Darbe tiriama, kaip nuo 2002-ųjų iki 2009-ųjų kito Lietuvos visuomenės agresyvumą atspindintys rodikliai, rašo dienraštis „Lietuvos žinios“. Tyrime remtasi nužudymų, plėšimų, viešosios tvarkos pažeidimų, pasipriešinimo pareigūnams atvejų ir registruotų eismo įvykių dinamika.
Darbo autorius E.Misiūnas daro išvadą, kad per minėtą laikotarpį Lietuvos gyventojų agresyvumas sumažėjo 8 proc.
Tačiau ši statistika toli gražu neguodžia lyginant ją su kitomis Europos valstybėmis – nors nužudymų Lietuvoje sumažėjo 20 proc., Lietuva pagal šių nusikaltimų skaičių yra pirmaujanti. Pernai užregistruotas 301 nužudymas, kitaip tariant, 100 tūkst. gyventojų teko 8,9 žmogžudystės. Pagal plėšimus Lietuva Europoje taip pat yra tarp lyderių. Aukštą visuomenės agresyvumą rodo ir beveik trečdaliu išaugęs viešosios tvarkos pažeidimų skaičius.
Per kelerius metus nuo 2005 metų daugėjo ir pasipriešinimo policijos pareigūnams atvejų, jų nežymiai sumažėjo tik pernai.
Minėti visuomenės agresyvumo rodikliai, anot įvairių sričių specialistų, toli gražu neatspindi realios padėties. Dauguma agresyvaus elgesio apraiškų niekur nefiksuojamos.
Psichologas Robertas Povilaitis tai vadina užslėptu smurtu. „Didžioji dalis tokio smurto netelpa į nusikaltimo rėmus – užgavo, įžeidė, gal net sudavė. Policijos suvestinių negalima vertinti kaip rodiklio. Tarkime, nužudymai. Matome atvejus, kurie buvo užregistruoti. Tačiau kiek buvo pasikėsinimų nužudyti? Šito niekas nežino. Kiek buvo galvojančių apie nužudymą ar savižudybę? Apie tai galima šiek tiek spręsti tik iš visuomenės apklausų“, – dienraščiui sakė R.Povilaitis.
Anot psichologo, užslėptą smurtą kasdien mato didelė jaunosios kartos dalis, kuri savo įspūdžius pritaiko praktikoje.
Psichologas Albinas Bagdonas agresiją sieja su sunkmečiu, bet ne tik. „Visada agresija didėja, jei tampa sunkiau išgyventi. Pažiūrėkite, ir gyvūnai badmečiu tampa agresyvesni. Tačiau manau, kad priežastis ne tik čia. Lietuvius labiau paveikė įvairūs išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, okupacija“, – sakė jis.
