– Pone Kubiliau, kaip jums pavyko per pastaruosius 2 metus pritraukti į šalį tiek užsienio investicijų?
– Aš visada – ir tuomet, kai dar pirmą kartą buvau premjeru 2000 m., ir vėliau, būdamas opozicijoje, – kalbėjau apie tai, kad konkurencinga ekonomika Lietuvoje gali būti tiktai žinių ekonomika, kurios pagrindas yra pažangios technologijos, klasteriai, universitetai ir pan.
Mums labai greitai tapo aišku, kad pažanga šioje srityje labai priklauso nuo to, ar mes sugebėsime pritraukti užsienio bendroves ir pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Tarkime, Airijos, kuriai 1980-aisiais pavyko iš žemės ūkio šalies virsti žinių ekonomikos šalimi, patirtimi. Ir šios šalies patirtis rodo, kad, norint pritraukti užsienio investicijas, reikia ne sėdėti, o jas medžioti. Tai mes ir pradėjome daryti.
2009 m., kai šalį apėmė gili recesija, investicijų medžioklė neberūpėjo. Mes veikėme tik tai, kad vaikščiojome į Seimą su vis iš naujo karpomu biudžetu ir pasiūlymais padidinti mokesčius. Tačiau jau metų pabaigoje mes pradėjome važinėti į didžiąsias ekonomikos sostines: Niujorką, Vašingtoną, Kaliforniją, San Franciską – ir dirbti ten labai paprastą darbą: vaikščioti iš vienos bendrovės į kitą (aš vaikščiojau pats asmeniškai), susitikinėti su vadovais ir rodyti jiems, kokį puikų verslą jie galėtų plėtoti Lietuvoje. Mes kartu su ministrais, remdamiesi patrauklia statistika, pardavinėjome jiems Lietuvą, kaip pardavimo vadybininkai. Toks asmeninis darbas su potencialiais investuotojais ir padėjo. Tuo metu Lietuvoje mes įkūrėme tas institucijas, kurios turi rūpintis investuotojais. Kai jie atvyksta čia su savo komandomis, mūsų žmonės nutiesia jiems kilimus, padedančius įveikti visus biurokratijos koridorius.
– Kaip jūs manote, kodėl Rusijai nepavyksta modernizuoti savo ekonomikos?
– Aš galiu tik pakartoti tai, ką prieš šešerius metus girdėjau iš Jegoro Gaidaro: Rusijos ekonomika bus modernizuota tiktai tada, kai naftos kaina bus mažesnė negu 30 JAV dolerių už barelį.
Mes pradedame modernizavimą tik tuomet, kai atsiduriame gilioje ekonominėje krizėje. Tada tampa aišku, kad alternatyvų nėra. Mūsų ekonomikos struktūra labai skiriasi ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo Vidurio Europos. Mes negalėsime konkuruoti su Vidurio Europa sunkiosios pramonės srityje. Mes galime konkuruoti tiktai žinių ekonomikos ir paslaugų ekonomikos srityse, pasinaudodami tuo pranašumu, kad esame viename regione su Skandinavijos šalimis ir galime naudotis jų inovacijų potencialu.
2009 m. mes įgyvendinome rimtą mūsų universitetų reformą: sukūrėme sąlygas, verčiančias juos konkuruoti tarpusavyje dėl geriausių studentų, dėl valstybės finansavimo. Vėliau šiems universitetams suteikėme galimybę pasinaudoti dideliais ES pinigais: iki 10 proc. pinigų, kuriuos gauname iš Europos Sąjungos, mes skiriame mūsų pačioms stipriausioms aukštosioms mokykloms Vilniuje ir Kaune dideliems projektams įgyvendinti ir kuriame aplink juos klasterius, kurie pritrauktų tarptautines pažangių technologijų bendroves. Dėl šių priežasčių į mūsų rinką atėjo Barclays, vėliau – Western Union. Dabar ateina IBM, kuri ketina įkurti čia vieną iš pasaulinių tyrimo centrų.
– Lietuvai atsidūrus krizėje, daugelis ekspertų davė patarimus, kuriais jūs nepasinaudojote. Vienas jų – mesti pinigus į ekonomiką. Jūs ėjote savo keliu ir galų gale išlošėte. Kodėl neklausėte?
