– Prezidentė Dalia Grybauskaitė, skirdama jus generaliniu prokuroru, teigė, kad esate pasiryžęs reformoms ir nebijote prisiimti atsakomybės. Ar dabar, praėjus beveik dviem mėnesiams nuo darbo pradžios, šis pasiryžimas neblėsta? Galbūt jau susidūrėte su įsisenėjusiomis problemomis, kurių neįmanoma nei apeiti, nei išspręsti?
– Pasiryžimas atsakingai dirbti tik dar labiau sustiprėjo, o identifikuotas problemas jau pradėjome spręsti. Bus sukurtas ikiteisminio tyrimo kontrolės mechanizmas, t.y. patvirtinta ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarka, paskiriant atsakingus pareigūnus terminų kontrolei vykdyti, tobulinama informacinė prokuratūros sistema, kuri leis kontroliuojantiems prokurorams pastebėti užsitęsusius ikiteisminius tyrimus. Pavesta organizuoti ikiteisminių tyrimų patikrinimus teritorinėse prokuratūrose.
Itin aktuali problema – nepakankamas Generalinės prokuratūros ir teritorinių prokuratūrų struktūrų racionalumas. Manau, kad Generalinė prokuratūra turėtų būti labiau orientuota į analitinį darbą, bendros praktikos formavimą ir aktyvų metodinį vadovavimą teritorinėms prokuratūroms. Šiuo klausimu jau dirba sudaryta darbo grupė – jai pavesta parengti pasiūlymus dėl prokuratūros struktūros pertvarkymo bei funkcijų paskirstymo.
Matau ir kitų problemų, pavyzdžiui, nesuderintos prokuratūros, teismo, ikiteisminio tyrimo įstaigų veiklos teritorijos, nepakankama prokurorų specializacija, nepakankamai veiksmingai formuojama personalo politika, neveiksminga pavedimų vykdymo kontrolės sistema, neišnaudojamos informacinių technologijų optimizavimo galimybės ir pan. Keičiu kai kurias vidaus tvarkos taisykles. Yra nemažai spręstinų klausimų ir aš esu pasiryžęs ieškoti geriausio sprendimo esamoms problemoms pašalinti.
– Visi kalba apie būtinas reformas teisėsaugos srityje. Reformas, kurių pagrindu būtų atkuriamas pasitikėjimas teisėsauga, užtikrinamas efektyvesnis jos darbas. Ar tai nėra tiesiog su kiekvienu nauju vadovu siejamas lūkestis, aiškiai nežinant, nei ką, nei kaip reikia reformuoti?
– Pirmiausiai noriu pabrėžti, jog nemanau, kad atėjęs naujas vadovas iš karto turi griebtis vykdyti reformas, nes nuolatinių pertvarkų sumaištyje institucija negali efektyviai vykdyti savo funkcijų. Prokuratūra paskutinę pertvarką, kaip ir kitos Lietuvos teisėsaugos institucijos, vykdė 2002–2003 m., nuo to laiko dirbome pagal pakeistas teisės normas, t.y. vyko jų įgyvendinimo periodas. Prabėgo septyneri metai. Per šį laikotarpį atsirado naujas žmonių supratimas, keitėsi visuomenės ir politikų požiūris, be to, atsirado daugiau techninių naujovių. Visa tai paskatino prokuratūrą imtis vidinės iniciatyvos modernizuotis.
Labiausiai norėčiau, kad visos teisėsaugos institucijos bendru darbu stengtųsi sugrąžinti piliečių pasitikėjimą mūsų valstybės teisiniais pamatais.Savo resursais prokuratūra parengė ir jau šiais metais vykdys du valstybės projektus: vienas skirtas prokuratūros administracinių gebėjimų stiprinimui, kitas – valstybės tarnautojų ir darbuotojų kvalifikacijos tobulinimui. Šie projektai paremti metodiniais tyrimais, analizėmis, išorinių ekspertų vertinimais. Vykdant prokuratūros veiklos auditą tikimės išryškinti silpnąsias grandis ir pereiti prie ekonomiško bei modernaus valdymo.
Visgi, kad ir kokios reformos vyktų institucijoje, nemanau, kad vien jų įgyvendinimu pasieksime laukiamą rezultatą, t. y. susigrąžinsime visuomenės pasitikėjimą teisėsauga. Mūsų dėmesys turi būti nukreiptas į žmogų – visada akcentuoju prokurorams, kad jie turi dirbti gerbdami žmogaus teises, paisydami nekaltumo prezumpcijos, laikydamiesi įstatyme numatytų procedūrų, užtikrindami teisę į objektyvų ikiteisminį tyrimą. Stengiuosi, kad prokuroras žmonių akyse būtų jų saugumo garantas ir teisėtų interesų gynėjas. Manau, kad tik sąžiningu ir atsakingu darbu galime pasiekti žmonių pasitikėjimą.
