Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Plečkaitis: Diplomatai nepajėgūs sustabdyti karo, jei nėra politinės valios

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vytautas Plečkaitis Tuo metu, kai pietryčių Ukrainoje vyksta įnirtingos kovos tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų ir kiekvieną dieną žūsta civiliai žmonės, Berlyne Vokietijos užsienio reikalų ministro W.Steinmeierio iniciatyva savaitgalį keturių valstybių užsienio reikalų ministrai buvo pakviesti aptarti galimybes nutraukti karą. Be vokiečių, dalyvavo Ukrainos, Prancūzijos, Rusijos užsienio reikalų ministrai.

Kodėl derybose dėl taikos Ukrainoje nedalyvauja nei JAV, nei Didžiosios Britanijos diplomatai? Kodėl neatstovaujama Briuseliui, tiksliau Europos Sąjungos bendrijai užsienio reikalų komisarės asmenyje? Ar jiems nerūpi taika ir Ukrainos vientisumas?

Tikriausiai rūpi, bet, ko gero, ne pirmoje vietoje. Jų interesų orbitoje labiau svarbus yra karas Irake, gimstanti Kurdų valstybė su milžiniškais naftos ištekliais, kariniai veiksmai tarp žydų ir palestiniečių Gazos Ruože, neramumai Afganistane, įtampa Tolimuosiuose Rytuose tarp Kinijos ir Japonijos ir kiti karšti pasaulio regionai.

Kas gi yra tie ministrai ir kokiems interesams jie atstovauja? Ar iš tikrųjų ponas S.Lavrovas nori taikos? Ar Ukrainos užsienio reikalų ministras yra įgaliotas daryti nuolaidas suvereniteto klausimais? Tikrai ne. Jis tą ir paskelbė savo „tviteryje“ po pasitarimų, kad „raudonos linijos jis neperžengė“.

Ar apskritai Rusija nori susitarti su Ukraina kaip lygus su lygiu, o ne kaip šeimininkas su vasalu?

Ar apskritai Rusija nori susitarti su Ukraina kaip lygus su lygiu, o ne kaip šeimininkas su vasalu? Juk Ukraina nori ir nugalėti prorusiškus separatistus šalies rytuose, tuo užtikrindama savo valstybės žemių integralumą, ir grąžinti Krymą.

Rusijos interesas yra visai kitas. Jį aiškiai išreiškė prezidentas V.Putinas, prieš kelias dienas apsilankęs Kryme. Jis pareiškė, kad Krymas yra ir visada bus Rusijos, primindamas ir pagrasindamas visiems klausantiems, kad rusai sukūrė ypač modernų ginklą savo interesams apginti. Tokio ginklo, girdi, neturi dar niekas pasaulyje. Kitaip sakant, bijokite mūsų ir to, ką mes pasiėmėme jėga, niekam niekada geruoju neatiduosim.

Šito principo Rusija laikosi gana tvirtai: iki šiol Japonijai negrąžino Kurilų salų, prijungtų po II pasaulinio karo, o Karaliaučiaus sritis per gerą dešimtmetį iš vokiškos tapo rusiška. Laimėtojai neteisiami, teisiami pralaimėjusieji – sako žiauri ir neteisinga, bet gyvenimo patikrinta patarlė.

Kieno interesus susitikime gynė Vokietijos ir Prancūzijos užsienio ministrai? Žinoma, pirmiausia jie gynė savo valstybių interesus, kurie tikrai ne visada sutampa su Ukrainos interesais ir todėl šimtaprocentinio palaikymo ukrainiečiai iš šių šalių neturėjo ir neturės. Vokiečiai ir prancūzai vis dar tikisi išpešti nuolaidų iš Rusijos ir kažkiek paspausti Ukrainą. Tačiau jiems to padaryti eilinį kartą nepavyko.

Ukraina negali atsisakyti savo teritorijų, o Rusija nenori šių teritorijų pripažinti Ukrainai. V.Putinas svajoja apie naują Jaltą, apie valstybių sienų perbraižymą ir jų įteisinimą. Ar tai jam pavyks, daug priklausys nuo ES ir JAV bendros pozicijos išlaikymo šiuo klausimu. Europos Sąjunga stiprybės užsienio politikoje ir saugumo srityje nerodo. Amerika turi „gerą prezidentą geriems laikams“, bet laikai pasaulyje, deja, yra blogi ir JAV politika Europoje yra silpna. Tuo, žinoma, geriau Rusijai.

