15min.lt konferencijoje – garsi aktorė Tatjana Liutajeva (nuotraukos, video)

15 metų Lietuvoje pragyvenusi T.Liutajeva ryžosi atsakyti į visus skaitytojų klausimus apie karjerą, žvaigždžių spindesį Rusijoje, Lietuvoje gyvenančius du buvusius sutuoktinius ir pan.

– Rusijos spaudos esate ne kartą pavadinta Rusijos gražuole, kokia ta jūsų grožio paslaptis? Ar kovojate su bėgančiu laiku, ar visus pokyčius laikote neišvengiamybe? (Kristina)

– Man malonu, kad mane taip vadina, bet manau, kad grožis yra iš vidaus. Aišku, reikia save visuomet prižiūrėti, bet esu prieš plastinę chirurgiją ir netikras priemones. Žmogus turi susitvarkyti savyje, o po to ateina ir grožis. Negražių žmonių nėra.

– Ar iškart sutikote tapti „Kino pavasario“ žiuri nare? Juk, kiek pamenu, šiame festivalyje jau esate dalyvavusi. Ar jaučiate nostalgiją Lietuvai? (Teresė)

– Niekada nedalyvavau „Kino pavasaryje“. Rengiau savo festivalį „Gyvasis Rusijos kinas“ su Vida Ramoškiene. Labai ją gerbiu ir myliu. Ji yra labai moteriška ir labai stipri. Sudėtinga surengti tokį festivalį kaip „Kino pavasaris“, žinau, ką tai reiškia. Kai ji paskambino, iškart sutikau, nors ir turiu daug darbo Maskvoje. Esu labai jai dėkinga, ačiū jai.

– Lietuvoje pragyvenote daug metų, ar yra čia kokia jums svarbi vieta, kurią visada norite aplankyti atvykusi, ar žmogus, kurį norite susitikti? (Danguolė)

Abu vaikai atsimena lietuvių kalbą. Aišku, kažkas pasikeitė, bet jei Maskvoje norime, kad mūsų niekas nesuprastų, kalbamės lietuviškai.– Taip, čia yra keletas mano draugų. Draugė Gabrielė Kuodytė, Rimantė Valiukaitė, Karina Leontjeva, visada laukiu susitikimo su Egle Gabrėnaite. Daug žmonių – ir Juozas Statkevičius. Daug ko nespėsiu pamatyti dėl įtempto grafiko.

Važiavome į Belmontą, nuvežiau ten visą žiuri. Visiems labai patiko. Toks jausmas, kad aš ten buvau prieš kokius 200 metų. Labai stiprią energiją turinti vieta. Ir labai skanu. (Šypsosi.)

– Kaip apibūdintumėte tą laikotarpį, kurį praleidote Lietuvoje? Ar sunku buvo adaptuotis Lietuvoje, išmokti kalbą? Kokie, jūsų manymu, yra lietuviai, jų pagrindinis būdo bruožas? (Tadas)

– Manau, kad lietuviai yra labai talentingi žmonės. Čia mano antra tėvynė. Nenoriu pamiršti nei kalbos, nei čia esančių žmonių. Yra tokių, kas metus pagyvena Amerikoje ir grįžta kalbėdami pusiau amerikietiškai. Savo biografijos faktus reikia vertinti, tai ir darau. Kai čia gyvenau, buvo visko. Bet buvo daug gero. Per 15 metų čia padariau svarbiausią moters darbą – pagimdžiau du vaikus, kurie yra pusiau lietuviai. Adaptuotis nebuvo sunku. Pagimdžiau Agnę ir pradėjau su ja kalbėtis. Niekada nebijojau kalbėti netaisyklingai. Kartą parduotuvėje paprašiau „vargšelio su aguonomis“. Su žmonėmis bendrauti čia buvo lengva.

– Jei galėtumėte atsukti laiką, ar savo gyvenime ką nors pakeistumėte? (Vilma)

– Turbūt ne. Vis dėlto kiekvieno žmogaus gyvenimą lemia likimas. Būtinai reikia klausyti vidinio balso ir elgtis taip, kaip jauti.

