Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

A.Čaplikas: negyvename pasakų šalyje

Algis Čaplikas – sveikatos apsaugos ministras
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Algis Čaplikas – sveikatos apsaugos ministras
Šaltinis: „Lietuvos žinios“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas, be kitų kuruojamos sistemos ydų, pripažįsta ir „nenormaliai didelę“ farmacijos kompanijų įtaką, tačiau greitų pokyčių nežada.

Prieš keturis mėnesius darbą pradėjusi Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakės, žadėjo pagaliau įgyvendinti sveikatos apsaugos reformą. Tačiau situacija tebėra tokia pati: pacientai skundžiasi medicinos paslaugų kokybe, gydytojai piktinasi mažomis ir laiku neišmokamomis algomis, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), savo siekiu deklaravusi rūpinimąsi žmogumi, toliau flirtuoja su didžiulę įtaką įgijusiomis farmacijos kompanijomis.

„Mus dabar kaltina, kad bėgame tai per lėtai, tai per greitai. Ne, viskas daroma tvarkingai“, – per Baltijos televizijos ir „Lietuvos žinių“ laidą „Svarbus pokalbis“ sakė SAM vadovas A.Čaplikas.

Nemokamos medicinos nėra

Ateidamas į postą žadėjote, kad SAM nuo šiol tarnaus žmonėms. Kokius konkrečius darbus ketinate atlikti pirmiausia?

Galbūt jau atėjo laikas kalbėti ne apie sveikatos apsaugos, bet apie sveikatos, apie pacientų ministeriją. Jau atėjo laikas kalbėti apie čia dirbančių žmonių suvokimą, kad sistema nėra skirta tik gydymui.

Tam tikrų žingsnių jau padarėme. Pirmiausia, įvedėme sveikatos draudimo įmoką, apie kurią kalbėta daugybę metų. Sveikatos draudimo biudžetas, mano manymu, tapo skaidresnis ir aiškesnis: dabar galime planuoti, kiek maždaug lėšų bus surinkta sveikatos apsaugos sričiai. Kita vertus, dalis žmonių, kurie nemokėjo sveikatos draudimo, šiandien tai pradėjo daryti. Manau, niekam ne naujiena - nemokamos medicinos nėra.

Žadėjote atstovauti žmonėms, bet ar nebandote jiems ant pečių užkrauti finansinių problemų sprendimo, kalbėdami apie planus apmokestinti pacientų apsilankymus pas medikus ir gydymąsi ligoninėje?

Ne. Mes tiesiog raginame diskutuoti, be jokių mitų, kaip reikėtų sutvarkyti sveikatos apsaugos sistemą. Galiu pasakyti, kaip viskas buvo: Seimo komitete svarstant Sveikatos draudimo įstatymą, darant vieną išlygą po kitos dėl mokesčių surinkimo, paklausiau, iš ko gi finansuosime sistemą. Taip buvo paminėtas vienas būdų, kuris savaime nėra naujas.

Tuomet jūs viešai pareiškėte: „Taip būtų oficialiai įteisintos priemokos, kurios dabar sumokamos gydytojui į kišenę.“ Darote prielaidą, kad visi medikai ima kyšius, o visi pacientai juos duoda?

Ne. Tai būtų vienas būdų, kaip sureguliuoti finansų ir ligonių srautus. Ne paslaptis, jog daugeliu atvejų pirminės sveikatos priežiūros įstaigos pradeda vykdyti socialines funkcijas. Ypač rajonų ligoninėse aiškiai matoma tendencija – penktadienio ligoniai. Prieš savaitgalį, maždaug trečią valandą po pietų, į priimamuosius ateina žmonės ir jie paguldomi savaitgaliui. Tai irgi yra problema. Todėl reikia galvoti, ieškoti sprendimų. Sveikatos apsaugos sritis negali finansuoti socialinių paslaugų.

Įstrigusi problema

Gydytojų organizacijos kalba apie tai, kad padėtį kur kas labiau nei pacientų priemokos taisytų oficialiai nustatyti ir paskelbti įkainiai už gydymo paslaugas?

Šį siūlymą nagrinėjame labai rimtai. Yra viena problema, kurią reikia garsiai įvardyti: jei, tarkime, sveikatos apsaugai skiriama 70-80 proc. reikiamų lėšų, derėtų klausti, iš kur atsiras likę 20 procentų?

Jeigu kai kurie Gydytojų sąjungos vadovai spiria mane pasakyti, kad tuos 20 proc. reikės žmonėms susimokėti, – tai yra kelias į niekur. Vien tokiu keliu negalime eiti. Žinoma, savanoriško draudimo principu tai įmanoma padaryti, tačiau kyla klausimas: kas bus mūsų tėvams, kuriems šiandien reikia gydytis, bet jie neturi pinigų nei savanoriškam draudimui, nei papildomai priemokai.

