Apie seniausią pasaulyje profesiją – prostituciją ir jos darbininkes

Šiuo metu į šį reiškinį vis dar žiūrima atsainiai, tiksliau – stengiamasi apsimesti, kad jokių problemų šioje srityje nėra. Tačiau nemažas procentas seksualines paslaugas teikiančių moterų verčia apie seniausios pasaulyje profesijos problemas kalbėti atvirai. Juolab kad problemų yra nemažai.

Lietuvos prostitucijos istorija

1896 m. sukurta pirmoji Lietuvoje „Prostitucijos reikalų komisija“, atsakinga už prostitucijos kontrolę ir medicininės pagalbos prostitutėms organizavimą. Buvo siekiama užregistruoti ir kontroliuoti visas prostitucija užsiimančias moteris, jų gyvenamąją vietą, sveikatos būklę.

1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos kartu su kitais „asocialiai pavojingais elementais” buvo ištremtos 449 prostitutės.Nepriklausomos Lietuvos laikais (1918–1939) prostitucija buvo legali. Didėjo viešųjų namų ir prostitučių skaičius. Šalia legaliai dirbančių prostitučių klestėjo ir nelegalus seksualinių paslaugų teikimas.

1919 m. pradėta prostitučių registracija. Per pusmetį jų užregistruota 117. Iki 1930 m. užregistruotos 958 moterys.

 Tais pačiais metais buvo priimtos „Laikinosios taisyklės prostitutėms“. Jomis buvo nustatyta, jog medicininis patikrinimas prostitutėms turi būti nemokamas. Iš užsiregistravusios prostitutės buvo atimamas pasas ir išduodama sanitarinė knygelė. Visos registruotos moterys du kartus per savaitę turėjo lankytis pas nurodytą gydytoją. Šioms moterims buvo skirta venerinių ligų ligoninė Alytaus mieste, kur jos buvo gydomos ir išlaikomos valstybės lėšomis.

1940–1985 metais prostitucija Lietuvoje buvo uždrausta ir užslaptinta.

1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos kartu su kitais „asocialiai pavojingais elementais” buvo ištremtos 449 prostitutės.

Šiuolaikinė prostitucija

„Šiuolaikinė prostitucija – tai didelio masto socialinė problema, susijusi su šešėline ekonomika, organizuotu nusikalstamumu, lyčių nelygybe, žmogaus teisių pažeidimu, narkotikų vartojimo plitimu ir ŽIV bei lytiškai plintančių ligų plitimu,“ – sako Svetlana Kulšis, organizacijos „Demetra“ vadovė.

1998 m. įkurta organizacija „Demetra“ buvo vienintelė, teikianti paslaugas seksualinių paslaugų teikėjoms. Per organizacijos veiklos dešimtmetį buvo 700 kontaktų su prostitucija besiverčiančiomis moterimis. Pasak Svetlanos Kulšis, iki 2000 m. gatvėje daugiausiai dirbo atvykėlės iš kaimyninių šalių. Dabar, piešiant prostitutės portretą, matosi, kad ji yra vietinė.

„Jos klientų ieško geležinkelio, autobusų stotyse. Vartoja alkoholį ir narkotikus. Gyvena skurdžiai, patiria smurtą, neturi asmens dokumentų. Jų seksualinės paslaugos kainuoja nuo 10 iki 50 lt. Tarp jų auga jaunų, narkotikus vartojančių moterų skaičius. Gatvės sekso darbuotojos sudaro penktadalį visų prostitucija besiverčiančių moterų. Prasčiausiai šioje grupėje gyvena priklausomos nuo narkotikų čigonės“, – sako S. Kulšis.

Vidurinę klasę sudaro dirbančios butuose, „firmose“ (pagal iškvietimus telefonu). Jos skelbiasi internetu, dirba masažo salonuose, striptizo klubuose, kartais ieško klientų klubuose ar baruose. Tokios moterys yra sąvadautojų nuosavybė, smarkiai apribojama jų laisvė. Kas dieną jos turi sumokėti 500–800 Lt sąvadautojui. Jų užmokestis už valandą – nuo 100 iki 120 Lt. Jos sudaro apie 70 proc. visų seksualines paslaugas teikiančių moterų.