– Turite du vaikus lietuviškomis pavardėmis, ar jie ir širdyje lietuviai? Galbūt kartu atvykstate čia atostogauti? (Kotryna)

– Dabar atvykome kartu. Agnė yra „Kino pavasario“ svečias ir, žinoma, susitiks su tėvu. Dominykas susitiks su savo tėvu. Jie abu atsimena lietuvių kalbą. Aišku, kažkas pasikeitė, bet jei Maskvoje norime, kad mūsų niekas nesuprastų, kalbamės lietuviškai (šypsosi). Žinoma, jie lietuviai. Ir Rusijoje pastebi, kad Agnė ne tokia, kaip kiti rusų aktoriai. Ji daug emocijų išlaiko viduje, kaip lietuviai. Kine tai labai gerai. Rusai labai greit įsiplieskia, o Agnė santūri. Ji leidžia sau pajusti, o ne sprogsta iš karto, man tai labai patinka.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Tatjana Liutajeva

– Ar Jums ir Jūsų vaikams nekyla mintis kada nors grįžti į Lietuvą? (Živilė)

– Gyventi – ne. Vaikai jau turi savo vietas, draugų. Mano sūnui 10 metų, bet jis jau turi savo vietą mokykloje, lanko jaunimo CSKA rinktinę, piešia. Agnė irgi turi savo bičiulių būrį, darbą. Bet ji filmuosis ir Lietuvoje.

– Kaip jautėtės, kai sužinojote apie kruvinus išpuolius Maskvos metro? (Stasys)

– Baisu. Iškart pradėjo skaudėti širdį. Skambinau draugams ir pažįstamiems, kas važinėja su metro. Nėra nieko baisiau. Nežinau, ar ta politinė situacija kada nors išsispręs. Man labai skaudu ir baisu dėl vaikų.

– Kaip reaguojate į tai, kad Jūsų duktė Agnė irgi pasirinko aktorės profesiją? Ar nebandėte jos nuo to atkalbėti? Esate sakiusi, kad suderinti darbą kine ir šeimą yra be galo sunku, taigi ar nebijote, kad Agnės asmeninis gyvenimas gali nesusiklostyti? (Gražina)

– Ne... Ji yra mano protinguolė. Kai ji pasakė po filmo „Meilės ženklai“, kad susirgo šia profesija, supratau, kad jai tai tinka. Galima atstovauti bet kokiai profesijai ir nebūti laimingam, tai ne nuo to priklauso.

– Ką jaučiate vartydama Rusijos spaudą ir ten matydama savo dukters nuotraukas? Ko labiausiai jai linkite? (Mama)

– Labai myliu Agnę, noriu, kad ji būtų laiminga ir kad jai sektųsi asmeninis gyvenimas, darbas. Gyvename kartu ir esame labai panašios. Jei duodame interviu, galime viena už abi atsakyti. Mūsų nuomonės labai sutampa. Svarbiausia, linkiu, kad ji būtų sveika ir laiminga.

– Visi kalba apie jūsų dukrą Agnę, o kaip sekasi jūsų sūnui? Ar ir jis turi polinkį į meną? (Lina)

– Jis piešia, jau buvo vienas jo darbas parodoje. Už jį buvo apdovanotas „Auksinio teptuko“ prizu. Jis plaukioja, žaidžia krepšinį, lanko dailės mokyklą, taip pat lanko meno, filosofijos pamokas. Dabar jau praėjo Gogolio kūrybą, nusimano mitologijoje. Jam patinka piešti tai, apie ką skaito.

– Ar jūsų širdis dabar užimta? Ir ar ryžtumėtės trečiai santuokai, jei atsirastų TAS žmogus? (Alina)

– Aš dabar viena. Turbūt noriu ramybės, gal toks laikotarpius, negalvoju apie trečią santuoką.

– Ką manote apie šiais laikais populiarų būdą poroms gyventi susimetus? (Henris)

Mane kvietė dalyvauti projekte „Žvaigždės ant ledo“, bet per daug branginu savo kaulus. Žinau, kad ko nors ten prisidirbčiau. Tai daug laiko užima. Nemėgstu balinių šokių nuo vaikystės.– Man atrodo, kad visai nesvarbu, ar yra antspaudas pase. Svarbiausia, kad žmonės tarpusavyje sutartų.

– Ar lengva Rusijoje pragyventi iš aktoriaus duonos? Ar, kaip ir Lietuvoje, aktoriui tenka verstis per galvą, dalyvauti TV šou ir panašiai? (Tadas)

– Jei yra darbo, galima ir pragyventi. Mes labai nemėgstame visokių „tusovkių“ su Agne. Tai atima daug laiko ir yra pripildyta netikrų emocijų. Manau, kad aktorius turi filmuotis ir dirbti teatre. Jei mūsų labai prašo, ateiname į premjeras, prezentacijas. Bet tai vyksta ne kiekvieną dieną, neužtektų jėgų. Yra daug žmonių, kurie gyvena tik tuo. Mūsų bendravimas yra privatus dalykas, mėgstame būti namuose, nueiti į kiną ar restoraną.

