-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2013 08 23

Audronius Ažubalis: „Svarbiausias klausimas – kaip toliau valstybė saugos savo tarnybinę informaciją?“

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narys, buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“, atsakydamas į vedėjo Raigardo Musnicko klausimus, teigė, kad valstybė turi susirūpinti savo tarnybinės informacijos apsauga.
Audronius Ažubalis
Audronius Ažubalis / Vytauto Valentinvičiaus nuotr.

Svarbiausias penktadienį Seime įvyksiantis įvykis – Užsienio reikalų komitetas svarstys, ką daryti su Azerbaidžano ir Vengrijos ambasadoriais, kurie nuskambėjo kalbantys daugiau nei reikėtų kalbėti viešojoje erdvėje, bet neaišku, ar kaip žmonės jie prikalbėjo daugiau nei reikėtų. Taigi koks bus Seimo Užsienio reikalų komiteto sprendimas?

Šį posėdį inicijavo trys užsienio reikalų komiteto nariai, du iš opozicijos: Petras Auštrevičius ir aš bei Tvarkos ir teisingumo atstovas Andrius Mazuronis. Pagal Seimo Statutą mes pareikalavome, kad būtų sušauktas neeilinis komiteto posėdis. Svarbiausias klausimas – ne ambasadorių likimas (kas, žinoma, irgi yra labai svarbu), bet kaip toliau valstybė saugos savo tarnybinę informaciją? Kaip valstybė apsaugos savo elektroninius tinklus, laidinius ir mobiliuosius telefonus? Kaip mes toliau dirbsime?

Jei pats ministras pasakė, kad tai – informacinė provokacija, kaip reaguojama į provokaciją? Paprastai ją ignoruoji arba atsikerti. Nes jei rimtai sureaguosi į provokaciją, vadinasi, ji tave veikia ir tave, kaip dabar mėgstama sakyti, „trolina“.

Nepamirškime, kad mūsų valstybė yra NATO ir ES narė. Su mumis savo slapčiausia informacija dalijasi partneriai, nuo kurių priklauso ir mūsų saugumas. Šis atvejis parodo, kad mes iš tikrųjų esame gana neapsaugoti. Aišku, saugumo užtikrinti 100 proc. negali nė viena valstybė. Pavyzdžiui, net ir JAV atsiranda išdavikų, kurie valstybės informaciją parduoda ir skleidžia.

Tačiau dėl mūsų ambasadorių pirmiausia reikia kelti klausimą, kaip turi reaguoti valstybė? Žinoma, aš manau, kad mes turėjome reaguoti visiškai kitaip. Jei pats ministras pasakė, kad tai – informacinė provokacija, kaip reaguojama į provokaciją? Paprastai ją ignoruoji arba atsikerti. Nes jei rimtai sureaguosi į provokaciją, vadinasi, ji tave veikia ir tave, kaip dabar mėgstama sakyti, „trolina“.

Prisimenu 2010 metų lapkritį, kai pasirodė pirmieji „WikiLeaks‘o“ duomenys, kuriuose buvo minimas ir Lietuvos vardas, kai kurių ambasadorių konfidencialūs pranešimai (nebūtinai palankūs kai kuriems aukštiems valstybės asmenims), tačiau mūsų reakcija tuo metu buvo labai paprasta: mes tai vertinome kaip iš konteksto ištrauktą informaciją ir pasakėme: užsienio reiklų ministerija šios informacijos nei dabar, nei ateityje nekomentuos. Po dviejų dienų ši tema nurimo.

Tačiau premjeras Algirdas Butkevičius visai kitaip sureagavo ir su komentaru, ir su savo vertinimu. Jis pasakė, kad šie ambasadoriai prarado pasitikėjimą. Kaip Jūs vertinate tokį premjero pareiškimą?

Iškart teigti, kad premjeras visiškai neteisus negaliu, kadangi tik šiandien Užsienio reikalų komitetas renkasi į neeilinį posėdį ir bus pateikta tyrimo, kurį atliko Užsienio reikalų ministerijos Generalinė inspekcija, medžiaga. Galbūt premjeras žino jau daugiau, nei mes žinome. Tačiau jei informacija yra tik tokia, kokią dabar turime, šį įvykį vertinčiau taip: supyko žmogus, kad kažkas kažkaip apie jį pakalbėjo, galbūt su šypsenėle. Ir pasakė Vyriausybės vadovas žodžius, kokių tokias pareigas užimantis žmogus neturėtų sakyti.

Prarasti pasitikėjimą yra pagrindo tik tuomet, kai aplaidžiai dirbti valstybės tarnyboje, kai išplatini informaciją, kuri turi įtakos valstybei ir valstybei yra svarbi, kai tiesiog ignoruoji savo tiesiogines pareigas. Šiuo atveju – tai privatus pokalbis ir dargi neteisėtai paviešintas.

Kaip paprastai teismai elgiasi tokiais atvejais? Neteisėtai surinkti įrodymai nėra laikomi įrodymais. Kodėl reikia prokurorų sankcijų ir visų kitų teisinių procedūrų? Tam, kad būtų legalizuota galimai kaltinanti surinkta informacija.

Šiuo atveju kažkas kažką įrašė, ar sumontavo, ar ne – mes nežinome, pateikė ir žmogus jau kaltas.
Pasakysiu atvirai, kad ir man labai nepatinka, kai mane kritikuoja, bet, kaip politikas, puikiai suprantu, kokį darbą dirbu, nes politikas – tai profesija. Dirbdamas tokį darbą turi susitaikyti, kad pasirodys ir tavo karikatūros, kad iš tavęs pasišaipys ar kartais koks nors nesubrendęs žurnalistas parašys neva šmaikščiai, o iš tikrųjų – vulgariai ir šlykštokai. Nieko nepadarysi, pasirinkta tokia profesija.

