Ne problema. Pasirodys. Jei net prezidentė sutiko surengti pirmą viešą priėmimą Prezidentūroje per ketverius metus, tai tiek čia to pirmininkavimo. Viešbučius užsakyti, automobilių ir mikrofonų laiku ir vietoje parūpinti, tostą pasakyti ir įpilti.
Kas tas pirmininkavimas? Biurokratinis žaidimas. Svarbus politikams, valdininkams ir diplomatams, o tautai? Gali būti, gali ne. Pirmininkavimas ES nėra ir negali būti Lietuvos ambicija.
Kas gali ir turėtų tapti Lietuvos ambicija? Kelis šimtus milijonų litų jau kainavę Valdovų rūmai, kurių atidarymas – šeštadienį? Nauja atominė jėgainė, be kurios nenurims prezidentė?
Ambicinga, Lietuvą į visiškai kitą lygį pakelianti programa būtų Lietuva be šiferio stogų ir be lauko tupyklų.
Ne, ne ir dar kartą ne.
Ne Valdovų rūmai, ne atominė jėgainė ir net ne suskystintų dujų terminalas, kuris tikrai reikalingas, gali pakelti Lietuvą. Taip pat ir ne progresiniai mokesčiai, ne didesnė vidutinė ar minimali alga, nors tai ir svarbu, labiausiai skiria mus nuo Vokietijos. Kada Lietuva prilygs Vokietijai?
Tik tada, kai Lietuvoje nebeliks nė vieno namo su mirtinas asbesto dulkes skleidžiančio šiferio stogu. Ir neliks nė vienos tupyklos. Kai kiekvienas namas turės sveikatai nekenksmingą stogą, o kiekviena šeima – po kuklų tvarkingą dušą ir tualetą.
Kada Mažoji Lietuva pradėjo ryškiai skirtis nuo Žemaitijos ir Lietuvos? Taip, kai ten įvedė privalomą pradinį mokslą. O vizualiai? Kai Prūsijos karalius XIX a. pr. įsakė būrams pasistatyti tupyklas.
Jei Lietuvos valdžia tikrai norėjo ES pirmininkavimo kaip iššūkio, tai ar nebuvo proga pasižiūrėti, kaip iš šalies atrodys Europai pirmininkaujanti valstybė? Ar žino premjeras, Seimo Europos reikalų komiteto nariai, kiek mūsų namų ūkių neturi kanalizacijos, tualeto ir dušo? Kiek žmonių šalyje XXI amžiuje vis dar naudojasi dvokiančia tupykla?
Prieš metus atlikta apklausa parodė, kad taip gyvena kas šeštas lietuvis. Bet tai – apklausa. Realiai gali būti, kad ir kas penktas, o gal ir kas ketvirtas. Nors Lietuva – devyneri metai kaip ES narė, neturime net tokios statistikos.
O kiek ES pirmininkaujančioje Lietuvoje yra šiferiu dengtų stogų?
Didesnė dalis kaimo, daugybė valstybei priklausančių dvarų ir kitų pastatų dengti sveikatai pavojingu šiferiu. Visa Lietuva nuklota šiferiu su asbestu. Kuris jau aštuoneri metai kaip uždraustas ES ir kurio didžiausią žudymo galią pajusim po dešimtmečio kito. Kai jis pradės trupėti.
Ne gėjų paradai, ne atominė jėgainė ir ne suskystintų dujų terminalas išvaduos mus nuo energetinės ir dvasinės priklausomybės Rytams. Vaizdžiai kalbant, tupykla ir šiferis su asbestu – tai Eurazijos erdvė. Priklausomybė nuo Rusijos. Ir priešingai, kuklus dušas ir tualetas kiekviename name – jau priklausomybė Prūsijos erdvei.
Pilietinė savigarba prasideda nuo asmens higienos. Švarių drabužių. Švarių batų. Nuplauto automobilio. Švarios, nedulkėtos gatvės. Neapsilaupiojusių ir grafičiais neišdergtų namų.
Tai ar įmanoma XXI amžiuje pilietinė savigarba valstybėje, kurioje per 500 tūkst. piliečių neturi kanalizacijos, dušo ir normalaus tualeto?
Kol visi Lietuvos žmonės neturės dušo ir tualeto, kol jų namai bus dengti asbestą barstančiu šiferiu, tol apie energetinę ir kitokią nepriklausomybę nuo Rusijos geriau nekalbėti. Tai bus tik profanacija. Tokia pat, kaip pastarasis VSD pranešimas Seimui.
Išvada – ambicinga, Lietuvą į visiškai kitą lygį pakelianti programa būtų Lietuva be šiferio stogų ir be lauko tupyklų. Kai kiekvienas Lietuvos žmogus realiai pajus, kad jis – europietis. Nes jo buitis jau yra tikrai aukštesnio lygio nei ruso ar baltarusio.
Kainuos? Be abejo. Savigarba – ne suknelė iš „Humanos“. Bet piliečių savigarbos nebuvimas Lietuvai kainuoja dar brangiau. Pagaliau tai tikrai nekainuos daugiau nei nauja atominė. O nauda – ne tik dvasinė, bet ir ekonominė – garantuota.
Kaip tai padaryti? Nuo ko pradėti? Nuo to, nuo ko kažkada pradėjo Prūsijos karalius. Nuo aiškaus tikslo išsikėlimo. Nuo sprendimo, kaip tam panaudoti infrastruktūros plėtrai skirtas ES lėšas. Nuo biurokratinio požiūrio pakeitimo žmogišku.
Nė vienai mūsų Vyriausybei, nė vienai Seimo daugumai, nei dešiniesiems, nei kairiesiems tai iki šiol nerūpėjo, net į galvą nebuvo atėjusi tokia mintis.
Ar ne ciniška, kai į paramą iš Asbesto programos negali pretenduoti žmogus, kuris kaime dvejus metus nevykdė ūkinės veiklos? Pakvėpuok su vaikais pora metų asbesto dulkėmis, susirk vėžiu ar asbestoze ir tada galbūt tau duosim pinigų šiferiui pakeisti?
Klausimas „kaip“ – Vyriausybės reikalas. Ta Vyriausybė, kuri tai padarys, ir atves lietuvius į Europą. O europiečiai į daug ką žiūri kitaip. Tokia Vyriausybė taps geriausia nuo Žygimanto Augusto valakų reformos laikų.
Tik tas kandidatas į prezidentus, kuris į rinkimus eis su tupyklų ir šiferio likvidavimo programa, bus vertas šio posto.
Darom? Kortos į rankas, ponai ministrai ir kandidatai! Ar ir toliau mykiam taip, kaip apie atominės statybas ir skalūnų dujų gavybą? Ir kuriam naujas sąmokslo teorijas apie Lietuvos užvaldymą?