– Kokio pobūdžio televizijos projektai jums atrodo patraukliausi? Kokiuose sutiktumėte dalyvauti? (Ona)

– Mane kvietė dalyvauti projekte „Žvaigždės ant ledo“, bet per daug branginu savo kaulus. Žinau, kad ko nors ten prisidirbčiau. Tai daug laiko užima. Nemėgstu balinių šokių nuo vaikystės. Gal dainuoti ir eičiau... Bet ten nelabai sveika konkurencija. Yra favoritų, numylėtinių, o aš nuo vaikystės esu už teisybę.

– Tikiuosi, būsite atvira: kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos kiną ir jo kūrėjus? (Naglis)

– Seniai mačiau. Mūsų žiuri vakar visi buvo pas Šarūną Bartą. Jį pažįsta visas pasaulis. Lietuvoje gali kurti gerą kiną, bet tam nėra pinigų. Tik dabar čia atvykusi supratau, kad Lietuvos prodiuseriai neteisingai svarsto, jie mano, kad filmuotis aktoriui – dovana. Visas pasaulis jau seniai taip nedirba. Jei mane kviečia, aš dirbu savo darbą, o jūs man mokate. Bet ne visi tai supranta.

– Jūs pripažinta Rusijoje, ar nesvarstėte vieną dieną imti ir užimti Holivudo? O gal Holivudas Rusijoje – pajuokų objektas?

– (Juokiasi.) Ne... Visai nenoriu ir niekada negalvojau. Maskvoje jaučiuosi gerai, ten mano Holivudas. Ten yra savų. Holivudas niekada nepriims – kiek jau bandė lietuvių, rusų. Niekam neatidarė durų. Ten savi nori valgyti, juolab mentalitetas ten kitas. Amerikos aktoriai visai kitaip vaidina.

– Ne sykį ekrane esate apsinuoginusi, pavyzdžiui, filme „Septynios dienos po nužudymo“ („Семь дней после убийства“). Ar nusimesti drabužius prieš kamerą lengva? (Karolis)

– Jėzus Marija... Čia prieš 20 metų... Pas gerą režisierių. Ten juk ne tam, kad žiūrovai eitų. Daugiau nė karto nebuvau nusirengusi, manau, to nereikia. Šimtą kartų galima seksualiau nufilmuoti nenuogą moterį.

– Kokius vaidmenis jums atlikti sunkiausia, kada filmavimo aikštelėje kovojate su savimi?

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Tatjana Liutajeva

– Niekada. Neinu į tuos filmus, kur pagal scenarijų yra satanistų, kažkokio juodumo, sadomazochizmo, narkotikų. Tie filmai, kuriuose vaidinu, yra tokie, kuriuose iš tiesų galiu vaidinti. Ten man vaidmenis atlikti nėra sunku.

– Kokie prisiminimai užplūsta prisiminus filmą „Pirmyn, Gardemarinai“? Ar sutiktumėte nusifilmuoti jo tęsinyje, tarkime, „Gardemarinai po 20 metų“? (Andrius)

– Ne, nesutikčiau. Manau, kad viskas gerai pirmą kartą. Mačiau muškietininkų sugrįžimą po 20 metų, pasidarė liūdna. Žmonės negali būti visą laiką jauni. Žiūrovai to nesupranta ir neatleidžia. Manau, kad bet kuris amžius turi savo žavesio. Yra kitų idėjų – kam reikia tų „Gardemarinų“. Tuos senuosius žiūri iki šiol, tai graži istorija.

– Su kuriais kolegomis iš legendinio filmo „Pirmyn, Gardemarinai“ bendraujate iki šiol? Gal turite kokių naujų projektų kartu ar panašiai? (Rytis)

– Turėjome vieną kitą TV projektą. Susitikę su Bojarskiu draugiškai pasibučiuojame, jis labai „fainas“ žmogus. Supraskite teisingai... be liežuvių (juokiasi). Retai matomės, visi „Gardemarinų“ kolegos turi daug darbų.