Elitinės sekso darbuotojos (8 proc.) turi aukštąjį išsilavinimą, moka užsienio kalbas, turi gerai apmokamą oficialų darbą, puikiai bendrauja ir turi nuolatinių klientų skaičių. „Jų uždarbiai dideli, jos keliauja po pasaulį, dėl kliento vyksta į kitą šalį kelioms dienoms. Jų kelionė ir visos išlaidos yra apmokamos, dienos uždarbis siekia tūkstantį eurų. Tokios moterys smurtą patiria rečiau, tačiau joms tenka tenkinti itin iškrypėliškus klientų norus“, – sako S.Kulšis.

Pasikeitusi terminologija

Gatvės sekso darbuotojos sudaro penktadalį visų prostitucija besiverčiančių moterų. Prasčiausiai šioje grupėje gyvena priklausomos nuo narkotikų čigonės.Prieš kurį laiką buvo nuspręsta nevartoti neigiamą atspalvį turinčio žodžio prostitutė, tačiau tarptautiniu mastu vartojamas sexworker (sekso darbuotojos) terminas mūsų šalyje kol kas neprigijo. Savo kūnu prekiaujančios moterys vadinamos seksualines paslaugas teikiančiomis.

Terminas sekso darbuotojos apima ne tik prostitucija besiverčiančiąsias, tai ir striptizo šokėjos, moterys, darančios intymius masažus, erotiniai fotomodeliai, erotinių filmų aktorės ir kitų su seksu susijusių paslaugų teikėjos.

Europos Sąjungos šalyse sekso darbuotojos buriasi į organizacijas, netgi turi savo simbolį – raudoną skėtį. Gruodžio 17 dieną minima tarptautinė kovos su smurtu prieš sekso paslaugų teikėjas diena.

Erika Matuzaitė, nevyriausybinės organizacijos „Galiu gyventi“ narė, sako, kad Lietuvoje nėra iniciatyvos iš pačių prostitucija besiverčiančių moterų. „Gatvėse dirbančios moterys patiria smurtą, jos gyvena blogai, dažnai yra priklausomos nuo narkotikų, serga įvairiomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Tačiau šios grandies sekso darbuotojos negalvoja apie savo teises, jos galvoja apie išgyvenimą. Dirbančios pagal iškvietimą, turi geresnes gyvenimo sąlygas, gauna medicinines paslaugas. Jos galėtų būti tas segmentas, kuris burtųsi, reikalautų teisės į gydymą, kalbėtų apie smurto problemą, tačiau jos iniciatyvos nerodo. Ir pagalbos kreipiasi tik tada, kai nutinka koks nors įvykis“, – sako E. Matuzaitė.

Makedonijoje kasmet vyksta „Raudonų skėčių“ eitynės. Pasak Svetlanos Kulšis, Lietuvoje artimiausius penkiasdešimt metų tokių eitynių tikrai nebus. „Lietuvių mentalitetas nėra pakantus, linkstama stigmatizuoti asmenis iš socialinių pakraščių“, – sako S. Kulšis.

Su seksualines paslaugas teikiančiomis moterimis dirbanti Svetlana sako, kad pirmiausia reikėtų keisti bausmių sistemą. Nuo 2005 iki 2009 m. mūsų šalyje buvo nubausti tik vienuolika klientų ir apie tūkstantis tokias paslaugas teikiančių moterų. Švedijoje jau kurį laiką taikomas modelis – bausti klientą. Šį modelį bando perimti ir suomiai. Kitose šalyse baudžiamos tik gatvėje dirbančios moterys.

Latvijos sekso darbuotojos turi specialius pasus, kuriuose yra dermatovenerologo įrašai. Jeigu sulaikyta moteris neturės tokio paso, jai bus skiriama bauda. Tokiu būdu ji priversta reguliariai tikrintis dėl lytiškai plintančių ligų, kad jos pasas būtų pildomas naujais įrašais.

„Tai seniausia pasaulyje profesija, ir ji niekur nedings. Suvokdami tai, turime suprasti, kad seksualines paslaugas teikiančių moterų teisių gynimas – tai visuomenės apsauga. Nuo lytiškai plintančių ligų, nuo smurto, nuo pamestų vaikų, nuo prekybos žmonėmis ir kitų dalykų“, – sako Svetlana Kulšis.

Narkotikai, ligos ir smurtas

ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija „Demetra“ prieš kelerius metus tyrė stoties rajono seksualines paslaugas teikiančias moteris. Buvo nustatyti keli ŽIV atvejai. Kol kas ŽIV paplitimas tarp seksualines paslaugas teikiančių moterų sudaro iki 5 proc. Tačiau, pasak „Demetra“ vadovės, tokios moterys yra narkotikų vartotojos. Beveik 85 proc. besiverčiančių prostitucija vartoja narkotikus. Jos sutinka turėti lytinius santykius be prezervatyvo, jeigu to prašo klientas.

