LŽ vyriausiajam redaktoriui paskelbus atsakymą „Anonimo veidas, panašus į draugo“, į redakciją paskambino A.Anušauskas, pasisiūlęs atsakyti į visus rūpimus klausimus, išsiaiškinti santykius be tarpininkų ir baigti konfliktą. Pasiūlymas buvo priimtas.
Beveik sutapo jūsų knygos „KGB Lietuvoje“ pasirodymas ir siūlomos pataisos vadinamajam Liustracijos įstatymui. Kokių tikslų siekiate šiomis pataisomis?
Pirmiausia, manau, turi būti tęsiamas pats liustracijos procesas. Ir tam reikia skirti tam tikrus resursus, ko iki šiol nebuvo. Be to, iki šiol Liustracijos komisija buvo per daug priklausoma nuo Valstybės saugumo departamento (VSD) teikiamos informacijos. Buvo laikai, kai VSD informacijos apskritai neteikdavo. Todėl pasiūlymo esmė, kad Liustracijos komisija dirbtų gaudama gerokai viešesnės organizacijos – Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro – paramą ir turimą informaciją. Šitoje srityje reikalingas didesnis viešumas. Liustravimas be viešumo daug ką praranda. Vienas dalykas, kad tam tikrų įrodymų nepakanka teismams, tad būtų labai gerai, kad pasinaudotume viešumo galimybėmis. Liustracijos komisija turėtų viešinti tiek duomenis apie KGB organizaciją, tiek apie jos slaptuosius bendradarbius. Tik komisija turi būti nepriklausoma, nesukaustyta politiškai.
Kaip žinoma, nuo 2009 metų sausio 1-osios baigėsi apribojimai buvusiems KGB bendradarbiams. Tie apribojimai savo darbą atliko, nes etatiniai KGB darbuotojai negalėjo patekti į svarbias valstybines pareigas.
Jeigu norime viešinti KGB slaptų bendradarbių duomenis, būtų teisinga viešinti ir tų, kurie valdė tuos slaptus bendradarbius. Kadrinių KGB darbuotojų duomenis. Nesiginčysiu su kai kuriais autoriais – VSD tas pavardes tikrai žino. Bet ar žino visuomenė. Tikrai nežino. Vienur kitur buvo pasirodę atskiri fragmentai, o tų pavardžių yra tūkstančiai. Jeigu neklystu, reikėtų paviešinti apie šešis tūkstančius pavardžių. Dalies jų Lietuvoje jau nėra, bet apie pora tūkstančių tikrai yra likusių čia. Todėl žinojimas yra labai svarbus.
Ir žinau, kad šitą reikalą įgyvendinti galima gana greitai – per 2-6 mėnesius.
O man yra žinoma, kad buvę kadriniai KGB darbuotojai iki šiol renka informaciją, dalyvauja versle. Dažnai žmonės net nenutuokia, su kuo turi reikalą. Kai mes tas pavardes paviešinsime, tai labai smarkiau sumažės tokių asmenų galimybės rinkti dažnai ir slaptą, konfidencialią informaciją.
Žinojimas tikrai niekam nesutrukdys.
O kalbant apie knygą, tai jos tikslas buvo parodyti, kas yra tas KGB. Jeigu mes kalbame tik apie šią organizaciją, tai mes nieko nesuprantame. Reikia kalbėti apie tai, kad KGB buvo Komunistų partijos instrumentas. Be partijos KGB buvo niekas. Kai 1989-1990 metais prasidėjo skilimai partijoje, kai dingo tvirtas užnugaris, tai ir KGB galimybės diena po dienos mažėjo.
Tad visagalis KGB galėjo būti ir buvo tik kartu su partija.
Gal reikėtų skelbti ne tik kadrinių „kagėbistų“, bet ir visų partijos narių sąrašus?
