– Po Seimo rinkimų, kai valdančiųjų koalicijų partneriai spręsdavo ministerijų valdymo klausimą, Kultūros ministerija neatsidurdavo tarp tų, dėl kurių ilgiausiai būdavo ginčijamasi. Turbūt sutiksite, kad ne po vienų nepriklausomoje Lietuvoje vykusių rinkimų kultūros ministrą deleguodavo partija, savo programoje net neturėjusi aiškios kultūros politikos strategijos. Ar taip yra tik dėl to, jog kultūra neranda savo vietos tarp svarbiausių Vyriausybės prioritetų?
– Tai yra labai svarbus klausimas. Kodėl žmonės, rinkdamiesi kultūrą, negalvoja, kad tai – prestižinė sritis? Galima galvoti, kad Lietuva yra pereinamajame valstybės statybos laikotarpyje, kai daugelis institucijų dar nėra subrandintos, o kultūra vis dar laikoma šiek tiek dekoratyvine sritimi. Kultūros nebuvimas būtiniausių išgyvenimo prioritetų sąraše galbūt ją ir paverčia šiek tiek marginaline. Kita vertus, tai paradoksalu, nes būtent kultūra dažniausiai yra suvokiama kaip žmones telkianti jėga, įkvepianti tapatybės jausmą, didžiavimąsi savo valstybe.
Be to, kultūra nėra galios sfera, čia nesisuka dideli pinigai, kuriais įtakingi žmonės tikėtųsi manipuliuoti. Kai mūsų gyvenimas imamas vertinti vien ekonominiais kriterijais, ekonomizmas įsismelkia ir į jauniausios kartos sąmonę. Būti pasiturinčiu, turėti prabangų automobilį ir būstą tapo svarbiausia, todėl kultūra ir lieka priedėliu. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai yra labai klaidus kelias. Žvelgdamas į centro ir regionų atskirtį, kultūrinę, ekonominę, psichologinę atskirtį, deklaruoju kryptį, kuri kultūros priemonėmis siektų socialinės integracijos, kultūros sklaidos regionuose.
Matau savo kolegas Skandinavijoje ar Japonijoje, kur ir periferijoje yra įvairiausių kultūros formų, į kultūrą įtraukiamas ir jaunimas, ir suaugusieji, kai ne tik spoksoma, bet ir dalyvaujama, kai visų sričių žmonės gali įsitraukti ir puoselėti savo kūrybingumą. Tai svarbu kiekvienai asmenybei. Viena mėgstamiausių mano laidų – „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Džiugu, kad jie yra puikūs matematikai, istorikai, biologai, tačiau šalia to dauguma jų šoka, skambina, tapo. Žiūriu į juos spindinčiomis akimis.
– Kaip jūsų pasirinktą kultūros politikos kryptį vertina kultūrinė, akademinė bendruomenė? Ar prieš priimdamas sprendimą užimti ministro postą konsultavotės su ja, ar jautėte kitų intelektualų palaikymą?
– Turbūt „palaikymas“ čia ir yra raktinis žodis. Galbūt tai liudys mano nelabai ambicingą charakterį, tačiau nė į vieną poziciją niekada nesiveržiau pats. Prieš renkantis, imantis svarbios veiklos visada norisi pasitikrini, kaip reaguoja terpė, kurioje esu. Nežinau, ar ši terpė man siuntė klaidingus signalus, neteisingus, tačiau sulaukiau didelio palaikymo eiti dirbti į ministeriją. Apsispręsti padėjo faktas, kad paskutinius šešerius metus dirbau ne tik kūrybinį, bet ir labai intensyvų administracinį, strateginį darbą.
Ypač paskutinieji dveji metai, kai vyksta aukštojo mokslo reforma. Kolegos iš kitų aukštųjų mokyklų neleis meluoti – turėjome daug sunkaus darbo, kai reikėjo koreguoti teisės aktus, dalyvauti ekspertų grupėse. Manau, kad kultūros sritis į švietimo ir mokslo sritį galėtų žiūrėti kaip į pavyzdį. Reformos tikrai nereikia perkelti mechaniškai į kultūros terpę, tačiau į gerus pavyzdžius galima atsižvelgti.Apsispręsti padėjo faktas, kad paskutinius šešerius metus dirbau ne tik kūrybinį, bet ir labai intensyvų administracinį, strateginį darbą.
Kultūros sritis yra labiau daugialypė, jungianti žmones su jų talentais, ambicijomis, jautrumu, kartais labai dideliu ego, kuris menininkui yra būtinas, tad pasiekti bendrą veikimą ir politinį susitarimą čia šiek tiek sunkiau. Tačiau man nėra nedrąsu dėl dviejų dalykų – kūrybos procesą aš pažįstu iš vidaus, bet nesu vien kūrėjas svajotojas, nes turėjau nemažai patirties administracinėje praktikoje, kaktomuša teku susidurti su realiąja politika. Ir ne visada tai buvo lengva. Kartais, būsiu atviras – labai sunku.
