Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dirbti senelių namuose: rūpintis, bendrauti, prisitaikyti

Tomas Eigertas
Mato Noreikos/„15 minučių“ nuotr. / Tomas Eigertas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Senelių namai „Senevita“ įsikūrę miške prie Nemenčinės. Aplink juos ir šalia esančius poilsio namus – pušys ir ramybė. Prie durų mane pasitikęs Tomas (plačiajai visuomenei pažįstamas kaip grupės „Pikaso“ narys) pasidžiaugia kaip tik spėjęs papietauti ir pasikviečia į socialinių darbuotojų kabinetą. Ant stalo šalia senų sofų – eglišakiais puoštos žvakutės ir kiti kalėdiniai papuošimai, kaip tik tądien gaminti.

Kaip vėliau paaiškėja, kalėdinių papuošimų gamyba – rimta socialinio darbuotojo pareiga.

„Vakar man štai kas buvo – atėjau pas senelius, atsisėdau pasišnekėti, ir viena močiutė sako: „žiūrėk, ten apačioj žalumos tiek daug, eglutė stovi, o pas mus aukšte nėra...“ Apsidairiau – iš tikrųjų, papuošta, gražu, bet žalios šakos nėra. Tad ėjau apačion, pasiėmiau šaką, grįžau, pritvirtinau prie televizoriaus (žinau, kad tame aukšte yra žmonių, kurie nevalingai gali nuversti). Pritvirtinau, papuošiau, gražu – močiutės džiaugiasi“, – juokėsi Tomas.

Apskritai Tomas juokėsi beveik viso pokalbio metu. Kad ir kokia jautria tema bekalbėtų, jis šypsosi ir bet kur randa gerųjų pusių. Jei neranda – nesuka sau galvos.

Tomas Eigertas – senelių namų „Senevita“ socialinis darbuotojas. Jau du mėnesiai. Jau metai ir

Ilja Sivakov (''Sivakoff Photography'') nuotr. /Deividas, Haris ir Tomas
Ilja Sivakov (''Sivakoff Photography'') nuotr. /Deividas, Haris ir Tomas

mėnuo jis – grupės „Pikaso“ narys. Studijuoja edukologijos teisę, jau turi socialinės pedagogikos bakalauro diplomą. Tomas sako, kad pusės etato darbas, studijos ir repeticijos puikiai telpa į jo dieną.

Paprašiau, kad nupasakotų, kaip atrodo jo diena čia, senelių namuose, tačiau išsiaiškinau nedaug.

„Kiekviena diena skirtinga. Čia yra apie 170 gyventojų, daugybė jų turi savus norus, reikalavimus, kiekvieną dieną jie kažko prašo, ir kasdien vis ko kito. Vienintelė monotonija – važiavimas į darbą, pietūs, kurie visuomet tuo pat metu, ir važiavimas atgal.“

Kiekvienas senelių namų socialinis darbuotojas atsakingas už vieną aukštą. Tomo aukštas – 4, ir jis privalo užtikrinti, kad kiekvienas gyventojas jame būtų patenkintas.

„Bendraujame su giminaičiais, pildome dokumentus, bylas, organizuojame renginukus, šventes, kalėdinius vakarėlius, dovanas. Mūsų darbas – šviesinti jų gyvenimą.“

Savo ateities Tomas su senelių namais nesieja. Jis mąsto apie darbą valstybės įstaigose, ugdymo institucijose, darbą su projektais ir programomis.

Mato Noreikos/15 minučių nuotr./Senelis ir soc. darbuotoja groja duetu
Mato Noreikos/„15 minučių“ nuotr./Senelis ir soc. darbuotoja groja duetu

„Bet tam reikia pabūti čia. Reikia patirties, mokėti pažinti tuos žmones. Turėjau galimybę pažinti vaikus darželyje, mokykloje, o dabar bandau pažinti senesnius žmones, žmones su negalia.“

 Aš čia dirbu, o ne vertinu

Mums bekalbant, į kabinetą kažko pasidėti įeina namų gyventojas Robertas. Tomas pasidomi, kur šis eisiąs. „Eisiu dabar pas save, o paskui su Indre dirbsim“, – atsiliepia jam Robertas. Indrė – socialinė darbuotoja, Tomo kolegė.