Na, to jau būtų per daug. Reikia suprasti, kad tik nomenklatūros atstovai turėjo oficialių ir neoficialių kontaktų su KGB. Vadinamojo sąjunginio lygmens nomenklatūrininkų buvo apie 300. Ir tokias pavardes paskelbti taip pat būtų nesudėtinga. Archyvuose yra partinės bylos, tad jokių problemų jas paimti ir paskelbti. Respublikinės nomenklatūros susidarytų dar pora tūkstančių. Kai kas nors kalba apie tai, kad reikia paskelbti visų 200 tūkst. Lietuvos komunistų sąrašus, tai dažniausiai už to slepiasi noras pridengti konkrečią savo atsakomybę.
O prisiminus mūsų viešą diskusiją apie Jaunimo teatro gastroles, tai KGB jomis naudojosi norėdamas prieiti prie išeivijos ir konkrečiai V.Adamkaus. Ir naudojamasi buvo viskuo. Ten buvo inkorporuotas KGB darbuotojas Pranas Sinkevičius. Tačiau su KGB dokumentais reikia elgtis atsargiai, nes interpretacijų galimybės, nežinant viso konteksto, yra labai didelės.
Gal ir aš pats vietomis ne visai tiksliai interpretavau. Kiti – taip pat. Ir labai nelengva pasakyti, kur tos interpretavimo ribos turi pasibaigti. Šiuo konkrečiu atveju operacijos buvo nukreiptos prieš išeivius. Verbuoti išeivijoje KGB sekėsi labai sunkiai. Pavykdavo pavieniai atvejai – paprastai asmenis, kurie turėjo ryšių su sovietų Lietuva. Nors ir tame pačiame KGB buvo „šmugeliavimo“ su informacija. Mokėta ir pritempti, ir pagražinti. Ir, deja, didelės dalies informacijos nebegalima patikrinti. Tad reikia vengti emocijų vertinant tuos dalykus, nes rezultatai dažnai būna ne tie, kurių norėtume.
Ar bendradarbiavo su KGB?
Ar V.Vasiliauskas, su kuriuo išvystėte viešą diskusiją, Jūsų turimais duomenimis, yra slapta bendradarbiavęs su KGB?
Šito niekada nesu teigęs.
Jūs esate susipažinęs su Jaunimo teatro gastrolių JAV byla. Ar galite pasakyti, kad, šios bylos duomenimis, V.Vasiliauskas sąmoningai dalyvavo KGB priedangos operacijoje prieš V.Adamkų?
Turiu pasakyti plačiau, o ne tik „taip“ arba „ne“. Pirmiausia, ta KGB operacija buvo platesnė, įtraukianti žmones, kurie žinojo apie tą operaciją, ir tuos, kurie nežinojo apie tokią operaciją. Pagal tuos duomenis, kurie yra, pakanka nustatyti žmones, kurie dalyvavo operacijoje, bet nustatyti, kas apie ją ir kiek žinojo, nepakanka.
Šiuo atveju aš tik galiu pasakyti, kad KGB naudojosi visomis galimybėmis ir įtraukdavo kai kuriuos žmones jiems patiems to nežinant. Reikėdavo tų žmonių autoriteto, reikėdavo jų pažinčių ir panašiai. Tai buvo slapti dalykai. Žmonės apie juos nežinodavo, o mes sužinojome apie tai tik šiais laikais, kai atsivėrė archyvai.
Toje operacijoje dalyvavo daug žmonių, kurie apie savo dalyvavimą net negalėjo žinoti, numanyti. Jais tiesiog buvo naudojamasi KGB tikslams pasiekti.
O šiaip mudviejų su redaktoriumi V.Vasiliausku pasisakymai buvo pernelyg emocingi ir išeinantys iš normalios interpretacijos ribų. Mes apie save ir apie savo darbus žinome daugiau ir įsivaizduojame, kad kiti tai žino. Kartais būna tokių atvejų, kai reikia daugiau išsiaiškinti mums tariamai žinomus dalykus. Nes vienus dokumentus aš galiu perskaityti vienaip, o kitas žmogus – kitaip, visiškai priešingai. Tad sakau, kad su tais dokumentais reikia elgtis atsargiau. Ir vengti emocijų. Mudviem jų išvengti nepavyko.