Beveik 85 proc. besiverčiančių prostitucija vartoja narkotikus. Jos sutinka turėti lytinius santykius be prezervatyvo, jeigu to prašo klientas.„Todėl labai svarbu, kad tokios moterys turėtų prezervatyvus, kad jos suvoktų jų naudojimo svarbą, kad turėtų motyvą vartoti vaistus. Su jomis reikia nemažai dirbti, daug kalbėtis ir svarbiausia – įgyti jų pasitikėjimą. Mums tai pavyko padaryti per keletą darbo metų. Tačiau tenka liūdnai konstatuoti, kad nenuoseklus finansavimas trukdo suteikti visas paslaugas tokioms moterims. Ir jeigu nebus nuoseklios darbo su seksualines paslaugas teikiančiomis moterimis strategijos, turėsime ŽIV proveržį, bus lytiškai plintančių ligų epidemija“, – sako „Demetra“ vadovė S. Kulšis.

2009 m. Lietuvoje buvo registruota 330 sifilio atvejų. Beveik pusė – sostinėje. Keli procentai pacientų patvirtino, kad užsikrėsti galėjo nuo prostitucija besiverčiančios moters.

„Penktadalis moterų ryžtasi šiam darbui dėl vaikų. Jei moteris pastoja dirbama šį darbą, ji dažniausiai gimdo. Mūsų asociacijoje kartais „veikia“ ir darželis, – šypteli Svetlana. – Tos moterys negyvena vakuume. Jos leidžia vaiką į darželį ar mokyklą, ruošia jam valgyti, eina į parduotuvę, perka daiktus. Vyriausiai Vilniaus prostitutei – 63 metai. Negalima apsimesti, kad jų nėra. Negalima jų ignoruoti ar „uždrausti“. Turime pasirūpinti jomis, kad jos būtų nors šiek tiek saugesnės ir kad visuomenė jaustųsi saugi, gyvendama šalia jų.“

Kam rūpi seksualines paslaugas teikiančios moterys?

Pasak Jurgitos Paškevičienės, koalicijos „Galiu gyventi“ administratorės, tarp moterų, teikiančių seksualines paslaugas, labai daug patyrusių sunkių išgyvenimų vaikystėje – tai seksualinis smurtas, tiesiog smurtas ar kitoks sunkus išgyvenimas.

„Šiuo metu Lietuvoje niekas nedirba teikiant psichologinės pagalbos paslaugas prostitucija besiverčiančioms moterims. Aišku, šių dienų svarbiausias uždavinys – suvaldyti lytiniu keliu plintančias ligas ir narkomanijos protrūkius. Tačiau vieną dieną prireiks ir psichologinių paslaugų, ne tik socialinių. Dabar dar mūsų visuomenė nėra pasiruošusi apie tai kalbėti. Labai liūdna, nes pasaulis ne tik kalba, bet ir dirba šia linkme jau ne vienus metus“, – sako J. Paškevičienė.

„Demetra“ tyrė seksualines paslaugas teikiančių moterų poreikius. Vienu svarbiausiu jos įvardijo medicinines paslaugas. 1996 m. policija, sulaikiusi prostitucija besiverčiančią moterį, ją veždavo tikrinti dėl lytiškai plintančių ligų ir ŽIV. Dabar taip nebedaroma.

„Tokia prevencija tada davė rezultatų – sergamumas ŽIV laikėsi iki 5 proc. Praėjusių metų statistika parodė, kad sergamumas ŽIV per vienus metus išaugo beveik dvigubai. Prevencija yra pigi ir aiški – turi vykti nuolatiniai nemokami patikrinimai.

Lietuvoje nuo šių metų pradžios seksualines paslaugas teikiančios moterys negali pasitikrinti nemokamai dėl lytiškai plintančių ligų ir ŽIV. Tokia valstybės politika stebina, glumina ir liūdina... Praėjus ketveriems metams, greitai pamatysime prevencijos nebuvimo rezultatus – sekso paslaugų teikėjos tikrai bus atsakingos dėl ŽIV ir kitų lytiškai plintančių ligų epidemijos Lietuvoje“, – įsitikinusi S. Kulšis.