Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Ališauskas: Provincialumo atsikratyti galima tik natūraliai – nekultivuoti saviniekos

Šaltinis: Tekstas publikuotas žurnale Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 7.
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvoje mėgstama skųstis, jog esame provincija. Skundas nėra toks jau nepagrįstas – iki krikšto Europoje buvome net ne provincija, o išvis nežinia kas. Vėliau gausiai sėmėmės kultūros gėrybių (pradedant raidėmis) iš lenkų, kurie patys buvo Europos provincija. Caro laikais tapome Rusijos provincija, per nepriklausomybės dvidešimtmetį mėginome „pasukti Lietuvos laikrodį šimtą metų priekin“, tačiau sovietinė okupacija ne tik atbloškė atgal, įkalino už geležinės uždangos, bet dar ir sudarė progą virsti varganos, atsilikusios valstybės „auksine provincija“, valdoma vietinės, gyvenimu patenkintos komunistų klikos, kurios lozungas buvo „тише едешь, дальше будешь“ – „tykiai keliaudamas, toliau nukaksi“.

Vis dėlto 1989–1990 m. pakeitė viską. Lietuva bent trumpam tapo viena įdomiausių pasaulio šalių. Vytautas Landsbergis jau minimas net Europos istorijos apžvalgose – nepamenu, kad tokią garbę būtų pelnęs Vytautas Didysis, nebent tik Jogaila.

Narystė Europos Sąjungoje, Šengenas, dvišalės sutartys su JAV ir kitomis valstybėmis Lietuvos piliečiams panaikino sienas – keliauk, dirbk, mokykis – kur nori ir pajėgi. Pakito ir šalies aplinka.

Komunikacijų revoliucija, kukliai prasidėjusi „fakso“ aparatu, pagaliau visame pasaulyje leido bendrauti be kliūčių, ribų ir faktiškai už dyka. Net elgetos Vilniaus gatvėse nesikuklina pasirodyti turį mobilųjį telefoną. Internetinė prieiga prie šiaip negaunamų, kartais net unikalių, knygų ir žurnalų per paskutinius kelerius metus tapo kasdienos dalyku. Kalbant banaliomis frazėmis, visos sienos sugriuvo. Ne tik politinės, bet ir laiko bei erdvės ribos neteko ankstesnio reikšmingumo.

Taip, atvykę į Niujorką ir toliau pasijuntame atsidūrę pasaulio centre, Londonas, be abejo, nėra tas pat, kas Kaunas ar net Amsterdamas.

Bet tai tokia pat banalybė, kaip ir tezė apie griuvusias sienas. Taip, „centrai“ išliko, tačiau jie nustojo būti metropolijomis – vieninteliais ar bent besąlygiškai dominuojančiais politinės, socialinės ir kultūrinės galios šaltiniais. Naujoji pasaulio sąranga jei ne nugramzdino į užmarštį, tai bent esmiškai pakeitė provincialumo sampratą.

Būti provincialiam šiandien galima tik vienu būdu – jaustis provincija, tą jausmą sergėti ir puoselėti. Kelti ir gulti su mintimi apie savo provincialumą, ar tikriau, savo nevisavertiškumą. Nes tik jausdamasis nevisavertis, palyginti su artimu ar tolimu „kaimynu“, tam kaimynui pripažįsti metropolijos statusą, o pats save – provincija.

Lietuvai kartą kitą pavyko išsivaduoti iš šios jausenos. Labiausiai – užsienio politikoje. Valdo Adamkaus prezidentavimo metu formuluota mūsų valstybės kaip galimo ir sukurtino regiono centro koncepcija buvo bepradedanti duoti vaisių. Lietuvos politikai ėmė vis garsiau kalbėti tarptautiniuose forumuose ir veikti jų užkulisiuose. Kad ir Gruzijos–Rusijos karo metu pajusta, kad galime tapti rimtu veikėju.

A. a.Gintaras Beresnevičius Imperijos daryme pamėgino kitaip pažvelgti į mūsų išeiviją – ne kaip,   sovietiniais įvaizdžiais tariant, nuo gimtosios sodybos obels nulaužtą ir nudžiūvusią šaką, o kaip pasaulinės įtakos, atsinaujinimo ir dinamikos šaltinį.

Atrodytų keista, kad šios pastangos ištraukti Lietuvą iš provincinės savimonės sukėlė pasipiktinimą ir pasipriešinimą. Kas ne kas sieja tai su išorės jėgų, konkrečiai Rusijos manipuliacijomis.

Be abejo, Rusija vargiai suinteresuota mūsų šalies pažanga ir stiprėjimu. Tačiau entuziazmo, su kuriuo ne tik žurnalistai, bet ir patriotiški politikai dėstė, kad Lietuva negali pretenduoti į jokį tarptautinį vaidmenį ar svorį, priešo manipuliacija nepaaiškinsi.

Be abejo, Rusija vargiai suinteresuota mūsų šalies pažanga ir stiprėjimu. Tačiau entuziazmo, su kuriuo ne tik žurnalistai, bet ir patriotiški politikai dėstė, kad Lietuva negali pretenduoti į jokį tarptautinį vaidmenį ar svorį, priešo manipuliacija nepaaiškinsi.

Veikiau tai provincinės savimonės circulus vitiosus. Būdamas įsitikinęs savo nevisavertiškumu negali nemąstyti neva realistiškai, turi pripažinti savo nevisavertiškumą, o jį pripažindamas turi elgtis taip, kaip dera nevisaverčiam, atmesti kitokios laikysenos galimybes.