Bet jei žmogus nežino, kiek paslauga verta, kaip jis gali svarstyti, ar įstengtų susimokėti?

Šiandien sveikatos draudimo įmokos jau renkamos. Galima žiūrėti, kam bus skiriamos lėšos. Žingsnis į priekį žengtas, bet ne taip greitai viskas vyksta. Negalime pasakyti, kad per vieną dieną viską padarysime. Sveikatos apsauga finansuojama, ir nedrįsčiau teigti, jog blogiausiai. Yra problemų, bet jos sprendžiamos.

Vyriausybės priemonių plane numatyta įvesti privatų sveikatos draudimą. Kaip galima apie tai kalbėti nepateikus konkrečių įkainių?

Dirbame keliais etapais: pirmas – srautų sureguliavimas poliklinikose ir ligoninėse, antras – realios kainos nustatymas, trečias – būdai, kaip žmonės gali primokėti. Teoriškai viskas atrodo lengva, praktiškai – sudėtingiau, nes jei mes, Vyriausybė, liepsime žmonėms primokėti 20 ar 30 proc., tai tikrai nebus sprendimas.

Paskelbus konkrečius įkainius asmuo pats galėtų nuspręsti, ar jis įstengs susimokėti, ar tam reikės taupyti, galbūt – skolintis?

Nestumkime gyventojų į neviltį. Tai reikštų, kad žmogus turėtų primokėti beprotiškus pinigus. Šiandien egzistuojančios sistemos taip greitai nereformuosi. Šis klausimas – ne vienos dienos. Tai yra kelias, ir mes juo einame. Viskas ne taip lengvai padaroma, turint galvoje socialinę aplinką, galiausiai tai, kad mažėja atlyginimai, žmonės netenka darbo.

Apie privatų sveikatos draudimą Lietuvoje kalbama jau 12 metų. Kodėl iki šiol neatsiranda politinės valios to padaryti?

Kad savanoriškas draudimas gali suteikti didelį poslinkį sveikatos apsaugos srityje, yra mitas. Net Europos Sąjungos (ES) šalyse savanoriškas sveikatos draudimas pagal finansavimo dydį siekia nuo 7 iki 15 proc., visa kita finansuojama valstybės, norime to ar ne. Tokiu keliu ir einame. Tačiau dar kartą pabrėžiu – tai susiję su mokesčių lengvatomis. Juk ir šiandien įstatymai leidžia gyvuoti savanoriškam sveikatos draudimui. Deja, sistema neveikia.

Tiesa – per vidurį

Ar delsimo neskatina pačios SAM santykiai su farmacijos kompanijomis, nes galiojanti valstybinė sveikatos apsaugos sistema joms palankesnė?

Nežinau, apie kokius santykius kalbate. Tai, kad farmacininkų įtaka sveikatos apsaugos sričiai didelė, visi žinome. Gerai tai ar blogai? Viena vertus, farmacijos verslas skatina medicinos pažangą, tačiau kyla klausimas, kiek jis gali dominuoti arba lemti sprendimus? Tiesa turbūt yra per vidurį.

Ar jums teko girdėti, kad šiuo metu vaistų kainos Lietuvoje dažnai yra gerokai didesnės nei kitose ES valstybėse?

Tai vėl mitas. Kompensuojamųjų vaistų kainos nėra didesnės. Jei kalbame apie receptinius preparatus, taip, turime parengę vaistų rinkos sutvarkymo priemonių planą. Esame jį pateikę farmacijos bendrovėms, Gydytojų sąjungai. Plane kalbama ir apie tai, kaip sureguliuoti mažmeninę vaistų prekybą. Vienas įvardytų siūlymų – antkainių reguliavimas.

Nežinau, ar tai geras sprendimas, nes reikia apskaičiuoti, kaip veiks rinka ir kas bus tas, kuris ją reguliuos. Ta linkme ir einame. Planas pateiktas, bet tai tik mažas fragmentėlis. Turime pagaliau šnekėti ir apie žmogaus supratimą, ir apie tai, kas man šiandien nepatinka, – vaistų vartojimo kultūrą.

Apie vaistų rinkos reguliavimą kalbate taip pat atsargiai, kaip daugelis – apie dujininkų antpelnio ribojimus. Kodėl nėra valios ginti pacientų interesus, siekti sumažinti vaistų kainas?