– Mes neturėjome jokios galimybės mesti pinigų į ekonomiką, kaip tai darė JAV ar Vokietija. Mes neturėjome tokių rezervų kaip Estija. Tai pirma. Antra, mūsų valiuta susieta su euru – žaisti devalvaciją, kaip tai darė mūsų kaimynai lenkai, mes negalėjome. Iki krizės visose trijose Baltijos šalyse labai aiškiai buvo juntamas ekonomikos „perkaitimas“. Ir todėl labai garsiai sprogo ir žemai smuko visos trys Baltijos šalys. 2009 m. bendrasis vidaus produktas ir Estijoje, ir Latvijoje, ir Lietuvoje sumažėjo maždaug 15 proc. Šis sumažėjimas iš karto smarkiai atsispindėjo valstybės pajamose. Tapo aišku, kad mūsų laukia didelis deficitas. O didelio deficito mes negalėjome turėti, kadangi jį finansuojame tarptautinėmis paskolomis. Tada mes turėjome įrodinėti tarptautinėms rinkoms, kad susidorosime su susidariusia padėtimi. Tai buvo galima padaryti vieninteliu būdu – pasinaudojant vidaus devalvacija (per atlyginimus, pensijas ir pan.). Štai ir visas modelis. Tai buvo sunku padaryti. Sunku buvo ir savo žmonėms, ir ekspertams pasaulyje įrodyti, kad mes elgiamės teisingai. Dabar jau lengviau, nes ir Didžiojoje Britanijoje, ir Vokietijoje, ir visų pirma Europos pietuose daroma tai, ką mes darėme prieš 2 metus. Ir dabar mūsų klausia: kaip jums pavyko be didelių socialinių sprogimų visą tai įgyvendinti? Jiems tai yra nesuprantama.
– Didelių socialinių sprogimų pavyko išvengti, tačiau, sprendžiant pagal apklausas, jūs Lietuvoje esate pats nepopuliariausias politikas. Kaip jaučiatės būdamas pats nepopuliariausias?
– Apie tai negalvoju. Kažkodėl mane tai nelabai jaudina. Yra dalykas, kurį tu privalai padaryti. Svarbiausia – būti viduje įsitikinusiam savo teisumu. O protingi žmonės galų gale supras. Populiarumas juk kartais būna labai neilgaamžis.
– Žiniasklaidoje plačiai aptarinėjama Lietuvos ir koncerno „Gazprom“ priešprieša. Latvijoje ir Estijoje nuspręsta atidėti trečiojo ES energetikos paketo, kuriame reikalaujama atskirti dujų tiekėją nuo perdavimo vamzdyno, nors jums pasirodė, jog tai padaryti neįmanoma. Kodėl? Juk iš esmės jūsų principinė pozicija ir sukelia konfliktą...
– Visų pirma, šį sprendimą Seimas priėmė dar 2008 metais. Antra, priimti paketą mums labai svarbu, kadangi mes aiškiai įsivaizduojame savo energetikos plėtros strategiją.
Pasaulinėje dujų rinkoje per pastaruosius metus padėtis smarkiai pasikeitė: JAV buvo aptiktos skalūno dujos, atsirado daug pigių suskystintų dujų... Dabar suskystintos dujos pasaulio rinkose parduodamos pigiau, negu dujos, tiekiamos vamzdžiais. Apie tai aš kalbėjausi su ponu Putinu dar praėjusių metų kovo mėn. Tada aš jam pasakiau, kad jeigu „Gazprom“ nemodernizuos savo kainų politikos, mes būsime priversti kuo greičiau išspręsti strateginį uždavinį, t. y. ieškoti alternatyvų koncernui „Gazprom“. O alternatyvą mes galime rasti, pastatę suskystintų dujų terminalą mūsų Klaipėdos uoste.
Tačiau tam, kad tas terminalas veiktų, turi būti įgyvendintas trečiasis paketas, pagal kurį numatoma atskirti nuosavybę. Tiktai tuomet, kai magistraliniai vamzdynai nėra tiekėjo nuosavybė, tiekti jais savo dujas gali kiekvienas pageidaujantis.