– Prokuratūra dažnai kaltinama viešumo stoka – esą visuomenė apie prokurorų darbą turėtų žinoti daugiau, turėti patikimų žinių, o ne svarstyti gandus ar oficialiai nepatvirtinamas versijas. Ar įmanoma tai išspręsti, suderinti visuomenės teisę ir galimybę žinoti? Galbūt keisite prokuratūros darbo viešinimo, bendravimo su visuomene modelį?
– Tikrai ieškome abiem šalims naudingo sprendimo. Prokuratūros atvirumas visuomenei – tai dar vienas iš mano akcentuotų prioritetų, ateinant dirbti į šias pareigas. Jau pirmosiomis darbo dienomis sudariau darbo grupę ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijoms parengti. Tikiuosi, kad parengta tvarka leis prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikti išsamesnę informaciją apie vykstančius ikiteisminius tyrimus.
Tačiau žmonių pasitikėjimą prokuratūra ir teisingumu lemia ir kiekvieno pareigūno profesiniai gebėjimai, požiūris į žmogaus problemas, moralinės savybės ir sugebėjimas nepasiduoti jokioms įtakoms.
– Yra bylų, kuriose nepasitikėjimas oficialia versija tapo lyg vizitine kortele. Pavyzdžiui, karininko Vytauto Pociūno istorija, vadinamoji Kauno pedofilijos byla. Prokurorai galėtų sakyti, kad jeigu netikite mumis, mūsų objektyvumu, profesionalumu – jūsų reikalas. Tačiau ar nėra problema, kad dalis visuomenės visgi netiki? Galbūt netiki ne be pagrindo?
– Sutinku, problema yra. Jūsų minėtos bylos, ir ne tik jos – išties sudėtingos. Matyt, dėl to ir kyla pagrindinės problemos – daug neaiškių procedūrų, ilgi ekspertizių terminai ir pan. Pirmiausiai manau, kad prokuroras turi motyvuotai pasakyti žmonėms apie priimtą procesinį sprendimą, paaiškinti procese dalyvaujančioms šalims jų teises ir daryti viską, ką gali pagal įstatymą, kad būtų rasta tiesa ir atstatytas teisingumas.
Pasitikėjimą atkurti galima tik kiekvieno prokuratūroje dirbančio pareigūno kasdieniu darbu, reikalaujančiu ryžto, profesionalumo ir atsakomybės. Tik gerindami savo darbo kokybę atkursime pasitikėjimą teisėsauga.
– Esate minėjęs, kad kai kurios rezonansinės bylos gali būti peržiūrimos. Ar jau aišku, kokios? Galiausiai, kaip elgsitės, jei rasite tyrimo spragų?
– Turiu informacijos apie daugelį šios dienos rezonansinių bylų, tačiau neįmanoma perskaityti visų ikiteisminių tyrimų medžiagos. Tikrinu ikiteisminius tyrimus pagal proceso dalyvių skundus ir toliau tą darysiu. Aukštesnysis prokuroras tikrina prokurorų procesų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, duoda nurodymus dėl proceso veiksmų atlikimo, išskyrus, kokį nutarimą priimti.
Kitaip tariant, niekas negali daryti įtakos prokurorui priimant galutinį sprendimą byloje. Prokuroro nepriklausomumas – vienas svarbiausių prokuratūros veiklos principų. Atgarsį visuomenėje sukelia sudėtingi, dažnai didelės apimties tyrimai, tačiau mes turime ribotus tyrėjų išteklius. Ketinu aktyvinti ikiteisminio tyrimo praktikos formavimą, organizuoti tikslinius patikrinimus šiuo aspektu. Teisingumas turi būti vienodas visiems.
– Koks turėtų būti generalinės prokuratūros ir jūsų, kaip vadovo, darbo rezultatų indikatorius? Kokiomis aplinkybėmis pats sau galėsite pasakyti, kad tikslus įgyvendinote arba jų įgyvendinti nepavyko?
– Kiekvienais metais prokuratūra teikia Seimui metinę veiklos ataskaitą, apžvelgdama praėjusių metų rezultatus ir siūlydama prioritetines kryptis ateinantiems metams. Manau, kad pasikeitusi ir gerėjanti situacija konkrečioje srityje yra geras ženklas.
Džiaugčiausi, jei pavyktų sutrumpinti ikiteisminio tyrimo trukmę, pasiekti didesnę ikiteisminio tyrimo kontrolę, efektyvinti prokuratūros darbą. O labiausiai norėčiau, kad visos teisėsaugos institucijos bendru darbu stengtųsi sugrąžinti piliečių pasitikėjimą mūsų valstybės teisiniais pamatais. Dėl žmogaus, kuris jaustųsi suradęs teisingumą.