Atrodytų, tai labai lengva ir paprasta. Bet iš tiesų rinkoje veikia keturios didmenininkų kompanijos. Tad vaistų kainų reguliavimas, nesant kompromisinio sutarimo su pačiu verslu, manau, gali padaryti tik daugiau žalos. Įvertinkime realią situaciją.

Kodėl beveik visos ES valstybės geba reguliuoti šią rinką, o Lietuvai tai kelia problemų?

Ne visai visos šalys. Yra įvairiai – vienose reguliuojama, kitose taikoma mišri sistema, trečiose pasikliaujama rinka. Taip, Lietuvoje prieš kurį laiką vaistų antkainis buvo reguliuojamas, bet to atsisakyta.

Ar tikrai mūsų krašte laisvoji vaistų rinka veikia puikiai? Turiu pasakyti, kad ne. Kai kurių vaistų antkainis tikrai per didelis. Bet kalbėkime ir apie kita, apie tai, kad tos pačios farmacijos kompanijos, vaistininkai turėtų suteikti žmogui teisę pasirinkti: nuo brangiausio iki pigiausio vaisto.

Jūs turbūt žinote, kaip medikamentai įtraukiami į kompensuojamųjų sąrašą?

Tai sudėtingas mechanizmas, taip greitai nepaaiškinčiau.

Mechanizmas gana paprastas: bazinė vaisto kaina skaičiuojama pagal šešių aplinkinių šalių to vaisto kainos vidurkį. Kodėl, siekiant apginti vartotojus, netaikoma praktika apskaičiuoti kainą pagal kelių pigiausiai jį parduodančių ES valstybių kainos vidurkį?

Bijau, o mes žiūrėjome, kad tai nebūtų mūsų naudai...

Mūsų parengtame plane tokių siūlymų taip pat yra. Kalbėjomės su didžiausių farmacijos kompanijų atstovais Lietuvoje. Jeigu jie ryšis patys žengti tą žingsnį (mažinti kainas - aut.), mes tam pritarsime.

Ar sveikatos apsaugos ministru dirbate, kad paskatintumėte farmacininkus, ar tam, kad priverstumėte juos laikytis valstybės nustatytų taisyklių?

Ir tam, ir tam. Realybė tokia. Jei manote, kad Vyriausybė mechaniškai, savo nutarimu nuspręs reguliuoti vieną ar kitą antkainį, ir viskas stos į savo vietas, taip nebus. Turime tvarkingai nueiti visą kelią. Ten, kur nesutarsime, spręsime mes, ministerija. Bet ne revoliucijos būdu.

Dabar esame kaltinami, kad bėgame tai per lėtai, tai per greitai. Ne, viskas daroma tvarkingai. Kai bus suderintas planas, gausime siūlymus, juos įvertinsime, tada ir spręsime. Nuomonių, net dėl tų pačių antkainių, yra įvairiausių.

Garbinga konkurencija?

Ligoniams didelį susirūpinimą kelia eilės prie medikų kabinetų. Skundžiamasi, kad farmacijos kompanijų atstovai naudojasi pacientams skirtomis lėšomis – jų priėmimo valandomis lankosi pas gydytojus ir reklamuoja savo produkciją.

Jeigu taip yra, tai nenormalu. Grįžtu prie medicinos įstaigų vadovų atsakomybės klausimo. Kokiais svertais galime uždrausti atstovams vaikščioti pas gydytojus? Kita vertus, jie visada susitars susitikti po darbo, jeigu reikės. Kalbėkime su farmacininkais apie garbingą konkurenciją. Sutinku, kad ydų esama daug, o farmacininkų įtaka sveikatos apsaugos sričiai – nenormaliai didelė. Spręsime problemą.

Akivaizdu, kad sveikatos apsaugos sritis yra probleminė. Tačiau po pastarųjų Seimo rinkimų Liberalų ir centro sąjungos, kuriai jūs atstovaujate, pirmininkas Artūras Zuokas aktyviai siekė sveikatos apsaugos ministro posto. Vėliau šias pareigas sutikote eiti jūs. Kodėl sveikatos apsaugos ministro kėdė tokia patraukli?

Ėjau į šį postą su nerimu. Apsispręsti buvo labai sudėtinga. Ką gi, taip atsitiko. Bet negi manote, kad per 18 metų kurta sistema pakeičiama per du ar tris mėnesius?

Pacientai norėtų pokyčių...

Aš taip pat norėčiau. Bet mes gyvename ne pasakų šalyje. Viską, ką darome, darome labai tvarkingai, po truputėlį judame į priekį. Ir eisime toliau.

„Lietuvos žinios“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min