– Kokie jūsų santykiai su buvusiais vyrais Olegu Ditkovskiu ir Roku Ramanausku? Ar susitikote su jais, atvykusi į Lietuvą? (Dainius)

– Labai geri santykiai. Rokas ir Olegas visada laukia mūsų perone, kai atvažiuojame. Jie ir tarpusavyje sutaria. Manau, kad ir kas nutiktų gyvenime, viskas turi vykti inteligentiškai. Vaikai turi žinoti, kad turi ir tėtį, ir mamą. Motinos negali atgręžti tėvams nugarų. Čia yra nelengvas darbas, buvę sutuoktiniai turi dirbti kartu. Skyrybos yra didelis skausmas, bet viską galima padaryti gražiai.

– Hipotetinis klausimas, atsiribojant nuo materialinės (nevienodų honorarų už vaidmenį ir pan.) pusės: kuriam žanrui teiktumėte pirmenybę – kinui ar teatrui? Kodėl?

– Turbūt dabar kinui. Kinas man atvėrė visai kitą gyvenimą. Teatras pavertė mane profesionale. Kine man dabar įdomiau. Lenkiuosi teatrui ir esu dėkinga, kad jis buvo mano gyvenime. Dabar su Agne repetuojame Maskvoje, Vachtangovo teatre, pas Rimą Tuminą spektaklį „Žaislų pardavėjas“.

– Norėčiau paklausti, ar šiais laikais  netrūksta tinkamų vaidmenų vyresnio amžiaus (nebe paauglėms) aktorėms, kurios norėtų ir galėtų filmuotis kino filmuose. (Raimonda)

Motinos negali atgręžti tėvams nugarų. Čia yra nelengvas darbas, buvę sutuoktiniai turi dirbti kartu. Skyrybos yra didelis skausmas, bet viską galima padaryti gražiai.– Man netrūksta. Visada yra pasirinkimų, įvairių projektų, juk ne po vieną filmą kuria. Gal ir trūksta – ne visi patenka, kas nori.

– Kokia jūsų tradicinė diena? (Kira)

– Mano asmeninė? Gimtadienis (juokiasi). Jei rimtai, visų pirma atsimerkiu. Jei Domas ne mokykloje, o aš ir Agnė ne darbe, išspaudžiu apelsinų sulčių, verdu manų košę. Jie guli lovoje, o aš bėgioju. Kiekviena diena vis kitokia. Svarbiausia, kad mes juokiamės labai daug. Vis prisigalvojame ko nors. Dabar turime tokį žaidimą – vienas pasako, kitas būtinai turi išpildyti, nesvarbu, kad ir kur būtume. Jei neįvykdai nurodymo, bauda. Prisijuokiame iki ašarų. Žmonės žiūri, kartais nesupranta, kas vyksta, bet labai smagu, niekada kitiems nesakome piktų dalykų. Ko tik nebūna (juokiasi).

– Kiekvieną pavasarį norisi pokyčių, atgimimo – ko jūsų širdis yra pasiilgusi ir kas padeda judėti pirmyn? (Paulina)

– Judėti pirmyn padeda vaikai ir optimizmas, kurio taip trūksta Lietuvoje. Žmonės turi tikėti, kad viskas bus gerai. Visos mintys virsta tikrove. Žinau, kad reikia daryti didelius poelgius, o ne mažus. Ir visada tai daryti ryžtingai, tikėti savimi.

– Tatjana, ar jūs dabar laiminga? (Janina)

– Laiminga.

– Man įdomu, ką jūs manote ir kaip vertinate mūsų kultūros politiką. Ar jums tikrai atrodo, kad Vilnius buvo kultūros sostinė? (Juozas)

– Kaip įdomu... Aš net nežinojau. Pavėlavau (juokiasi). Pasakysiu tiesą: manau, kad labai mažai lėšų skiria valstybė kultūrai. Labai daug bedarbių aktorių ir menininkų. Dėl to ta depresija ateina. Į alkoholį žmonės įninka ne iš gero gyvenimo. Be darbo sunku. Galėtų pinigų duoti ne keletui, o išdalyti visiems.

– Ar dalyvaujate renginiuose Maskvos lietuvių bendruomenėje? Ar Agnė Ditkovskytė apsilanko Lietuvos ambasadoje Maskvoje renginiuose? Kokie dabar jūsų santykiai su Olegu Ditkovskiu? (Rimantas)

– Mus dažnai kviečia, bet ne visada išeina. Porą kartų buvome. Vasario 16-ąją, pavyzdžiui.