 |
Kartais tikrai gali pasijusti kaip skęstančiame laive, teisingiau, kaip laive, kuriame paskelbtas melagingas pavojaus signalas tik todėl, kad, pavyzdžiui, kažkur virš eurošvyturio susigrūdę audros debesys.
Šalimais, už kelių jūrmylių, plaukiojusio vengrų laivo kapitonas jau susizgribo ir, uždaręs visus liukus, su pagreičiu kursuoja iš vandenyno į ankančią pelkę (kur – cit – tikrai jokio pavojaus nuskęsti), o mus štai ragina gyventi kaip gyvenus, nes esą tik ramus, kantrus, ištvermingas darbas gali apsaugoti nuo stichijos. Tad ką mums, šitaip kvailinamiems, daryti?
Evakuotis!
Galbūt neseku viešosios erdvės taip atidžiai, bet susidaro įspūdis, kad šis žodis tik per pastaruosius porą metų tapo gardžiausiu folkloro kąsniu. Visoms į jį sudėtoms (nusivylimo, nuoskaudų, pykčio, sarkazmo, cinizmo, iliuzijų) reikšmėms išskleisti neužtektų ir disertacijos, bet juo norima nusiųsti apokaliptišką žinią laivo kapitonui: mes ne šiaip emigruojam, mes bėgame iš griūvančios (arba: jūsų sugriautos) valstybės. Supraskit, tragiška katastrofa jau įvyko, todėl gelbėkitės, kas galite. Emigracijos mastai – tai įrodo.
Ar galima šiuos emigracijos mastus paneigti? Ne. Ar galima kaltinti emigravusius žmones, kad „ieško geresnio gyvenimo“? Tikrai ne. Ar emigracija iš tiesų pavojinga Lietuvos valstybės egzistencijai? Tikrai gali taip būti. Ar prie to prisidėjo visi kapitonai, kurie per dvidešimt metų laikė laivo vairą? Žinoma.
Nesinori absoliutinti, bet susidaro įspūdis, kad rafinuotos patyčių formos tampa vienu iš bendrystės jausmų.
Bet net jeigu sutiksime su tokia argumentacija, nesuprantu, kodėl tai būtinai turi mus nuvesti prie ciniško žodžio „evakuotis“? Simboliško žodžio, kuriuo pastaruoju metu stipriai piktnaudžiaujama ir, jei taip galima pasakyti, piktdžiugaujama.
Vienas pavyzdys – visuomenę (gal net) sukrėtusi apklausa, parodžiusi, kad dauguma jos pačios narių rinktųsi materialinę gerovę, o ne nepriklausomybę.
Įdomiausia galbūt ne pati apklausa (kurią, be abejo, turėjo teisę taip klausdami atlikti sociologai, o „Delfi“ portalas paviešinti), o reakcijos ir reakcijos į reakcijas. Valdžios atstovai sureagavo tradiciškai: kaltas sovietmetis ir kapitalistinis sumaterialėjimas. Ne valdžios atstovai tokį jos paaiškinimą suprato, kaip nereflektyvų „isteblišmento“ savo kalčių nematymą ir jų primetimą paties žmonėms. Bet man atrodo, kad „nereflektyvi“ valdžios reakcija šiuo atveju nėra (jau nebėra?) tokia pavojinga, kaip tiesmukiškas apžvalgininkų atsakas pasižiūrėti valdžios atstovams į veidrodį. Vienas komentatorius, įgnybdamas valdžiai už „nereflektyvumą“, kaip tik griebėsi „evakuacijos“ (jis pavartojo šį žodį) pavyzdžio: kol jūs darote niekšybes, žmonės pasipustę padus bėga.
Kita apžvalgininkė chuliganų žargonu pridūrė, kad žmonės „isteblišmentui“ apklausa parodė atkištą vidurinį pirštą. Tarsi tas laivo kapitonas, visa laivo įgula būtų mums primesta nuo mūsų nepriklausančio ir mūsų nekontroliuojamo pasaulio (kitos jūros), tarsi jie nebūtume mes, dar daugiau – tarsi tai, ką pastarųjų pusketvirtų metų valdžia darė, tebuvo tik ankstesnių valdžių tąsa ir jokios kokybinės kaitos. Žodžiu, žmonės, klausykite, viskas šitaip beviltiška, tad:
Evakuokitės!
Tad „reflektyviai nereflektyvūs“ apžvalgininkai nesiūlo mums ieškoti sprendimų, o kviečia ieškoti atpirkimo ožių (kur jie ganosi, visiems aišku). Ir ieškoti su neapykanta, panieka, užgauliojimais.
Šiaip ar taip, pasikartosiu, tai tikrai primena po „melagingo pavojaus signalo“ kilusią paniką. Ne tik šis, bet daug kitų pavyzdžių mūsų viešajame gyvenime galėtų paremti panikos apimto laivo metaforą. Užtenka atkreipti dėmesį, kaip vyksta bendravimas viešojoje erdvėje.