Saviniekos ratas taip įsisuka, kad jį pristabdyti gali tik dramatiški, į patį gyvenimą įsiveržiantys įvykiai – tokie kaip dabartinis Ukrainos–Rusijos karas, kai daugybei piliečių tampa akivaizdu, kad nėra kada mąstyti apie Lietuvos menkumą ir „sveikaprotišką“ glaudimąsi prie galingųjų. Tai dar vienas šansas mūsų valstybei ištrūkti iš provincialiosios saviniekos rato ir tapti adekvačia regiono ir Europos procesų dalyve.

Politinis gyvenimas ir yra tuo geras, kad jame niekada nerasi ramybės, nes jame niekada nesi vienas – priešai ir draugai visada šalia. Jie tiesiog priverčia pamiršti tariamąją savo vietą ir verčia rinktis: veiksi arba žūsi. Nepalyginti prastesnė situacija kultūriniame ar akademiniame gyvenime.

Antai didžiausias akademinio gyvenimo, bent jau humanitarų, paradoksas tas, kad tai, kas išoriškai atrodo integracija, ribų trynimu, dalyvavimu tarptautiniame mokslo gyvenime, iš tikro tėra provincinio mąstymo apraiška. Pompastiškas reikalavimas vertinant programas būtinai telktis užsienio ekspertus iš tikro tėra menkai pridengtas netikėjimas, jog Lietuvoje gali būti sukurta sąžininga ir kompetentinga akademinė bendruomenė.

Pompastiškas reikalavimas vertinant programas būtinai telktis užsienio ekspertus iš tikro tėra menkai pridengtas netikėjimas, jog Lietuvoje gali būti sukurta sąžininga ir kompetentinga akademinė bendruomenė.

Nesvarbu, kad į anglų kalbą reikia išversti daugybę puslapių, kad juos galėtų paskaityti pora profesorių danų, kad nė vienas jų nieko nėra girdėjęs nei apie Donelaitį, nei apie Gavelį, nei apie Oršos mūšį, nei apie partizanų kovas, – jų objektyvumu bei kompetencija spręsti ir patarinėti sudvejoti negalima.

Vadinamosios „tarptautinės“ publikacijos ir toliau vertinamos labiau už vietines, nepaisant to, kad istorijos, literatūros, gimtosios kalbos, net filosofijos studijos pirmiausia reikalingos kaip veiksnys, palaikantis tautos – etninės ir politinės – identiteto dinamiką besikeičiančiame pasaulyje.

Paprasčiau sakant, istorikas ar filosofas reikalingas ne žurnalui, o savo politinei ir kultūrinei bendrijai. Antra vertus, tiesiog naivu manyti, kad kam nors Vengrijoje ar Austrijoje bus įdomu literatūrologo straipsnis, prikimštas lietuviškų Aisčio ar Radausko citatų, lygiai taip pat, kaip mus menkai tesudomins suomių ar rumunų istoriškai labai reikšmingų rašytojų poetika.

Konvulsiški bandymai sugrupuoti užsienyje leidžiamus žurnalus į „prestižinius“ ir „nelabai“ irgi nieko nedavė.

Pliūpsnis „suorganizuotų“ publikacijų Latvijos ar Baltarusijos užkampiuose įsikūrusių aukštųjų mokyklų žurnaluose parodė, kad įmanu rasti kriterijų, pagal kuriuos galima atskirti tai, kas rimta ir solidu, nuo mokslo imitacijos, tačiau tie kriterijai negali būti formalūs.

Kaip ir politikoje, taip ir akademijoje provincialumo atsikratyti galima tik natūraliai – nekultivuojant saviniekos. Drįstant pripažinti, kad sava akademinė bendruomenė yra pajėgi įvertinti tyrimų ir idėjų vertę. Puoselėjant joje ne savinieką, o asmeninę atsakomybę, sąžiningumą, bet ir kolegišką geranoriškumą.

Deja, būtent formaliais kriterijais vadovautasi suskirstant užsienio žurnalus pagal tai, ar jie įtraukti į kažin kokias duomenų bazes… Lietuviška patirtis parodė, jog tereikia kiek guvumo ir gali į tokią bazę patekti…

Kaip ir politikoje, taip ir akademijoje provincialumo atsikratyti galima tik natūraliai – nekultivuojant saviniekos.

Drįstant pripažinti, kad sava akademinė bendruomenė yra pajėgi įvertinti tyrimų ir idėjų vertę. Puoselėjant joje ne savinieką, o asmeninę atsakomybę, sąžiningumą, bet ir kolegišką geranoriškumą.

Siekiant skelbti savo tyrimus rimtose tarptautinėse konferencijose ar žurnaluose ne todėl, kad kokia nors valdžia už tai atlygins balais ar taškais, o dėl to, kad jautiesi jau turįs kažką svarbaus pasakyti kolegoms iš Vokietijos ar Bulgarijos…

Kitaip manantys žmonės prikiš, jog mano rašinyje trūksta konkretumo, argumentų ar receptų. Nesu tiek gabus, kad pavyktų juos sudėti į pora žurnalo puslapių. Tebus tai, kaip kartais sakoma, provokacija – gal kas nors supyks arba apsidžiaugs ir atsilieps. Nebūtinai čia ir tuoj. Svarbu pradėti mąstyti.

www.nzidinys.lt

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min