Žinau, kad būsimajame darbe bus sunku, tačiau tikiuosi, kad mano patirtis gali praversti įliejant aiškumo, darant sisteminius pokyčius, koreguojant teisinę bazę, kultūros formavimo ir įgyvendinimo modelį, kuris sėkmingai veikia kitose šalyse. Galbūt esu labai naivus ir politinė tikrovė naujoms idėjoms trukdys, tačiau tikiu, kad įmanoma dirbti ir pasiekti. O apie kliūtis kalbėti anksti. Po kurio laiko jau žinosiu, iš kur kyla grėsmės, kokie barjerai gal yra visai nepereinami.
– Į ministeriją jus deleguoja Tautos prisikėlimo partija, visuomenėje nebeturinti tokio pasitikėjimo, kokį gavo rinkimų metu. Ar jums apskritai svarbu, kokia partija išreiškė pasitikėjimą jumis ir atvedė į ministro kėdę?
– Lietuvoje yra politinių jėgų, su kuriomis nenorėčiau ateiti į ministro postą, bet jų neįvardinsiu. Tautos prisikėlimo partija pajuokiama kaip politiniai nevykėliai, dėl nepatyrimo kartais besielgiantys juokingai. Tačiau man neteko girdėti istorijų apie masinius turto grobstymus, iššvaistymus, kurie būtų susiję su šia partija. Jai priskiriamas juokingų istorijų rinkinys, tačiau man nepasirodė, kad reikėtų atsiriboti ir pasakyti – esu rimtas žmogus iš akademinio pasaulio ir linksmos istorijos man nepriimtinos.
Mane sustabdytų faktai apie stambaus masto vagystes arba dalykus, kvepiančius tėvynės išdavyste. Tautos prisikėlimo partijoje – kūrybos žmonės, kalbantys man suprantamesne kalba. Sunkiau būtų kalbėti su radikalų ekonomizmą ir galios santykį puoselėjančiomis partijomis. Be to, ši partija kultūros nelaiko menkniekiu ir nenustumia jos į paskutinę sąrašo poziciją.
– Paminėjote finansus ir grobstymus. Bent pastaraisiais metais šie žodžiai vis dažniau ištariami kalbant ir apie kultūros sritį. Pavyzdžiui, projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“.
– Būkim atviri – Lietuva pirmą kartą susidūrė su tokio masto projektu. Buvo daug pinigų, daug konkuruojančių dėl jų, daug nepatenkintų, kurių projektai nebuvo patvirtinti. Tačiau spekuliuodamas svarstau – jei būčiau didelės ir mums nedraugiškos valstybės atstovas, šio projekto sužlugdymas būtų geriausia priemonės diskredituoti Lietuvą, teigiant, kad mes nepajėgūs, per menkai organizuoti. Apie „Vilnių – Europos kultūros sostinę“ (VEKS) susikryžiavo daug interesų, įtarimų.
Kiek teko kalbėtis su projekto organizatoriais, daugelis tvirtina, kad tiesioginis politinių jėgų kišimasis buvo didžiausias blogis šioje istorijoje. Darant tokius projektus būtina pasitikėti specialistais iš savo šalies bei pasitelkti tarptautinius ekspertus. Šiuo atveju jų galėjo būti daugiau. Be to, amžina Lietuvos bėda – profesionalių kultūros vadybininkų trūkumas. Patirtis buvo įgyjama jau darant VEKS projektus.
Tačiau man būtų apmaudu, jei neįvertintumėm daugybės renginių, kurie vyko net ir sunkiomis sąlygomis. Vilniaus veidas buvo pasikeitęs, Vilnius virė muzika, teatru, daile, šokiu. O problemų kilo ir dėl to, kad renginių tirštumas sutapo su ekonomine krize. Baimės, netikrumo dėl ateities fone vyko prašmatnūs kultūros renginiai, kurie kainavo didelius pinigus. Nemažai žmonių tai tiesiog suerzino.
– Bet šio projekto rengimo kritikai jūsų klaustų, ar Vilnius realiai galėjo tapti Europos kultūros sostine, kai, pavyzdžiui, muzikos mokyklose trūksta instrumentų?
– Visada pasisakyčiau „prieš“ pompastiką ir brangių dalykų koncentravimą vienoje vietoje ir „už“ instrumentų vaikams nupirkimą, kad jie galėtų groti ne tik Vilniuje, bet ir Molėtuose ar Šilutėje. Tai būtų socialiai teisingiau ir ilgalaikėje perspektyvoje efektyviau. Politiko tragedija ta, kad jis ateina kadencijai, nori padaryti įspūdį ir matyti rezultatus iki kitų rinkimų.
Svarbiausi dalykai yra planuojamai dešimtmečiais, kartomis. Ilgalaikės iniciatyvos dažnai nublanksta prieš įspūdingus, puikiai atrodančius renginius. Regioninių meno mokyklų kūrimas ir rėmimas, kultūrinis švietimas – pripažinkit, tai neskamba labai reklamiškai, tačiau tai ir mėginsiu įgyvendinti.