„Čia mūsų ponas pianistas, labai išsilavinęs žmogus. Iš tikrųjų labai daug išsilavinusių žmonių čia: profesorių, mokslininkų, daktarų, muzikos specialistų.“

Kai su Tomu pakilome į 4 aukštą, išgirdome koridoriuje aidinčią muziką. Kambaryje pianinu senelis su jauna kolege grojo duetą. Robertas Indrei vis paaiškindavo kažką, mokė ją kūrinio subtilybių.

„4 aukšte yra viena močiutė, su kuria galiu pašnekėti apie muziką – man tai artima. Jai berods 87, o ji puikiai viską girdi ir man patarinėja, sako man: „va, toje vietoje nepastatei balso“, „čia labai gerai sudainavai“, „štai čia galėtum kitaip lūpas sudėliot ir nukreipt garsą...“ Ji – buvusi dirigentė, tris chorus turėjo – žmogus savo gyvenime kokius 60 metų atidavęs muzikai ir su tokiu tikrai yra apie ką pašnekėti.“

4 aukšte yra viena močiutė, su kuria galiu pašnekėti apie muziką. Jai berods 87, o ji puikiai viską girdi ir man patarinėja, sako man: „va, toje vietoje nepastatei balso“, „čia labai gerai sudainavai“...

Tačiau ne visi senelių namų gyventojai gali judėti ar net aiškiai mąstyti.

„Yra tokios ligos kaip Alzheimerio – mes juokaudami sakome Anzelmų liga – kai žmogus kažką lyg ir nori pasakyti, bet nesugeba sudėlioti. Bendrauti gali tik matydamas jo jausmus, ko jam trūksta. Tai nesunku, kai moki“, – sako Tomas, o aš vistiek klausiu jo, nejaugi nebūna sunku morališkai, matant, kad tas žmogus vos pina žodžius. Tačiau Tomas to pernelyg nesureikšmina.

„Jeigu dirbdamas tokį darbą galvotum, kad tai yra sunku, tai jautru, kad ir tau taip bus... Žinoma, pagalvoji, kad ir tavo artimiesiems taip bus. Ir galbūt pats toks būsi, su šiek tiek atsisakiusiu proteliu. Bet aš čia dirbu, aš neateinu žiūrėti ir vertinti, kaip čia kas.“

Visiems reikia dėmesio

Kai kalbėjau su Tomu, senelių namuose jau trečia diena iš eilės vyko šventiniai koncertai – juose dalyvavo senyvo amžiaus žmonės, mokiniai ar darželinukai. Mūsų pokalbio dieną namuose lankėsi 4–5 metų vaikai, jie dainavo, dalino pačių pagamintas dovanėles.

„Vaikai čia įnešė tokio šiltumo, seneliai sėdėjo susigraudinę, kai kurie net su ašaromis akyse – senam žmogui juk labai gražu, labai jautru pasidaro žiūrint į tą mažą vaiką. Apskritai, kai seneliai mato, kad jie rūpi ne tik savo giminaičiams, kurie juos lanko, bet ir kitiems žmonėms, vaikams, jaunimui – jiems tai yra impulsas, dėl ko gyventi.“

Tiesa, ne visiems to impulso užtenka. Senelių namuose yra ir nelaimingų, nusivylusių žmonių.