Jūsų nuomone, galbūt premjerui reikėjo sakyti, kad yra girdėjęs apie save dar ne tokių dalykų?..

Prieš išreikšdamas savo mintis premjeras turėjo pasitarti su partijos kolega Česlovu Juršėnu, kurį aš gerbiu nepaisant to, kad stovime kitose ideologinėse pozicijoje, nes jis moka reaguoti į kritiką. Prisiminkime, kad jis visas, netgi ir ne visai malonias karikatūras, kolekcionuoja ir šaiposi žiūrėdamas „iš aušto“ į tokius dalykus. 

Ar prognozuojate, kad šiandien Užsienio reikalų komiteto posėdyje bus kokios nors ypatingos informacijos, be tos, kurią mes jau žinome, ir kuri buvo paviešinta „YouTube“?

Prieš išreikšdamas savo mintis premjeras turėjo pasitarti su partijos kolega Česlovu Juršėnu, kurį aš gerbiu nepaisant to, kad stovime kitose ideologinėse pozicijoje, nes jis moka reaguoti į kritiką. Prisiminkime, kad jis visas, netgi ir ne visai malonias karikatūras, kolekcionuoja ir šaiposi žiūrėdamas „iš aušto“ į tokius dalykus. 

To tikrai negaliu atsakyti. Pažiūrėsim. Bet man svarbūs du dalykai. Vienas, kad Lietuva, pirmininkaujanti ES Tarybai valstybė, parodoma kaip valstybė, kurios aukštus pareigūnus galima šnipinėti, tikrai ar tariamai, nežinau, po to galima vedžioti už rankos. Mūsų valstybės pareigūnų reakcija priminė jų vedžiojimą už rankos. Beje, sulaukta tokios informacijos, kokios ir tikėtasi: neadekvačios, hipertrofuotos ir kartu parodant tarsi ta informacija ir tie teiginiai iš tikrųjų vos ne atspindi valstybės poziciją. Pavyzdžiui, teiginiai apie Kaukazo valstybę. Jei taip reaguojama, tai ir atrodo, kad turi kažką galvoje ar užanty.

Bet kokiu atveju, kalbant ne tik apie ambasadorius, bet ir apie visus kitus valstybės pareigūnus, galima numanyti, kad bet kuris gali būti paklausytas, įrašytas ir šantažuojamas. Dabar galima pas bet kurį ambasadorių ateiti ir pasakyti, kad mes turime apie tave įrašą ir jei nenori atsidurti „YouTube“ dirbk mums arba mes paskelbsime, ką tu šnekėjai su Jonu, Petru ar dar kažkuo. Kaip žmogus, dešimtmetį dirbantis diplomatinį darbą, atsimins, ką kažkada šnekėjo ir iš kurios vietos tas įrašas? Ar yra toks pavojus?

Manau, kad ir kitų valstybių pavyzdžiai, praktika rodo, kad šantažas – tai įprasta kai kurių žvalgybų priemonė, norint priversti žmogų bendradarbiauti. Tokių istorijų tūkstančiai. Iš tikrųjų niekas negali būti garantuotas, kad to nebus.

Kaip elgtis tokiu atveju pareigūnui ar diplomatui, jei toks atvejis būtų?

Jei nori būti šantažuojamas, tai ir būsi, o jei nenori, turi pasakyti tai, ką sako valstybės, kalbėdamos su teroristais: su teroristais nesiderama. Lygiai taip pat ir šiuo atveju – su šantažuotojais aš nesideru.

Tačiau jei iš tikrųjų yra kompromituojanti informacija, tokiu atveju sąžinės turintis žmogus, norėdamas apsaugoti valstybę ir išlikti garbingas žmogus, kuris padarė klaidą, bet nepadarė lemtingos gyvenimo klaidos, turi priimti sąžiningą sprendimą. Galbūt neteksi tų pareigų, bet išliksi žmogus, koks norėjai būti, – garbingas ir sąžiningas.

Bet žvelgiant į dabartinį kontekstą, kai tokie pareiškimai girdimi iš premjero lūpų, dėl menkniekio žmogus gali būti išsigandęs ir nežinos, kaip elgtis. Gal reikia paskelbti amnestiją, kad visos privačios šnekos iki, tarkim, 2013 m. rugpjūčio 23 d. būtų nekvestionuojamos arba už tai neteisiama.

Tuomet pasakyčiau taip, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. mes visi tampame automatai, robotai, mes jau nebeturime emocijų, nebepasakysim kokio nors užgaulesnio žodžio apie kolegą privačiame pokalbyje?

Nekalbu apie pokalbius viešojoje erdvėje. Prisiminkime, kas buvo, kai vienas mūsų ambasadorius buvo paprašytas pasitraukti iš pareigų, kadangi rinkimų metu savo reziduojamoje valstybėje jis netinkamai viešai pasisakė ir jo pareiškimai turėjo aiškų politinį pobūdį. Tada labai aiškiai mūsų Vyriausybė ir ekscelencija prezidentė pasakė, kad joks ambasadorius negali viešai kalbėti ir vertinti tos valstybės reikalų viešai, kurioje reziduoja ir dar per pačius rinkimus. Tas ambasadorius buvo atšauktas. Štai čia iš tikrųjų yra pažeidimas, ir buvo imtasi atitinkamų veiksmų. Bet jei šiuo atveju kalbama tik apie tai, ką girdime viešojoje erdvėje, neturiu ką daugiau ir bepasakyti..

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius