogus pirmą kartą susidūrė su kitokios išvaizdos, tikėjimo ir gyvenimo būdo bendrapiliečiais.
Jie neturėjo nieko bendra su lietuviškąja agrarine kultūra, tradicijomis, todėl kaimo gyventojams atrodė keisti. Ir virto Užgavėnių personažais – tai buvo ano meto inovacija tradicinėje kaimo šventėje (spėjama, kad Užgavėnių ištakos siekia neolito laikus – maždaug prieš 6000 metų, o žydų kaukės – apie 19 amžių).
Žinoma, kad tradicijos išlieka gyvos ne todėl, kad sustabarėja, bet priešingai, todėl, kad keičiasi jų raiškos formos, atspindėdamos konkretaus laikmečio aktualijas. Būtent todėl taip ilgai gyvuoja Užgavėnės – iš uždaro kaimo bendruomenės pasilinksminimo jos virto miesto švente, kaimynų vaišes pakeitė miesto mugė, prieš pora šimtmečių per jas aktyviausiai smaginosi jaunimas ir suaugę, dabar jos – labiau senolių ir vaikų pramoga. Dar prieš šimtmetį buvo pajuokiami nesukūrę šeimų ar bevaikiai – šiandien jau kažin ar kas drįstų žmogų vertinti pagal jo šeimyninę padėtį ir reprodukcines galimybes. Todėl tūkstantmetė tradicija pašiepti nevedusius, bevaikius – išsikvėpė, prarado savo moralinę vertę.
Esu tikra, kad ir XIX amžiaus paprotys, kai buvo parodijuojamas su kromeliu ant pečių į kaimiečių namus užsukantis žydas, būtų ramiai numiręs sava mirtimi kaip ir pašaipos iš bevaikių. Juk situacija nuo to laiko radikaliai pasikeitė. Tačiau šis epizodas buvo ne tik reanimuotas, bet ir melagingai paverstas kone centriniu.
Tik etninės kultūros neišmanantis galėjo pavaizduoti Užgavėnių šventės plakate žydą, o ne Morę, Kanapinį ar Lašininį. O gal tai ne nemokšos darbas, bet gudrus siekis, kad kuo plačiau pasklistų žinia apie „fašistus“ lietuvius, vis dar tebesišaipančius iš žydų? Noras, kad patys lietuviai būtų supainioti tarp puoselėtinų tradicijų ir mirusių reliktų, kad būtų įspraustas dar vienas pleištas ne tik į lietuvių ir žydų tarpusavio santykius, bet imtų pyktis ir patys lietuviai, neva, vieni yra „už“, o kiti – „prieš“ tradicijas?
Ne tik Užgavėnės, bet ir mūsų kalba, kultūra išliko todėl, kad keitėsi prisitaikydama prie laiko aktualijų, iššūkių, bet kartu išsaugodama savo tikrąjį turinį, esmę. Lietuvos krikštas ir su juo atėję europinės civilizacijos fenomenai buvo būtina sąlyga mūsų, kaip tautos ir valstybės, išlikimui bei tapimui lotyniškosios europinės civilizacijos dalimi. Lietuviai išlaikė savo seną kalbą, tačiau rašto patys nesukūrė, todėl kaip ir absoliuti dauguma Europos tautų ėmė naudoti lotyniškąjį raidyną, pritaikydami jį ne tik savo kalbos garsams, bet ir įsileisdami į abėcėlę tas raides, kurios žymi mūsų kalboje nesančius garsus – F ir H. Juk į kasdieninį gyvenimą atėjo fabrikas, futbolas, herbas...
Lietuvos krikštas ir su juo atėję europinės civilizacijos fenomenai buvo būtina sąlyga mūsų, kaip tautos ir valstybės, išlikimui bei tapimui lotyniškosios europinės civilizacijos dalimi.
Šiandienos diskusijos dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose originalo kalba (visais atvejais kalbama apie lotynišką raidyną) tėra politinis noras užkonservuoti situaciją tam tikrame praeities etape.
Juk kažkada pasipriešinimo sulaukė ir Lietuvos krikštas – tai buvo iš tiesų rimtas kultūrinis ir religinis pokytis. Tačiau jau tuomet mūsų valdovai suprato, kad bandymas stabdyti tuos procesus, kurių sustabdyti neįmanoma – yra kelias į virtimą iš istorijos subjekto objektu.
W grįžimas į lietuviškąją raštiją, kaip ir galimas X, Q – atėjimas šiandien yra ne grėsmė lietuviškumui, ne nuolaidžiavimas keliems šimtams kitataučių, bet, pirmiausia, galimybė padėti išlaikyti sąsajas su gimtine tiems šimtams tūkstančių iš emigravusio milijono, kurie galbūt sukurs šeimas su ne lietuviais, bet norės, kad jų vaikai išsaugotų lietuviškąją tapatybę, nepaisant kokios lotyniškos raidės jų pavardėse. Tai racionalus atsakas į išsivaikščiojusios Lietuvos iššūkį ir pagarbus, brandus santykis su Lietuvoje gyvenančiais nelietuviais, siekiant, kad jie jaustųsi Lietuvos, o ne kokios nors užsienio šalies piliečiais.
Turbūt didžiąja dalimi pasipriešinimas „nelietuviškoms“ raidėms kyla dėl istorinių skriaudų ir nuoskaudų, kurios iki šiol net nebuvo aiškiai įvardintos ir įvertintos. Tačiau laikas bėga ir užsispyrimas į asmens dokumentus neįsileisti originalių europietiškų vardų ir pavardžių kuria dar vieną alternatyvios tapatybės mitą, mus tolinantį nuo ir taip trapios europinės tapatybės.
Su krikštu į Lietuvą atkeliavęs lotyniškasis raidynas buvo ne šiaip kalbininkų užgaida – tai civilizacinis pasirinkimas lygiuoti į Europą ir perimti jos paveldą – antiką, vėliau krikščionybę ir demokratiją.
Lietuvių kalba, seniausia indoeuropiečių kalba, išliko ne tik konservuodama lingvistines formas, žodžius, bet itin sėkmingai prisitaikydama. Juk bendrinė kalba irgi naujadaras, baigiantis išstumti tarmes. Bet ar tikresni lietuviai būtume kalbėdami kiekvienas savo kaimo dialektu ir besiginčydami, kuris tikrasis?
Diskusijos dėl W yra konfrontacija savoje civilizacinėje erdvėje, kuri reiškia, kad jei izoliuojamės nuo vakarietiškos lotyniškosios civilizacijos, artėjame Rytų bizantiškosios link. Trečio kelio nėra – mūsų geopolitinė padėtis tiek teleidžia rinktis.
Iš viešoje erdvėje tvyrančių pagonybės idealizavimo užuominų, tarsi iš kylančio vėjo prieš smarkų lietų, galima prognozuoti, kad kita pasaka apie „tikrąją“ Lietuvą ir lietuviškumą, bus ir pagražinta kiekvieno lietuvių širdį ir protą paliečiančiais simboliais ir vaizdais iš mūsų pagoniškos istorijos. Tai daryti lengva, nes pagonybės kultūrinis paveldas mums tebėra suprantamas: Vėlinės, Kūčių vakarienė, kur atsiskleidžiamas mūsų santykiais su protėviais, ryšys su gamta... – tai mūsų tapatybės dalis. Kaip vaikystė neatsiejama nuo suaugusio asmenybės, taip istorinė praeitis nuo dabarties. Tačiau ir žmogus, ir tauta yra brandūs ir stiprūs tik tada, kai realiai vertina dabartinę situaciją, jos grėsmes ir nebėga į rožinį praeities iliuzijų pasaulį užuot sprendę konkrečias šių laikų problemas.
Kaip vaikystė neatsiejama nuo suaugusio asmenybės, taip istorinė praeitis nuo dabarties.
Šiandien sąlygos kurti alternatyvias tapatybes itin palankios – krikščioniškoji europinė tapatybė išgyvena krizę ir Europoje, ir Lietuvoje, nes iš vienos pusės ji yra veikiama globalizacijos, kuri jau skatina ne bendrumą ir vienybę, bet niveliaciją ir suvienodėjimą.
Iš kitos pusės ima reikštis radikalios etnocentristinės idėjos, kurios tautiškumą aiškina ne tik kaip etninę tapatybę, kuri jungia žmones, bet paverčia jį instrumentu, vedančiu į atskirtį ir izoliaciją.
Pažvelgę į savo valstybės ir tautos sėkmės istorijas, matome, kad mūsų stiprybė yra gebėjimas perprasti laikmečio iššūkius ir į juos tinkamai reaguoti, atvirumas naujovėms derantis su pagarba tradicijoms. Lietuvoje sugebėjo sugyventi skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonės net tais laikas, kai Europą krėtė religiniai karai, nes lietuviai puikiai suprato, kas yra jų tapatybės turinys, o kas tik laikmečio rūbas. Tai mūsų stiprybė.
Šiandien, kai matau kaip paaugliai savo išmaniuosiuose susirašinėja santrupomis sw, kvk, lol – man ramu dėl jų savimonės ir vertybių. Kai televizija rodo taisyklinga lietuvių kalba įgarsintą serialą, kuriame mūsų teatro pažibos įkūnija sovietinę gėrimo, patyčų ir „viercho“ kultūrą, suprantu, kad nereikia nė gudrių užkariavimo planų – pakanka įtikinti, kad suklastotas pasas yra tikras.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Migracijos kryptys – renkuosi Lietuvą!
