Rusijos autoritarinis režimas juodosiomis technologijomis apkvailino ir toliau kvailina dalį savo šalies gyventojų, o kai ką ir Lietuvoje, kad kaimyninėje slavų valstybėje pažeidžiamos rusų teisės ir įsigali fašizmas.
Galėtume tik priminti, kad fašizmas Europoje nugalėtas prieš 70 metų. Naciai, atėję į valdžią Vokietijoje 1933 metais, naudojo tokias pat juodąsias technologijas ir tokius pat argumentus, tariamai gindami tėvynainius, kaip pretekstą karui pradėti. Taip, kaip ir dabartinė Rusija.
Naciai, atėję į valdžią Vokietijoje 1933 metais, naudojo tokias pat juodąsias technologijas ir tokius pat argumentus, tariamai gindami tėvynainius, kaip pretekstą karui pradėti. Taip, kaip ir dabartinė Rusija.
Ko iš tikrųjų nori Rusija, bet nedrįsta tiesiai pasakyti?
Rusija nori ne tik Krymo, kurį ji užkariavo XVIII amžiaus pabaigoje Jakaterinos II laikais, pajungusi Krymo totorių chanatą. Praėjus po to 160 metų totorius iš savo tėvynės išvarė Stalino Rusija ir taip Krymas tapo „iskono russkij“ – „nuo neatmenamų laikų rusišku“.
Tiksliau, apie 58 proc. jo gyventojų yra rusai, apie 20 proc. ukrainiečiai ir apie 15 proc. – totoriai, sugrįžę iš tremties, bei kitų tautybių žmonės.
Rusija nori visos Ukrainos. Jai reikalinga paklusni oligarchų valdoma, ne į Briuselį žiūrinti, o iš Maskvos komandų laukianti Ukraina.
Rusija daro viską, net vykdo agresiją prieš jai draugišką šalį, kad Ukraina nebūtų nei demokratine, nei pilietine valstybe. Laisvų piliečių valdoma šalis yra pavojinga pačios Rusijos oligarchinei sistemai ir jos vyriausiajam oligarchui.
Rusijai reikia ne tik Ukrainos. Rusijai reikia Gruzijos ir ten atsiranda Abchazijos bei Pietų Osetijos separatistai. Rusijai reikia Moldovos ir ten yra Padniestrė su rusų kareiviais. Rusijai reikia Baltarusijos ir ten yra savas, Maskvai ištikimas Batka. O dabar bus Krymas, galbūt net Krymo „valstybė“ su Rusijos kariuomene – kad Ukraina taptų paklusniu vasalu.
Rusija karu prieš Ukrainą parodė savo tikrąjį veidą. Jis turėtų išsklaidyti iliuzijas visiems tiems, kurie dar tikėjo Rusijos sveiku protu ar net jos geranoriškumu.
Rusija yra geranoriška tik tiems, kurie jai paklūsta. Ukrainiečių tauta, ypač laisvėje subrendusi jos dalis, nenorėjo ir nenori nei savų oligarchų, besilankstančių Maskvai, nei tuo labiau svetimųjų, atėjusių daryti tvarkos jų šalyje su Kalašnikovo automatais
Rusija taip pat parodė, kokia yra bejėgė Europos Sąjunga, tesugebėjusi pagrūmoti piršteliu agresoriui, priimdama popierinius, vertės neturinčius pareiškimus.
Išmintingieji ES šalių ministrai įvardijo Rusiją agresorium, bet, nepaisant to, nesiryžo priimti net pačių švelniausių sankcijų. Galbūt jei rusai užims dar didesnį svetimos valstybės žemės gabalą, pavyzdžiui Lugansko ir Donecko sritis, ES išdrįs apriboti vizų režimą keliems Rusijos biurokratams. Galbūt?
Net tuomet, kai Rusijos kariuomenė užpuola kitą Europos valstybę, Europa švenčia Užgavėnes, todėl ministrai negali susirinkti savaitgalį.
Tačiau dabar su agresoriumi derėsis, jei tik anas sutiks derėtis. Europa pragmatiška. Jai reikia ekonominio partnerio, jai reikia rusiškų dujų, nuo kurių ne tiek mažai ES valstybių priklauso. Jai reikia taikos, ramybės ir gerovės, reikia rusų ir ukrainiečių oligarchų milijardų Londono ir Vienos bankuose.
Net tuomet, kai Rusijos kariuomenė užpuola kitą Europos valstybę, Europa švenčia Užgavėnes, todėl ministrai negali susirinkti savaitgalį.
Jau nekalbant apie besiilsintį Europos Sąjungos parlamentą, į kurį veržiasi pusė Lietuvos Vyriausybės ministrų ir paties konservatorių patriarcho anūkas. Kažin ar spėjo jis apsilankyti Maidane? Juk ten taip nesaugu! ES parlamente Briuselyje kol kas tikrai saugu. Rusijos kareivos ten dar galbūt greit neateis. Tad pagyvenkite, gerbiamieji išrinktieji, bent jūs kol kas saugiai ir pritekliuje.
Lietuva – ne išimtis. Mūsų valstybės vadovai ir karo vadai susirinko į Daukanto aikštės rūmus tik pirmadienio rytą, nes šeštadienį ir sekmadienį reikėjo ilsėtis, o ir sugebėjo pasakyti tik tiek, kad sankcijų prieš Rusiją nebus.
Matyt, todėl, kad per mažai kraujo pralieta?
Mūsų valstybės vadovai ir karo vadai susirinko Daukanto aikštės rūmuose tik pirmadienio rytą, nes šeštadienį ir sekmadienį reikėjo ilsėtis.
Nesugebėta net pamąstyti, kad dabar yra pati geriausia proga susirūpinti mūsų pačių karine galia ir skirti papildomų lėšų Lietuvos gynybai stiprinti, netampant nuolatiniu prašytoju ir net pajuokos objektu.
Lietuva gynybai skiria mažiausiai iš visų NATO šalių. Ir tikimės stebuklo užpuolimo atveju. Gal NATO išgelbės?
NATO padės, bet kariauti reikės patiems. Todėl vaikus ir anūkus reikia rengti ginti šalį, o ne siųsti į Europos Parlamentą.
Kuo daugiau bus anūkų čia, Lietuvoje, pasirengusių ginti savo tėvynę, tuo visi būsime saugesni net gyvendami agresyvios ir neprognozuojamos Rusijos pašonėje.