Tai pykčio, patyčių, frustracijos, kaltinimų (apie pastaruosius puikiai rašo Tomas Daugirdas „Naujojo Židinio-Aidų“ 2011 m. 8-ajame numeryje) atmosfera, tarsi prie valčių skubantys iki tol solidumu, santūrumu ir blaiviu protu garsėję vyrai stumia į šoną vaikus, senjorus bei moteris ir ropščiasi į valtis pirmieji, o įkandin dar šaukia, kokie mes visi durniai, kurie nenori stumdytis ir užgaulioti kitų, ypač kapitono.
Prie tokių panikos apimtų drąsuolių visada šliejasi tipai, lyg smulkios žuvytės, užuodusios progą išplaukti prisiplakus prie banginio nugaros. Tokie būna patys aršiausi ir ima šaukti, kad laivo kapitonas – „debilas“, o įgulai, liepiančiai likti savo kajutėse, reikėtų išspardyti užpakalius.
Nieko naujo, bet tai turbūt reikia kartoti: žodžių nepasvėrimas viešojoje erdvėje tapo norma tikrąja šio žodžio prasme. Ne asmenine povyza, retorikos stiliumi, grupine mada, o standartu kiekvienam.
Nutarę pabėgti, mes paliekame savo vietoje tuštumą. Ją užvaldo privertęs mus bėgti blogis.
Nesinori absoliutinti, bet susidaro įspūdis, kad rafinuotos patyčių formos tampa vienu iš bendrystės jausmų. Pavyzdžiui, kiekvienas interneto redaktorius žino, kad kuo provokatyvesnė antraštė, tuo didesnė tikimybė, kad ji patrauks skaitytoją. O tas provokatyvumas pirmiausia išreiškia anaiptol ne originalumą, o tik kuo stipresnius žodelius.
Ir tai visiems (skaitytojams tiek pat, kiek redaktoriams) atrodo savaime suprantama. Bet iš kur tas „savaime suprantamumas“? Kodėl savaime suprantama neturėtų būti tokį tekstą automatiškai ignoruoti, nes, pavyzdžiui, jo autorius nesugeba parinkti neįžeidžių žodžių? Ir nesvarbu, iš ko tai kyla: iš haute couture paviršutiniškumo lyginti finansinę nesėkmę su sovietiniais trėmimais, ar, kaip pasakytų G.K.Chestertonas, iš „grynojo proto“, kai choreografu prisistatantis vyras giliai įsitikinęs esąs gudresnis už visus kitus dėl to, kad jo viešas chamizmas „didina reitingus“ (smulkios politinės žuvytės, besiplūstančios įžeidimais a la debilas, turbūt irgi mintija, kad „didinasi reitingus“). Jie žino, kad būtent toks kalbėjimas sulauks atgarsio. Ne tylos.
Bet tai iš tiesų gali sukurti tokią situaciją, kai laivas ima skęsti. Kai visi šaukia, koneveikia, mosikuoja viens kitam prieš nosį vidurinįjį pirštą, nėra kaip tartis. Tam labiausiai pakenktų tai, kad visi urmu pultų evakuotis, o visos valtys būtų pririštos prie vieno laivo šono.
Keleiviams supuolus į tą pusę, laivas nuo per didelio svorio pasvyra ir... įgula ima prašyti visų grįžti į kajutes, bet niekas nebeklauso, net atsiranda tokių, kuriems ribinė situacija naudinga (gal ima po 2,5 lito už įsėdimą į gelbėjimo valtį?).
Ne vien Lietuvoje kyla „panika“. Daug kur Europoje baugščiai žvalgomasi į žaibus ir lietaus šuorus. Italijoje režisierius Luca Ragazzi su bičiuliu Gustavu Hoferiu keliavo po šalį ir filmavo žmones, klausdami, ar verta likti gyventi Italijoje (dokumentinis filmas „Italy: Love It Or Leave It“). Rašytojas Andreos Camilleri jiems atsakė: „Nutarę pabėgti, mes paliekame savo vietoje tuštumą. Ją užvaldo privertęs mus bėgti blogis.“
Tai, kas gali skambėti tik kaip rašytojiškos vaizduotės metafora, iš tikrųjų reiškia labai realų ir pragmatišką principą: išvykdamas, „evakuodamasis“, tu nepadedi spręsti problemų (nors vienas mokslinis tyrimas, pamiršus, kad skaičių logika – dar ne visa tiesa, bandė pagrįsti būtent tai, esą valdžios politika buvo efektyvi tik todėl, kad žmonės emigruoja), o joms palieki daugiau erdvės vešėti. Tad kas per šauksmus dar išgirs klausimą: ar ne geriau pasilikti savo kajutėje?