Baltijos šalims pasisekė, kad buvę jų vadovai, suprasdami priklausymo ES ir NATO reikšmę savo valstybių saugumui, laiku tapo šių organizacijų nariais. Todėl, nepaisant visokių žirinovskių gąsdinimų, Rusija nepuls Baltijos šalių, nes tai reikš trečiąjį pasaulinį karą, po kurio gali nelikti ne tik Lenkijos ir Baltijos valstybių, bet ir pačios Rusijos.

V.Putinas svajoja apie naują Jaltą, apie valstybių sienų perbraižymą ir jų įteisinimą. Ar tai jam pavyks, daug priklausys nuo ES ir JAV bendros pozicijos išlaikymo.

Tačiau Ukrainos atvejis visai kitoks nei Baltijos šalių. Nesipriešindami ukrainiečiai Kryme padarė didžiulę klaidą, kuri, matyt, išprovokavo Rusiją pradėti „didelį karą“ Ukrainoje, tikintis panašaus rezultato kaip Kryme.

Vis dėlto, Ukraina parodė valią ir norą savo valstybę apginti. Tačiau Ukrainai kovoti vienai su Rusija, nuolat tiekiančiai ginklus ir apmokytus samdinius į Donecką ir Luhanską, nėra lengva. Lenkų generolas B.Pacekas, deja, yra teisus, sakydamas, kad „su kiekviena savaite ir mėnesiu Ukraina silps“. Ne tik kariškai. Jų ekonomika yra ant bankroto slenksčio ir laikosi tik dotacijų pagalba. Ilgai kariaujant galimi ir socialiniai neramumai.

Kyla klausimas, ar to nežino Europos Sąjungos šalys ir JAV? Manau, kad tikrai žino, jog viena Ukraina prieš Rusiją neatsilaikys, o ES įvestos sankcijos poveikio Rusijos politikai nepadarys tokiu mastu, kad ji nutrauktų karą. Greičiau jos padarys poveikį kai kurių ES šalių politikams ir jų santykiams su Rusija.

Vis dėlto norisi tikėti, kad Europos Sąjungos šalys ir JAV nepaliks Ukrainos vienos ir išgirs jos prašymą, kurį Vilniuje Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių parlamentų pirmininkams perdavė Ukrainos parlamento pirmininkas O.Turčynovas, sakydamas, kad Ukrainai reikia paramos ne tik žodžiais, bet ir ginklais.

Šiaurės ir Baltijos šalių parlamentų vadovai entuziazmo ukrainiečių prašymui nerodė, bet pažadėjo svarstyti ir siekti bendro ES šalių sutarimo šiuo klausimu. Išvertus iš diplomatinės kalbos į žmonišką, tai reiškia iškelto klausimo biurokratizavimą ir lėtą jo numarinimą.

Gal didiesiems Europos žaidėjams ir pragmatiškiems mažųjų ES valstybių politikams labiau rūpi ne Ukraina, o kaip atstatyti normalius santykius su Rusija?

Berlyne užsienio šalių ministrų susitikimas baigėsi be rezultatų. Diplomatai karo nesustabdė. Separatistai jau kitą dieną apšaudė taikių pabėgėlių koloną, – pranešė Ukrainos valdžios atstovai. Žuvo daug moterų ir vaikų. Karas tęsiasi, nes to nori Rusijos politikai, nes jiems reikalinga paklusni, prorusiška Ukraina.

Lenkų valstybinė televizija TVP informavo, kad susitikimo metu Berlyne rusai nepažadėjo netiekti ginklų separatistams. Taigi, viena kariaujanti pusė gaus pačius geriausius ginklus iš Rusijos, o dėl ES šalių aiškios pozicijos nebuvimo bei išsisukinėjimo ir JAV izoliacinės politikos Europoje Ukraina greit pajus ginkluotės badą. Tai gali užtęsti ginkluotus susirėmimus Rytų Ukrainoje ir sustiprinti prorusiškų separatistų pozicijas.

Tokiu atveju kyla klausimas, ar Europos Sąjunga iš tikrųjų nori, kad Europoje būtų stipri ir nepriklausoma Ukrainos valstybė? Gal didiesiems Europos žaidėjams ir pragmatiškiems mažųjų ES valstybių politikams labiau rūpi ne Ukraina, o kaip atstatyti normalius santykius su Rusija, net pamirštant apie jos užkariautą Krymą?

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min