„Kai kurie neturi šeimų, neturi giminaičių. Yra, kurie nusivylę savo sveikata. Šviesesnio proto seneliai sako, kad dar norėtų daug nuveikti, bet jau metai neleidžia. Vis dėlto senas žmogus turi daug daugiau visokių nusivylimų, nei jaunas, kuris gyvena svajų pasauly. Jis galvoja, kad viską gyvenime dar pasieks ir padarys. O kai jam 80 metų, kad ir kaip labai nori, jam jau daug ko neleidžia – galbūt protas, galbūt kojos, gal jis sėdi ratukuose ar stumdo vaikštynę. Visa tai kerta.“

Tačiau, matyt, vienintelis vaistas nuo to – rūpestis ir bendravimas. Prieiti, paklausti, kaip sekasi, ką dabar išgyvena, ko trūksta. 

„Visiems juk reikia dėmesio. Kaip ir tau, kaip ir man, taip ir jiems reikia dėmesio, kurį tu turi suteikti čia dirbdamas. O tas dėmesys skirtingas – vienam galbūt užteks žodžio „taip“, kitam reikės, kad už rankos paimtum, trečias norės pašnekėti, norės, kad paklaustum, kaip jam sekėsi, ar aplankė anūkai – kiekvienam pagal dieną ir pagal nuotaiką. Būna, eini koridoriumi, pamato, sako – „labas, Tomai!“ Pasisveikini, kiek vėliau eini iš valgyklos, sako – „o, sveikas, Tomai, dar kartelį“. Nusileidi liftu žemyn po 10 minučių – „dar sykį sveikas, Tomai!“ Jiems to reikia. Kitas ateina, pašneka su tavimi, išeina, apsuka ratą koridoriuje, pagalvoja, ko dar tavęs paklausti ir vėl pareina.“

Paklaustas, ar tai kartais nepasidaro pernelyg sunku, Tomas teigia dar nė karto nepalūžęs. Tiesa, jam tenka pasirinkti, ar išklausyti ilgą vieno gyventojo istoriją, kurią jam taip reikia papasakoti, ar verčiau sužinoti kitų trijų rūpesčius ir iškylančias problemas, kad galėtų padėti jas išspręsti.

Žmogaus gyvenime svarbiausia bendravimas

Tomui darbas senelių namuose – visų pirma bendravimas – nuolatinis derinimasis prie skirtingų žmonių. Nuolatinis derinimasis prie besikeičiančių situacijų. Kiekvienas gyventojas – vienodai svarbus ir visi jie turi būti išklausyti.

Tomas žvelgia plačiau – bendrauti, sutarti ir suprasti reikia ne tik senelių namuose. Todėl ta patirtis, kurią jis čia gauna, jo nuomone, yra kiekvieno žmogaus gyvenimo ašis.

„Svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime yra mokėjimas bendrauti. Jei nemoki, esi didelis stabdis ir kitiems su tavimi yra sunku. Dirbdamas čia, išmoksti bendrauti su visokiais žmonėmis. Išmoksti nesakyti „ne“ ir spręsti problemas iki galo, išmoksti susitaikyti su tam tikrais dalykais. Kiekvienam būtų naudinga nuvažiuoti į darželį pas vaikus, į mokyklą, į senelių namus ar neįgaliųjų centrą, nes visa tai plečia akiratį“, – reziumuoja Tomas.

„Būna, sako man: „gal gali pavežti?“ „Galiu, o kur mes važiuosim?“ O jis sako kažkokią aikštę rusišku pavadinimu. Tuomet sakai: „palaukit, lauke lyja, nuvažiuosim rytoj...“ Svarbiausia žmogaus negąsdinti, nesakyti, kad jis prasilenkia su realybe, kad nėra tokios aikštės. Jam pažadi: važiuosim rytoj. Gali tai sakyti jam kiekvieną dieną, nes, atėjęs pas tave rytoj, jis nebeatsimins vakar dienos ir vėl klaus to paties.“

Tomui svarbiausia, kad tas žmogus tą akimirką būtų laimingas. Net jei jis laimingas pažadu, kuris niekada nebus įvykdytas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min