Pasiekti tai sudarant kokias nors sutartis su koncernu „Gazprom“, jeigu jis ir toliau lieka vamzdynų savininku, vargu ar bus įmanoma. Tokį kelią jau išbandė daugelis Europos Sąjungos šalių, turinčių savo monopolininkus – dujų bendroves. Ir jos priėjo prie išvados: norint sukurti bendrą liberalią Europos dujų rinką, reikia atskirti vamzdynų savininkus nuo dujų savininkų.
– Tuomet, kai Klaipėdoje bus pastatytas dujų terminalas, Lietuva užsitikrins energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos?
– Mes neatsisakome ir niekada neatsisakysime pirkti dujų iš koncerno „Gazprom“. Tačiau konkurencingoje rinkoje. Koncernui „Gazprom“ dabar sunkiausia suprasti tai, kad jam teks dirbti konkurencingos rinkos sąlygomis ir Baltijos šalyse, ir visoje likusioje Europoje. Kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, „Gazprom“ jau šiandien dirba konkurencingos rinkos sąlygomis. Todėl, kad Vokietija turi galimybę pirkti Šiaurės jūros dujas. O pas mus „Gazprom“ pastaruosius 20 metų yra tiekimo monopolininkas. Tačiau padėtis pasikeis. Dėl to mums ir reikalingas trečiasis paketas, leisiantis pirkti dujas, alternatyvias „Gazprom“ dujoms, mažesnėmis kainomis. Jeigu „Gazprom“ siūlys mums pigesnes dujas, negu, tarkime, jos dabar kainuoja pasaulinėje rinkoje, pirksime iš „Gazprom“. Jeigu Lenkijoje bus rasta skalūno dujų, o apie tai pastaruoju metu daug kalbama, pirksime Lenkijoje. O gal ir mes rasime savo skalūno dujų.
– Manoma, kad Lietuvai už koncerno „Gazprom“ dujas tenka mokėti brangiau nei Estijai ir Latvijai dėl tos paprastos priežasties, kad jūs priėmėte sprendimą dėl trečiojo paketo...
– Mes girdime tokius pareiškimus. Todėl mes kreipėmės į Europos konkurencijos tyrimų tarnybą ir paprašėme patikrinti, ar „Gazprom“ tokiais pareiškimais ir dujų kainomis Lietuvai nepažeidžia Europos konkurencingo elgesio taisyklių, kurių privalo laikytis visi.
Maždaug prieš 5-6 metus Europos konkurencijos tyrimų tarnyba milijardinėmis baudomis nubaudė „Microsoft“ ir „Intel“ , nes jos pažeidinėjo konkurencingo elgesio Europos rinkoje taisykles. Tačiau niekas tuomet nesakė, kad tai kaip nors pablogins ES ir JAV santykius. Vienas dalykas – mūsų santykiai su Rusija, kitas – mūsų konkreti problema su „Gazprom“.
– Nežinau, ar jūs girdėjote, bet Rusijoje manoma, kad jeigu nori išspręsti konfliktą su „Gazprom“, reikia susitarti su Putinu. Bandėte?
– Aš čia nematau konflikto. Bet kuri bendrovė, jei ji būtų monopolininkė 20 metų, elgtųsi taip pat kaip „Gazprom“. Ir šiuo klausimu kalbėtis turi ne Lietuva su „Gazprom“, ir ne Lietuva su Maskva, o Briuselis su Maskva.
– Kaip Lietuva, įgyvendindama trečiąjį energetikos paketą, atskirs dujų tiekėją nuo vamzdynų? Gal nacionalizuodama?
– Bijoti nacionalizacijos ar, kaip sakė premjeras Putinas, plėšikavimo, nėra jokio pagrindo. Mes nepanašūs į po tiltu stovinčius plėšikus. Viskas labai aiškiai išdėstyta įstatyme ir koncepcijoje. Yra daug įvairių galimybių atskirti vamzdynus nuo skirstymo bendrovės.
– Ar jūs iki šiol prisibijote Rusijos?
– Prieš keletą metų mes turėjome pagrindo jaustis nejaukiai. Pusiau juokais mes sakėme: Europos Sąjungoje galioja taisyklės kas pusę metų keisti pirmininkaujančią ES šalį, o Rusija kas pusę metų keičia savo pagrindinį priešą kaimynėse valstybėse: tai Ukraina, tai Estija, tai Gruzija... Be abejo, tai kėlė nerimą. Tačiau aš manau, kad Rusijos požiūris į kaimynus taps ramesnis ir stabilesnis.
